ĮSKAUDINIMAS IR ATLEIDIMAS

5 (4)

Visais laikais žmonės siekė puoselėti tarpasmeninius santykius. Artimi žmonės padrąsina, skatina tobulėti arba menkina, skaudina. Patyrus įskaudinimą žmonės reaguoja dviem būdais: arba atsitraukia nuo skriaudikų ir juos ignoruoja, arba keršija. Abu minėti būdai yra destruktyvūs, sukeliantys įskaudintiems žmonėms neigiamus išgyvenimus ir griaunantys tarpasmeninius santykius. Trečiasis susidorojimo su patirtu įskaudinimu būdas – atleidimas.

Atleidimas yra ilgas procesas, apimantis jausmų, minčių ir elgesio pasikeitimą. Psichologai Gordon ir Baucom (2003) teigia, kad reikšmingo įskaudinimo atleidimas yra tolygus atsigavimui po patirto trauminio įvykio. Besiremdami šia idėja, autoriai sukūrė atleidimo modelį, kurį sudaro trys stadijos: poveikio, įprasminimo ir atsigavimo

Pirma (poveikio) stadija atsiranda iš karto po patirto įskaudinimo. Šioje stadijoje mes jaučiamės liūdni, nusiminę, prislėgti, pikti, nuolat prisimename tai, kaip neteisingai su mumis buvo pasielgta. Mes jaučiame bejėgiškumą, nebežinome, ką daryti toliau, todėl ignoruojame skriaudiką, norime (siekiame) jam atkeršyti arba save kaltiname, kad patys privertėme skriaudiką taip su mumis pasielgti.

Savęs kaltinimas, mąstymas apie skriaudą, katastrofinis mąstymas yra mums labai žalingi ir gali provokuoti depresinę simptomatiką. Poveikio stadija gali trukti kelias dienas, savaites arba metus. Ir ne vienerius. Kiek laiko truks ši stadija, labai priklauso nuo to, kas mus įskaudino, kaip stipriai įskaudino ir, kodėl įskaudino. Nepraėję šios stadijos, mes negalime atleisti mus įskaudinusiam asmeniui. O jei sakome „aš visai ant jo (jos) nepykstu ir jam (jai) atleidau“, tada kyla klausimas, ar tik patirta nuoskauda nebuvo nuslopinta, kuri anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių ir tada, pasitaikius tinkamai progai, savo brangiam žmogui primename viską, ką jis mums padarė. Kita šios stadijos rizika yra ta, kad mes poveikio stadijoje galime pernelyg ilgai užsibūti ir nepereiti į antrąją stadiją.

Antroje (įprasminimo) stadijoje mes bandome suprasti, kodėl tas žmogus mus įskaudino. Kas privertė jį taip pasielgti. Didėjant supratimui apie patirtą įskaudinimą ir skriaudiko elgesį, silpnėja negatyvūs jausmai, mažėja bejėgiškumas, stiprėja saugumo jausmas ir didėja kontrolės už savo gyvenimą jausmas. Kadangi šioje stadijoje vyksta minčių ir jausmų transformavimas, tai neretai įmanomas grįžimas atgal į pirmą stadiją. Mes esame žmonės ir neretai mus užvaldo emocijos, o paskui, kai jos nuslūgsta, mes ir vėl į situaciją galime pažvelgti kitu žvilgsniu. Kai kurie žmonės pasilieka antroje atleidimo stadijoje ir nepereina į trečią stadiją. Tai nutinka tada, jei įskaudinimas buvo labai stiprus arba, jei skaudina patys artimiausi žmonės.

Trečioje (atsigavimo arba išsilaisvinimo) stadijoje mes gyvename savo gyvenimą ir nebeleidžiame nuoskaudai valdyti mūsų gyvenimo. Šioje stadijoje mes galime pripažinti, kad skriaudiko baudimas sukelia mums patiems sunkumų gyventi toliau, todėl mes jaučiame mažiau (arba išviso nebejaučiame) skriaudikui pykčio, nebenorime jam keršyti, turime tam tikrą supratimą apie tai, kodėl jis (ji) mus įskaudino. Galiausiai šioje stadijoje mes iš naujo įvertiname santykius su mus įskaudinusiu žmogumi ir priimame sprendimą dėl tolimesnių santykių tęsimo ar jų nutraukimo. Trečioje atleidimo stadijoje išskiriami šie elementai: a) Susidarome tikresnį ir stabilesnį požiūrį apie skriaudiką ir įvykį; b) beveik nejaučiame negatyvių emocijų, susijusių su skriaudiku ir patirtu įskaudinimu; c) nebaudžiame ir nekerštaujame skriaudikui.

Atleidimas priklauso nuo tarpasmeninio įskaudinimo stiprumo. Kuo anksčiau yra prasidėjęs ir kuo ilgiau yra trukęs tarpasmeninis skaudinimas, tuo sudėtingesnis tokio įskaudinimo atleidimas. Atleidimo motyvacija sumažėja, jei patirta skriauda yra labai didelė, bet skriaudiko atsiprašymas skatina atleidimą.

Tenka pripažinti, kad ne visada skriaudikai atsiprašo tų, kuriuos įskaudino. Tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių: įžeidęs asmuo gali būti miręs, gali nepripažinti savo kaltės, gali nenorėti bendrauti su įžeistu žmogumi. Esant tokioms aplinkybėms atleidimo poveikį įskaudinti žmonės galėtų patirti naudodami vaizduotės technikas. Witvliet ir kolegos (2002) atskleidė, kad žmonės, kurie įsivaizdavo, kad atleidžia juos įskaudinusiems žmonėms, tyrimo metu pademonstravo pagerėjusią širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą (ritmingą širdies susitraukimo dažnį, normalų kraujospūdį) ir geresnį simpatinės nervų sistemos funkcionavimą, lyginant su žmonėmis, kurie įsivaizdavo, jog skriaudikams neatleidžia. Minėti autoriai pastebėjo, jog tie, kurie įsivaizdavo, kad neatleidžia, jautėsi pikti, nusiminę, pasižymėjo žemesne savikontrole ir pasibaigus eksperimentui. Taigi galima sakyti, kad neatleidimas turi neigiamą poveikį nuskriaustų žmonių fizinei ir psichinei sveikatai, o atleidimas pagerina žmonių sveikatą.

Kaip atleisti? 

1. Paimkite popieriaus lapą ir parašykite, kokius jausmus jums sukelia patirtas įskaudinimas. Galite tai rašyti laiško forma
2. Pastebėkite ir parašykite, kaip jaučiatės po to, kai aprašėte savo jausmus, susijusius su patirtu įskaudinimu.
3. Pagalvokite ir parašykite dėl kokių priežasčių buvote įskaudintas (įskaudinta).
4. Ko galite iš patirto įskaudinimo pasimokyti? Ką įskaudinimas jums naudingo davė. Šis žingsnis gana sudėtingas ir ne visiems žmonėms pavyksta į jį atsakyti. Jei jaučiate, kad negalite į jį atsakyti, tai ir neatsakinėkite. Svarbiausiai būkite sau švelnus (švelni) ir rūpestingas (rūpestinga). Šis žingsnis įmanomas tik tada, kai jau nebejaučiame stiprių, negatyvių jausmų skriaudikui, o gebame atsitraukti nuo nuoskaudos ir į visą tai pažvelgti iš šono, išlaikydami emocinę pusiausvyrą.

Parengė Eglė Sabaitytė | psyconsult.lt
Iliustracija: Jeremy Perkins