Iliustracija: Nathan Dumlao / Unsplash

Turbūt daugelis yra skaitę ar girdėję Naujojo Testameno istoriją, kai Jėzus pamaitina penkių tūkstančių asmenų minią penkiais kepaliukais duonos bei 2 žuvimis, kuri aprašoma visose keturiose Evangelijose su nedideliais skirtumais.

Šiandien atsitiktinai nugirdau sekmadienio pamokslo fragmentą, kur buvo prisimintas šis pasakojimas ir tai sukėlė kelias mintis.

„Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti“ [Mk 6, 34]. Kažkuriuo metu prie jo priėjo mokiniai ir pasakė, kad gal laikas paleisti žmones po aplinkinius kaimus, tegu jie ten pavalgo. Tačiau Jėzus juos sulaiko ir pamaitina minią savo stebuklu. Stebuklas, mano supratimu, galėjo būti visai kitoks, nei įprasta manyti. Jėzus galėjo padaryti labai paprastą dalyką – išmokė žmones dalintis, be kita ko.

Manau, jog visai įmanoma šį epizodą rekonstruoti maždaug taip, kad mokiniai atnešė 5 duonos kepalus ir dvi žuvis, kurie, vienoje versijoje yra mokinių, kitoje versijoje kažkokio berniuko. Tada Mokytojas pasakė, kad štai aš turiu 5 kepalus kurių man vienam nereikia, imu sau riekę, žuvies gabaliuką, o kas liko – dedu į bendrą katilą ir perduodu toliau ir taip pasielgė visi, kas turėjo daugiau maisto nei reikėjo vienam kartui užkąsti. Aišku galima buvo ir tiesiog viską, kas yra, sudėti į bendrą krūvą, o tada išdalinti, nieko sau iš anksto nepasiliekant. Bet kuriuo atveju, to pasekoje įvyko tolygus resursų paskirstymas ir alkanų individualistų minia tapo sočia ir stipria,  vieninga bendrija, štai ir visas stebuklas, štai tau ir kultūra, civilizacija, žmogiškumas, logika vs gyvenimo chaosas, išmintis vs sunkumai.

Ar taip jau lengva patikėti, kad iš 5000 žmonių niekas neturėjo anei kriaukšlės duonos ar dar šio to daugiau? Po vakarienės stropiai surinkti maisto likučiai sudarė 12 pintinių. Pintinės yra to bendro gėrio likučiai, gal surinkto jau prieš valgant bei padalinto, o gal tai spontaniškų dalybų rezultatas, galiausiai jau ne taip svarbu. Surinkta atsarga rytdienai. Tai bendruomenės užuovėja, jos stiprybė, kuri apsaugo pavienį individą nuo pražūties.  Iš esmės, gana apie tą patį, mano supratimu, ir pasaka apie košę iš kirvio, kai šeimininkė sakėsi nieko neturinti, o vėliau, kai kareivis paprašė, atsirado vandens, druskos, sviesto ir net kruopų. Taip ir čia, net 12 pintinių liko, nors pradžioje buvo tik alkana, nieko neturinti minia.

Gal ir nebūčiau ėmęs rašyti vien tam, kad pateikčiau tokią alternatyvią įvykių interpretavimo versiją. Tiesiog Kristus, kuriantis naujo tipo bendruomenę, mokantis žmones dalintis, man atrodo išties mesijas, atliekantis prasmingą misiją, t.y. mokantis žmones gero, o stebukladarys, diegiantis mintį, jog užtenka jam nusilenkti ir visko pasipils it iš gausybės rago, veikiau primena visų laikų šarlatanus, kurie žada viską už kelis grašius. Paklauskime savęs, kas mums labiau patiks, laukiantis dieviškų koldūnų iš dangaus kolega ar draugiškas gentainis, ištiesiantis pagalbos ranką, kai sunku, su visai natūralia viltimi, kad ir jam padėsite kai prispaus bėda?

Pamatinė krikščionybės tradiciją, kai dalinama komunija, pradžioje būdavo tiesiog bendruomeninės vaišės, kai visi atsineša tai ką turi ir dalindamiesi tuo broliškai/seseriškai valgo prie bendro stalo, man atrodo teisingai šioje istorijoje sudėlioja taškus.

Moralas išeina visai paprastas, kas saugos tik save – prapuls, kas aukosis dėl kitų – gyvens, maždaug taip perspėja Biblija. Ir čia nereikia kalbėti apie kažkokią metafizinę karalystę, tai tiesiog yra pamatinė bet kokios bendruomenės, tautos ar visuomenės išlikimo taisyklė. Šį principą gerai atspindi taip vadinama “Kalinio dilema”. Kiekvienas už save – reiškia mirtį visiems, nes tai bendruomenės, kaip vieneto, savinaika, žingsnis atgal, silpnėjimas, bendra prasme, grįžimas ten, kur gyvenome kiekvieno karo prieš visus būvyje.

„Pirmas žingsnis į amžinąjį gyvenimą – turi numirti“, – taip prasideda net šių laikų kultinio autoriaus Chucko Palahniuko knyga „Kovos klubas“. Jei pažvelgsime į šiuos žodžius be ironijos ir perkeltine prasme, gal ne ir ne visai ta, kurią buvo jiems numatęs rašytojas, tai pastebėsime gana paradoksalų dalyką – kuo mažiau savininkiškumo jausmo mumyse, tuo daugiau mums visko priklauso. “Mat išminčius kaip karalius visa valdo savo mintyse, o paskirų dalykų nuosavybė išbarstyta pavieniams asmenims.”, – rašo Seneka.

Šiomis totalaus susipriešinimo dienomis norisi draugiškai kiekvieno ir kiekvienos paklausti, gal jau užtenka vieni kitiems lupinėti akis, dantis, kėdes, nuomones, pozicijas ar kąsnius iš burnos? Gal pradėkime kurti ir dalintis?

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!