Įžeidimai

Iliustracija: Mindaugas Danys / flickr.com

Vienas žmogus ėmė viešai įžeidinėti filosofą.
– Tu bedievis! Girtuoklis! Valkata ir vagis!
Mąstytojas atsakė tiesiog šypsena.

Sceną stebėjęs dabita paklausė filosofo:
– Kaip tu gali pakęsti tokius įžeidimus ir leistis taip žeminamas? Negi tavęs tai visai neskaudina?
Mąstytojas dar syk nusišypsojo ir tarė:
– Eime su manimi.

Dabita nusekė iš paskos į apdulkėjusį sandėliuką. Šeimininkas uždegė žvakę ir ėmė raustis senose dėžėse. Pagaliau radęs gerokai kandžių apgadintą kostiumą sviedė jį dabitai tardamas:
– Pasimatuok, manau, kad tau bus kaip tik.

Dabita sugavo kostiumą ir apžiūrėjęs tarė:
– Kam man šie skarmalai? Aš padoriai apsirengęs, o tu turbūt visai kuoktelėjai, – ir metė drabužį atgal šeimininkui.
– Aha, matai, tu nenorėjai vilktis šių skarmalų, – tarė filosofas, – taip ir aš nepuoliau matuotis tų purvinų žodžių, kuriuos man šveitė tas žmogus.

Pykti dėl įžeidimų – tai matuotis skarmalus kuriuos jums kažkas numeta.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.