Jau du metai, kaip negaliu susirasti vaikino

0 (0)

Klausimas:

Laba diena, mano problema daugialypė manau. Man 28 m., gyvenu viena, užsienyje, savarankiška jau nuo studijų baigimo. Esu iš dalies daug ką nuveikusi gyvenime nuo išvykimo: pati viską susiradusi, susikūrusi namus, savanoriavusi, išbandžiusi įvairius ekstremalius sportus, bendravusi ir būrusi lietuvių bendruomenę, o po to palikusi kitiems ją toliau burti, nes persikrausčiau… Sugebu kalbėti viešai, vesti užsiėmimus, nors kalbu laisvai, bet dar gramatika ir žodynas atsilieka. Tačiau problemos asmeniniame gyvenime. Neturiu draugų, tik pažįstami, dėka vieno bendro sporto užsiėmimo, su jais susitinku, kartais vakarais kartu sueinam kokia proga. Bet nemoku užmegzti artimesnio ryšio, jaučiu, jog neišeina atsiskleisti, kažko nedrąsi, kažko apsiribojusi ir pati nežinau dėl ko. Dar bendrauju su dviem lietuvių šeimom, bet nedažnai susitinku. Gyvenu mažam miestelyje, nors daug krausčiausi ir gyvenau ir miestuose prieš tai. Kaip ir patenkinta, viską turiu, tačiau pastebėjau mane ima slėgti keletas dalykų ir tampu pasyvi: jei savaitė praeina ramiai ir niekur aš neišeinu, nieko nevyksta, ir būnu namuose. Taip pat slegia mintys, kad niekaip nemoku sutikti naujų žmonių, nes jau du metai, kaip negaliu susirasti vaikino. Buvo du vaikinai, tačiau bendravimas neišsivystė į artimesnius santykius. Buvo ir susižavėjimų abipusių, tačiau atstumas buvo kliūtis. Nežinau, ką man daryti su mano pasitikėjimu savimi, jis nepakankamas, gal dėl to, kad pergyvenu dėl savo viršsvorio (kam galiu patikti), kad esu nuobodi, nors dažnai sudarau gerą tik pirmą įspūdį, esu atsargi reiškiant savo nuomonę, dažnai nemoku savo nuomonės apginti. Kažkaip trūksta man to atsipalaidavimo, džiaugsmo čia ir dabar, nes tas buvo kai pirmą kart viena keliavau po Japoniją, ten buvo svajonių šalis ir tada pamačiau, kokia atsipalaidavusi ir lengvai bendraujanti galiu būti. Bet ne kasdienybėje. Kaip man atsikratyti tos kaukės, baimės būti savimi ir nustoti būti susikausčiusiai. Kaip man susirasti vaikiną, gyvenant mažam miestelyje, ir neturint su kuo išeiti net į centrą ar vietinį, kaip dar sutikti naujų žmonių? Esu dar vienos savanorių organizacijos narė, galvojau, gal ten bus galimybė užmegzti draugiškus ryšius, tačiau deja, nariai vyresni arba jau su poromis… Tikiuosi, galite padėti, kaip man įveikti tas psichologines kliūtis mano gyvenime.. Kuo man vadovautis, ką daryti, ką keisti?

Atsakymas:

Sveika, Silvija. Džiaugiuosi, kad mums parašei, ir pasidalinai tau kylančiais klausimais, sunkumais, bei noru keistis, augti ir tobulėti.

Perskaičius tavo laišką susidariau įspūdį, kad esi tvirta ir savarankiška mergina. Esi protinga, tai, ką pasiekei , pasiekei savo jėgomis. Laiške pasidalini tuo, kuo džiaugiesi ir didžiuojiesi, taip pat tuo, kas tau kelia nerimą ir liūdesį. Rašai apie nemokėjimą užmegzti artimus santykius, nesugebėjimą atsiskleisti, nemokėjimą sutiktų naujų žmonių, susirasti vaikiną. Vėliau rašai apie tai, kad nesi patenkinta savo pasitikėjimu savimi, sugebėjimu ginti savo nuomonę. Mini baimę būti savimi, ir tarsi jautiesi dėvinti kaukę. Laiške pati bandai ieškoti priežasčių, kodėl trūksta pasitikėjimo savimi, mini viršsvorį, manai esanti nuobodi ir sugebanti sudaryti tik gerą pirmą įspūdį.

Mielai pasidalinsiu savo pamąstymais, ir įžvalgomis į tavo sunkumus, galbūt, tai tau padės geriau pažinti save, ir imti kažką keisti. Rekomenduoju pabandyti kuo atviriau, ir nuoširdžiau atsakyti sau į klausimus, kuriuos rasi tekste. Atsakyk į juos sau, ir neišsigąsk, jei atsakymai, kuriuos išgirsi savyje, tau sukels šiek tiek skausmo. Jis būtinas norint keistis.

Tavo laišką skaitant man kilo jausmas, kad už visų tavo sunkumų slepiasi baimė. Baimė būti atstumtai, nesuprastai ir nepriimtai tokia kokia esi. O kokia, iš tikrųjų, tu esi? Kas slepiasi po tos šaunios, drąsios ir savarankiškos merginos kauke? Ar tai, ką jauti esant po ja, pati priimi? Ar myli save tokią, kokią save apibūdini: su viršsvoriu, sudarančią tik pirmą gerą įspūdi, nuobodžią? Kas keisčiausia, kad skaitydama tavo laišką net nebūčiau taip apie tave pagalvojus. Tavo laiškas pasirodė labai išsamus, išraiškingas ir įdomus, o kaip norėtųsi daugiau apie kelionę po Japoniją išgirsti. Tad noriu paklausti, kaip susidarei apie save tokią nuomonę?

Man taip pat kilo jausmas, kad gerąsias savo savybes esi labiau linkusi ignoruoti, užuot teigiamai apie save galvojus, galvoji neigiamai. Tam, kad imtume keistis, tam , kad imtume tobulėti, ir taptume tokiais, kokiais norime tapti, pirmiausia turime imti keisti mąstymą. Nuskambės gal kiek ir banaliai, tačiau pozityvios mintys veda į pozityvius veiksmus, o jie į pozityvius pokyčius, ir įvykius gyvenime. Svarbiausia leisti sau būti pozityviai, pradėti save vertinti, mylėti tokią, kokia jautiesi esanti iš tikrųjų, nebijoti permainų. Suprantu, kad baimė atsiskleisti, ir būti nepriimtai, tokiai kokia esi yra stipri, tačiau niekas nėra tobulas, kiekvienas turime trūkumų, dėl kurių baiminamės būti atstumti, kiekvienas iš mūsų turime baimių, ir nesaugumo jausmą būti savimi, tačiau taip pat ir drąsos, bei stiprybės tą baimę įveikti. Kur kas svarbiau išmokti pačiai save mylėti ir priimti, negu būti mylimai ir priimamai kitų, nes mylėdama save imsi jausti, kad esi ir kitų meilės verta, ir savaime pritrauksi tuos, kurie norės tave mylėti. Juk gera būti su žmogumi, kuris priima save tokį koks yra, ar ne taip?

Tad linkiu tikėti savimi, mylėti save ne tik su pliusais, bet ir su trūkumais, suprasti, kad mes visi esame netobuli, ir tame nėra nieko blogo. Taip pat norėčiau parekomenduoti dvi knygas, viena jų M.Scott Peck „Nepramintuoju taku“ ir  „Pagrindinės baimės formos“ [Grundformen der Angst].

Silvija, sėkmės einant savo dar nepramintu taku.
Psichologė Ieva Nedzveckaitė