Jūsų pasakojančios smegenys

smegenys

Kognityvinių neuromokslų profesorius Michaelas Gazzaniga kairiojo smegenų pusrutulio funkciją, sudedančią prisiminimus į įtikinamas istorijas, apibūdina kaip „Interpretatorių“. Pasak jo, „Interpretatorius“ gali padėti išsiaiškinti gilų mūsų giminės ryšį su pasakojimu.

„Užburiantis!“, „Stulbinantis!“, „Pritrenkiantis triumfas!“ Iš tokių kino plakatų klišių galima būtų tik pasijuokti, tačiau jos kalba apie tai, ko nuo maždaug dviejų metų amžiaus norime iš pasakojimo. Vėliau kai kurie iš mūsų tampa šiek tiek priekabūs: leidžiamės suviliojami ne visų istorijų, nusistatome savo kritišką santykį prieš panirdami į svaiginantį pasakojimą, tačiau niekur nuo to nepabėgsi: žmonėms patinka istorijos. Tiesą sakant, tam tikra fundamentalia prasme, mums jų reikia.

Kognityviniai mokslai nuo seno pripažįsta pasakojimą kaip svarbiausią atminties organizavimo principą. Nuo ankstyvos vaikystės pasakojame sau istorijas apie savo veiksmus ir patirtis. Tikslumas nėra pagrindinis siekis, čia svarbiausia – rišlumas. Jeigu reikia, mūsų smegenys prikurs dalykų, kurie niekada neįvyko, žmonių, kurie niekada neegzistavo, vien tam, kad pasakojimas būtų nuoseklus. Kaip dažnai įnirtingai susiginčydavote su savo partneriu ar giminaičiu dėl to, kas jums padovanojo tą „Trijų tenorų“ kompaktinį diską arba kuris iš jūsų padarė tą beviltišką Kalėdų elnio papuošalą? Kaip du liudininkai teisme gali būti visiškai įsitikinę dviem skirtingomis tų pačių įvykių versijomis?

Šis polinkis prasimanyti – užpildyti atminties tuštumas įtikinamais pramanais, išsaugančiais pasakojimo nuoseklumą – yra labai ryškus tarp pacientų su žymiu atminties praradimu arba tarp laboratorinių bandymų dalyvių, kurių kairysis pusrutulis būdavo atjungtas nuo dešiniojo (procedūra, kuri, visai netikėtai, retai baigiasi mirtimi ar žymiu funkcijos pakenkimu). Michaelas Gazzaniga, kognityvinių neuromokslų profesorius ir knygos „Kas čia viršininkas?“ autorius, atliko daugybę eksperimentų su žmonėmis, kuriems atskirti smegenų pusrutuliai. Eksperimentai atskleidė kairiojo pusrutulio funkciją, vadinamą „Interpretuotoju“, kuris įsiterpia sutvarkyti prisiminimų, neturėdamas prie jų tiesioginio priėjimo ar konteksto, kuriame jie atsirado.

Kokia viso to reikšmė?

Pastaruosius porą šimtmečių menai ir mokslai sugyveno gana nelengvai, nes mokslas mėgino atsiskirti nuo prietarų ir magijos šaknų, statydamas tvirtus pamatus ant labiau empirinio pagrindo. Tad kino ir literatūros mylėtojai gali sureaguoti įtariai į bet kokį mėginimą šiuos jų potraukius analizuoti neurokognityviniu būdu. Tam nėra priežasties, sako Gazzaniga – tai, kad suprantame įgimtą poreikį pasakojimo nuoseklumui, nė kiek nesumažina geros istorijos estetinio poveikio. Juolab neįgalins greitu laiku suprogramuoti kompiuterių taip, kad jie rašytų kaip Wiliamas Blake’as. Tačiau tai gali padėti paaiškinti, kas vyksta, kai mus pakeri ar nustebina koks romanas ar naujausias filmas.

Gazzanigos nuomone, pasakojimo nuoseklumas padeda mums pasaulyje gyventi – žinoti iš kur ateiname ir kur link einame. Pasako, kuo tikėti ir kodėl. Viena iš priežasčių, kodėl mėgstame grožinę literatūrą, sako jis, yra ta, kad ji leidžia surasti savo elgesį galimose ateities realybėse arba labiau suvokti savo praeities patirtis. Galiausiai istorijos suteikia nusiraminimą. Ir kaip vaikiškai tai beskambėtų, saugumo jausmas – rišlus savęs suvokimas – mūsų išlikimui yra svarbiausias.

Pagal: bigthink.com
Šaltinis: contempo.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.