Išgyventi pandemiją

Fionn Claydon / Unsplash

Aš esu psichologė-psichoterapeutė, jau daugelį metų dirbu medicinos psichologe VŠĮ Karoliniškių poliklinikoje, VMPSC, taip pat individualiai, nuolat domiuosi ir gilinu žinias žmogaus psichologijoje, geštalto ir kūno psichoterapijoje ir šiuo metu dalyvauju Medo.lt projekte, kur nemokamai teikiama psichologinė pagalba medikams ir jų artimiesiems.

Šiandien aš noriu pasidalinti savo mintimis, kas mums nutiko, atėjus Covid-19 virusui, kas su mumis vyksta dabar ir kaip išlikti viduje subalansuotu ir ramesniu pasitikti tai, kas dar ateis.

Pandemija. Karantinas. Saviizoliacija. Nežinia. Štai, kas nutiko, kai virusas užklupo pasaulį nelauktai. Panašu, kad tokio viruso išplitimo masto niekas nesitikėjo, todėl pasaulį ištiko šokas, jis sustojo ir užsidarė. Tas pats atsitiko ir su mumis, mes izoliuoti, uždaryti namuose, net laisvas kvėpavimas apribotas storo kaukės sluoksnio. Atsirado naujų „STOP“ ir „DRAUDŽIAMA“ bei taisyklių. „STOP“- kasdieniniam išėjimui iš namų į darbą, kelionėms, savaitgaliniams pasibuvimams su giminėmis, draugais, vakarėliams klubuose, treniruotėms sporto klubuose ir t.t. Nauja taisyklė – dezinfekuoti rankas parduotuvėse, laikytis atstumo nuo žmonių ir pan. Ir šitą naujumą tenka kažkaip priimti ir su juo gyventi, ieškant naujų adaptavimosi būdų naujoje situacijoje, kai nebesi toks laisvas, kokiu jauteisi visai neseniai. Taigi kas vyksta mūsų viduje?

Man tenka susidurti ir stebėti įvairias žmonių reakcijas. Visgi ryškiausios buvo nustebimas, pasipiktinimas, susierzinimas ir neigimas – „Kas per nesąmonė, kad negaliu eiti į darbą“. „Tas virusas yra kažkoks blefas“, „Ką? Negaliu susitikti net su draugais?“, „Tai gali atsitikti, bet tik ne man, kažkur kitur, tik ne čia“ ir pan. Tai normali žmogaus gynybinė reakcija, kai staiga kažkas žlunga ir netenkama kažko sau svarbaus. Atėjus globaliai krizei, mes pirmą kartą savo istorijoje susiduriame su nauja realybe, kur nebeveikia įprastas gyvenimo būdas, jis yra pažeistas.

Psichologinį smūgį patiria atrama, į kurią rėmėmės daugelį metų, kaip, pavyzdžiui, tikėjimas, kad pasaulis yra saugus, stabilus, patikimas ir atviras. Atėjo plika akimi nematomas priešas ir pasaulis bei mes esame priversti gintis nuo viruso keliamos grėsmės. Esame priversti užsidaryti, nes kasdien susiduriame su grėsme užsikrėsti ir susirgti, patys, nerimaujame dėl artimųjų. Tuo būdu žlunga tikėjimas, kad esu nepažeidžiamas ir su manimi nieko blogo negali atsitikti, tikėjimas, kad galime kontroliuoti daugelį dalykų ar reiškinių mus supančiame pasaulyje, taip pat prognozuoti savo ateitį. Panašu į tai, kad šiuo metu vis dar virusas kontroliuoja ir valdo mūsų gyvenimą ir dabartiniu momentu niekas negali mums pasakyti tiksliai, kokia ateitis laukia kiekvieno iš mūsų. Kiekvieną dieną susiduriame su neaiškumu, neapibrėžtumu, netikslumu. Juk niekas nežino, kada ir kaip visa tai pasibaigs ir niekas neduoda jokių garantijų. Tokia situacija sužadina stresą ir paniką. Tampa normalu jausti pyktį, baimę, beviltiškumą, bejėgiškumą, liūdesį, jaustis išsibalansavusiu ir sutrikusiu. Taip jaučiantis normalu yra patirti norą kažką sukontroliuoti ir suvaldyti arba mėginti sugrąžinti gyvenimą į įprastą būseną.

Karantinas pakeitė ir mūsų įprastus vaidmenis, kuomet kompanijų, įstaigų darbuotojas tampa darbuotoju namuose, tampa situacijos įkaitu ir netenka kasdienių socialinių ryšių. Darbas namuose gali įnešti sumaišties nusistovėjusiuose vaidmenyse, nes namuose įprasta jaustis tėvu, mama, žmona, vyru, dukra, sūnumi ir pan. O čia dabar dar vienas vaidmuo – darbuotojas. Naujas vaidmuo – naujos ribos. Ir jei tokių pokyčių šeimoje yra ne vienas, kaip viską suderinti? Gali tekti ieškoti ir čia naujų prisitaikymo būdų ir išgyventi įvairias kylančias emocines reakcijas ne tik paties viduje, bet atlaikyti ir savo artimojo.

