Istorija apie žuvėdrą

0

zuvedra su uzr

“Kai pradedame savo gyvenimą, gauname luitą marmuro
ir įrankius tam marmurui apdoroti. Galime jį neapdorotą
ilgai vilkti paskui save, galime jį paversti skalda, galime
iš jo padaryti puikų kūrinį.”

Ričardas Bachas, JAV rašytojas, knygos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ autorius

Po sunkios darbo savaitės viena vadybininkė nuvažiavo prie jūros. Ten ji susipažino su mažuoju Tomu. Berniukas su mama ir močiute gyveno trobelėje netoliese. Visada linksmas ir besišypsantis Tomukas puikia nuotaika užkrėtė ir vadybininkę. Po šios pažinties moteris dažnai atvažiuodavo į pajūrį ir jie nerūpestingai žaisdavo paplūdimyje. Kartą, kai pavargę atsisėdo atsipūsti, pro šalį skrido žuvėdra.

– Svajonė skrenda! – šūktelėjo berniukas.
– Kas skrenda?
– Svajonė! Mama sako, kad žuvėdros – tai žmonių svajonės.
– O kokia tavo svajonė? – paklausė moteris.

Nubėgęs į trobelę berniukas atnešė keletą piešinių.
– Noriu, kad mano piešinius pamatytų žmonės. O tu ar turi svajonę?
– Kažkada svajojau siūti drabužius, tačiau dirbu vadybininke.
– Tai tu išdavei savo svajonę? – nustebęs paklausė Tomukas.
– Tu nieko nesupranti apie suaugusiųjų gyvenimą, – susierzinusi atrėžė moteris.
Tą dieną ji nesulaukusi vakaro išvyko namo.

Kartą vienoje televizijos laidoje buvo rodomi jaunųjų talentų piešiniai. Keletą jų moteris atpažino, tai buvo mažojo Tomuko darbai. Ji pajuto, kad ilgisi berniuko, jautėsi šiek tiek nusikaltusi. Tai supratusi nuvažiavo į paplūdimį. Tačiau ten berniuko nerado. Tuomet nuėjo prie trobelės. Senyva nusiminusi moteris pakvietė ją vidun. Vadybininkė prisistatė.

– Ilgiuosi Tomo, mes dažnai su juo žaisdavome. Kur jis?
– Tomukas jau kurį laiką čia nebegyvena. Jis sunkiai sirgo. Matyt, jums nieko nepasakojo. Ligai paūmėjus kartu su mama išvyko dėl operacijos už Atlanto. Dabar jo gyvybė daktarų ir Dievo rankose.

Berniuko močiutė liūdnai pasakojo toliau:
– Jam patiko šis paplūdimys, patiko čia žaisti. Paskutinėmis dienomis jis labai laukė Jūsų ir prieš išvykdamas paprašė Jums kai ką perduoti, tarsi žinodamas, kad ateisit.

Senelė atnešė piešiniais išmargintą voką, ant kurio buvo užrašyta: „Mano draugei“. Voke buvo piešinys, kuriame berniukas pavaizdavo „jųdviejų“ paplūdimį, geltoną saulę, mėlyną jūrą ir didelę baltą žuvėdrą. Piešinio apačioje Tomas užrašė:

„Niekada neišduok savo svajonės“.

Moteris apkabino berniuko močiutę – ilgiau ji negalėjo sulaikyti ašarų.
Dabar ši moteris yra žinoma dizainerė. O piešinys kabo jos kabinete, pačioje matomiausioje vietoje. Tai dovana mažojo berniuko, kuris mokėjo svajoti.

Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here