Iš traktato apie Stepių Vilką: savižudybė

4


Iliustracija: Nancy Stapler / Unsplash

Kitas bruožas buvo tas, kad jis priklausė savižudžiams. Čia reikia pridurti, jog klaidinga vadinti savižudžiais tik tuos žmones, kurie iš tikrųjų nusižudo. Tarp pastarųjų net yra daug tokių, kurie savižudžiais tampa, taip sakant, atsitiktinai, polinkio į savižudybę jie gali ir neturėti.

Tarp žmonių, nepasižyminčių ryškia asmenybe, ryškiu likimu, tarp eilinių ir bandos žmonių pasitaiko ir tokių, kurie nusižudo, bet pagal visą savo charakterį anaiptol nepriklauso savižudžių tipui, nors taip pat daugelis, galbūt dauguma iš tų, kurie pagal savo esybę priklauso savižudžiams, iš tikrųjų niekada nepakelia prieš save rankos.

Savižudis — o Haris toks buvo — nebūtinai turi gyventi ypač glaudžiai susijęs su mirtimi — taip galima gyventi ir nebūnant savižudžiu. Bet savižudžiui būdinga tai, kad jis savąjį „aš”, — nesvarbu, teisėtai ar neteisėtai, — junta tarsi ypač pavojingą, nepatikimą ir nesaugų gamtos daigą, kad pats sau jis atrodo toks be galo nesaugus ir paliktas pavojui, tarsi stovėtų ant siaurutėlės uolos viršūnės, kur tereikia mažiausio išorinio stumtelėjimo arba menkiausio vidinio silpnumo, kad nukristų į tuštumą. Šio tipo žmonių likimui būdinga tai, kad savižudybė jiems yra visų tikėtiniausia mirties rūšis, bent jau jų pačių supratimu. Šią nuotaką, kuri beveik visada pastebima dar ankstyvoje jaunystėje ir lydi šiuos žmones visą gyvenimą, sukelia ne kažkokia ypač silpna gyvybinė jėga, atvirkščiai, tarp savižudžių pasitaiko nepaprastai atkaklių, godžių ir drąsių natūrų. Bet lygiai taip pat, kaip yra žmonių, kurie, nors truputį sunegalavę, karščiuoja, taip ir šie žmonės, kuriuos vadiname savižudžiais ir kurie visuomet labai jausmingi ir jautrūs, nuo menkiausio sukrėtimo linkę intensyviai pasiduoti savižudybės minčiai. Jei turėtume mokslą, kuris drąsiai ir su didele atsakomybe nagrinėtų žmogų, o ne vien gyvenimo reiškinių mechanizmus, jei turėtume kažką panašaus į antropologiją, psichologiją, šie faktai būtų žinomi kiekvienam.

Tai, kas čia mūsų buvo pasakyta apie savižudžius, liečia, žinoma, tik paviršių, tai psichologija, vadinasi, fizikos dalis. Panagrinėjus metafiziškai, reikalas atrodo kitaip ir daug aiškiau, nes, šitaip svarstant, savižudžiai mums išryškėja kaip žmonės, jaučiantys kaltę dėl savo suindividualėjimo, kaip sielos, kurių gyvenimo tikslas — ne tobulėti ir vystytis, o irti, grįžti prie motinos, prie Dievo, į visatą. Daugelis tokių natūrų visiškai nepajėgia kada nors baigti savo gyvenimo tikra savižudybe, nes jie giliai suvokė jos nuodėmingumą. Vis dėlto mums jie yra savižudžiai, nes išganymą regi mirtyje, o ne gyvenime, jie pasiruošę nusižeminti ir išsižadėti, sunaikinti save ir grįžti į pradžią.

Kaip kiekviena jėga gali (o tam tikromis aplinkybėmis ir turi) pavirsti silpnybe, taip tipiškas savižudis, atvirkščiai, gali savo tariamą silpnybę paversti jėga ir atspara, o šitai jis daro labai dažnai. Toks yra ir Haris, Stepių Vilkas. Kaip ir tūkstančiams tokių kaip jis, mintis, kad kiekvieną minutę gali laisvai mirti, jam pasidarė ne vien jaunatviškai melancholiškas fantazijos žaismas, ne, šita mintis jam virto paguoda ir atspara. Tiesa, kaip ir visiems jo tipo žmonėms, kiekvienas sukrėtimas, kiekvienas skausmas, kiekviena bloga gyvenimo situacija jam tučtuojau pažadindavo norą jų išvengti mirtimi. Bet pamažu iš šio polinkio jis susikūrė kaip tik naudingą gyvenimui filosofiją. Įsisąmoninta mintis, kad šis atsarginis išėjimas visados atdaras, jam teikė jėgų, leido smalsiai patyrinėti skausmus ir negandas, ir kai jam visiškai prastai sekdavosi, jis retkarčiais, apimtas nuožmaus džiaugsmo, savotiškos piktdžiugos, galvodavo: „Vis dėlto įdomu pažiūrėti, kiek gi iš tikrųjų žmogus gali pakelti! Kai kantrybė pasibaigs, tereiks atsidaryt duris, ir viso labo.” Yra labai daug savižudžių, kuriems ši mintis teikia nepaprastą jėgą.

Antra vertus, visiems savižudžiams taip pat yra pažįstama kova su savižudybės pagunda. Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka. Šis žinojimas, ši nešvari sąžinė, kurios šaltinis tas pats kaip ir negrynos onanistų sąžinės, didžiumą savižudžių pastūmėja nuolatinėn kovon su jų pagunda. Jie grumiasi taip, kaip kleptomanas grumiasi su savo yda.

Pagal Hermanas Hesė. Stepių vilkas. Vilnius: Alma littera. 2009, 46-48 p.

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. gal Vilkui artimesnis dvasių pasaulis? Gal jo jis ilgisi kaip stebuklinės pasakos, o ne mirties. Gal tai žmonės, kurie atsimena daugiau nei kiti, ir todėl žemiški džiaugsmai jų nedžiugina. Galbūt kūniškumą šios prigimties žmonės išgyvena kaip pažeminimą, savotišką įkalinimą. Tačiau stepių vilkų dvasia keliauja toli ir plačiai, ji tikra klajūnė. Ji šoka, dainuoja, myli. Ji laisva. Laisva ir tuo pačiu įkalinta kūne, todėl gali tarsi iš šono stebėti kas su ja vyksta. Kartais vilkai dalinasi savo įspūdžiais, kaip kad padarė H.Hesė, tokiu būdu padėdami kitiems nors retais sykiais pasidžiaugti bendrakeleivyste.

  2. “..menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka. ” ech, gražūs žodžiai..

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here