Įprastai pokyčiai įvairiose gyvenimo srityse mums sukelia stresą, tada organizme sužadinami adaptacinių mechanizmų resursai ir laikui bėgant randami būdai, kaip išspręsti iškilusią gyvenime užduotį ir įtampa atslunga. Pandemijos situacija yra kiek kitokia, nes čia nėra aiški riba, kada ir kaip ji pasibaigs ir kiek pareikalaus dar mūsų resursų. Tai sukelia ilgalaikį stresą, įtampą kūne ir prote. Išgyvenamas bejėgiškumas ir laikui bėgant formuojasi psichoemocinis išsekimas. Dažnai girdžiu, kaip žmonės išreiškia savo išgyvenimus situacijai: „Kada gi pagaliau tai baigsis?“, „Pavargau gyventi uždarytas namuose, noriu į laisvę, į darbą, į žmones“, „Jaučiuosi apatiška, aptingusi , nieko nebesinori“ ir pan. Tokios būsenos gali aktyvuoti anksčiau gyvenime patirtas traumas, aktyvuotis regresiniai gynybos mechanizmai, patenkama į chronišką nerimo būseną ir tada galima palengva nugrimzti į depresiją ar patirti panikos atakas. Pastebėjau pastaruoju metu savo praktikoje vis daugiau besikreipiančių žmonių, kurie patiria panikos atakas, padidėjusį nerimą ir nežino, kaip su tuo tvarkytis. Tampa sunku koncentruotis kasdienėse veiklose, padidėja dirglumas, jautrumas, pažeidžiamumas, kaupiasi nuovargis, stiprėja nerimas, bejėgiškumo, beviltiškumo jausmai, gali atsirasti psichosomatiniai skausmai, galvos svaigimas, pykinimas, padidėjęs prakaitavimas, virškinimo, tuštinimosi problemos, apetito padidėjimas arba jo stoka. Sunkiau susikaupti ties darbo užduotimis ir jas atlikti, atsiranda nelogiškumas, nenuoseklumas veiksmuose. Žmogus gali norėti dar labiau atsitraukti nuo realybės ir pasinerti į fantazijas, atsiriboti nuo kontakto su artimaisiais. Tai gali skatinti konfliktus šeimose ar artimuose santykiuose. Tampa normalu, kad kyla agresija ir pyktis, juk vis dar norisi, kad gyvenimas grįžtų į pažįstamą realybę. Gali būti liūdna, kad ji negrįžta.

Situacija tikrai pakankamai neįprasta ir sudėtinga. Iškyla daug neaiškumų ir klausimų, kas bus rytoj – ar turėsiu pakankamą finansinį pagrindą išlaikyti save ir savo šeimą, ar dar turėsiu darbą, kaip užtikrinti savo saugumą ir išgyvenimą. Aš manyčiau, kad tokioje situacijoje yra keli svarbūs aspektai.

Pirmas, tai pabandyti pirmiausia rasti save šiame neapibrėžtume, įsivardijant sau savo kasdien atliekamus vaidmenis, pvz,: dabar aš esu mama, dabar darbuotoja, dabar žmona ir pan.

Antra, mėginti išlaikyti kontrolės jausmą tame, ką galiu kontroliuoti. O tai yra žmogaus kūnas. Savo kūne mes galime įtempti ir atpalaiduoti raumenis, reguliuoti sąmoningai savo kvėpavimą, atlikti arba neatlikti tam tikrus judesius. Taip pat galime bandyti kontroliuoti savo mintis, pvz, jeigu sukasi nuolat kažkokia įkyri mintis, sukelianti didesnį nerimą ir įtampą kūne, pasakyti sau „Viskas, ok, apie tai pagalvosiu rytoj.“ Arba jeigu mintys slogios, erzinančios, apie tai, kaip dabar blogai, sunku, nuobodu ar pan., o anksčiau buvo geriau, tai mėginti leisti sau su ta patirtį įsivardinti ir atsisveikinti, paliūdėti ir kiek netrukus su susidomėjimu pagalvoti apie ateitį, kiek dar naujos ir įdomios patirties laukia. Čia būtų naudinga prisiminti savo ilgametę patirtį, kaip anksčiau tvarkydavotės stresinėse situacijoje, kas palaikydavo, kas buvo resursas, į kurį galite mėginti remtis dabar, kad atsispirti ir judėti pirmyn.

Trečia, šiuo momentu svarbu prisiminti, kas suteikia malonumą, džiaugsmą ir pasitenkinimą, kas padeda užpildyti vidų geromis emocijomis – muzika, šokis, joga, pokalbis su artimu draugu, apsikabinimas, pasivaikščiojimas ar pan.

Ketvirta, taip pat svarbu būtų susidėlioti iš vakaro sau sekančios dienos dienotvarkę ir jos laikytis. Aiškus dienos struktūros turėjimas ir žinojimas bei jos laikymasis yra lyg stuburas žmogaus kūne, kuris nuolat mus palaiko ir mes į jį remiamės. Ar teko kada matyti filmą „Švilpiko diena“? Ar jums neatrodo, kad gyvenimas dabar tapo panašus, kaip tame filme, kai su kiekvienu naujai išaušusiu rytu ateina tokia pati diena?

Penkta, taigi svarbu kiekvieną dieną save stebėti ir pažymėti sau, ko naujo išmokau šią dieną. Taip formuojasi nauja strategija tvarkytis su situacija ir joje išbūti.

Šešta būtų mėginti išlaikyti svarbius ryšius su žmonėmis, pasauliu, gamta, savo dvasingumu. Na, ir žinoma, kuo daugiau judėjimo, pasivaikščiojimų, kvėpavimo pratimų, sveiko maisto ir sveikų santykių.

Gera žinia yra ta, kad vieną dieną pandemija tikrai baigsis. Tereikia tos dienos sulaukti, nepraradus savęs, o kaip tik turint savo unikalią patirtį „kaip aš išgyvenau pandemiją“.

Psichologė – psichoterapeutė Daiva Talijūnienė
daiva.talijuniene@gmail.com

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.