Jaučiu didžiulę tuštumą ir beprasmybę, kad negyvenu kaip mano bendraamžiai0 (0)
Klausimas: Sveiki, turiu tokią problemą. Nors neseniai sulaukiau pilnametystės ir jau kaip ir turėčiau būti sukūrus normalų asmeninį gyvenimą, jaučiu didžiulę tuštumą ir beprasmybę, kad negyvenu normaliai kaip kiti mano bendraamžiai. Iš prigimties esu labai drovi, nors palyginus nuo vaikystės jau esu tikrai išdrąsėjusi. Bet didžiulė problema man bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nežinau nuo ko pradėti, ką kalbėti. Taip pat ir renginiuose, kuriuose yra puiki proga susipažinti su kitais žmonėmis, niekada neatkreipiu kitų dėmesio, atrodo juos tik atstumiu. Turiu keletą tikrų draugų, bet ir jiems negaliu visiškai išsisakyti, savo vidinių minčių, dvejonių niekam neatskleidžiu. Emocijos mano gyvenime labai svyruoja, kai laukia kažkas džiugaus esu tarsi euforijoj, bet tuoj pat viskas praeina ir vėl jaučiu tuštumą gyvenime. Nežinau jau ką ir daryti, noriu turėti mylimą žmogų šalia, išmokti valdyti savo emocijas ir būti laiminga ne tik tam tikromis progomis, o kiekvieną savo gyvenimo dieną, bet nežinau nuo ko pradėti.
Laura (vardas pakeistas)
Komentaras: Sveika, Laura. Smagu, kad nelieki viena su savo mintimis, nebijai jomis dalintis ir ieškai atsakymų, o tai reiškia, kad eini teisingu keliu link savęs pažinimo. Savęs pažinimas suteikia pasitikėjimo savimi, vidinės ramybės, nukreipia tave tau teisingu gyvenimo keliu, o savimi pasitikintis žmogus visuomet yra įdomus ir kitiems.
Pabandyk įsivaizduoti, prie kurio žmogaus pati prieitum vakarėlyje, prie linksmo, įdomaus, spinduliuojančio gerą nuotaiką ar prie tyliai kamputyje tūnančio?
Rašai, kad neseniai sulaukiai pilnametystės, vadinasi tau turėtų būti tik 18-19 metų, o jau pergyveni dėl to, kad nesi sukūrusi normalaus asmeninio gyvenimo. Nekelk sau per didelių reikalavimų, kai jų neįgyvendini, apima stiprus nusivylimas, iš čia ir emocijų šuorai. Gyvenime visur turi būti pusiausvyra, bet tavo jauname amžiuje normalu į viską žiūrėti „juoda“ arba „balta“, vėliau, jei stengsiesi pažinti save, pamatysi kiek daug gyvenime yra nuostabių „pilkų atspalvių“. Tavo baimė bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, greičiausiai kyla iš nepasitikėjimo savimi. Mes – žmonės, esame sudaryti iš minčių, jausmų ir elgesio.
Pateiksiu tau pavyzdį, gal atpažinsi save: tu esi vakarėlyje tarp nepžįstamų žmonių ir tau kyla mintis „kokie jie visi faini, įdomūs, o kas aš?“, tuomet tu pajauti stiprų nusivylimą savimi ir sprunki, manydama, kad jiems tu visai neįdomi. O gali galvoti kitaip „kaip man pasisekė, kad mane pakvietė į šį vakarėlį, vadinasi mus kažkas sieja“, tuomet tave apima pasididžiavimo jausmas, kuris atveria kelius bendravimui.
Klausi nuo ko pradėti, pasikartosiu, pradėk nuo savęs. Nežiūrėk į bendraamžius, kiekvienas turi savo kelią, o bežiūrėdama į kitus tik gaiši laiką, kurį galėtum skirti sau. Nieko nerašai apie tai, kas tau patinka, kokį turi hobį, ką planuoji studijuoti, o gal nori po mokyklos padaryti pertrauką ir kokiem metam kur nors išvažiuoti? Atmink, gyvenimas nėra atsitiktinumų, aplinkybių virtinė, jis yra valdomas ir kontroliuojamas. Mes patys jį kuriame ir patys jį griauname. Kaip tau atrodo, jei tik svajosi apie kelionę aplink pasaulį ir nieko nedarysi, ar ji įvyks? Išsikelk tikslus, susirašyk ant popieriaus, kad po laiko galėtum peržiūrėti kaip pavyko, susirašyk kaip sieksi tų tikslų ir pradėk veikti. Būk pasiruošusi ir nesėkmėms, dėl to nepergyvenk, taip būna, todėl plane turi apmąstyti ir jas. O dėl mylimo žmogaus neliūdėk, anksčiau ar vėliau mes visi tokį sutinkame, taip jau gamtos sutverta. Turėk kantrybės, mokėk laukti ir neskubėk užaugti. Sėkmės, tavo gyvenimas dar tik prasideda ir jis tavo rankose.
Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas
Foto: Paul-Jakob Meussling
Mano to paties amžiaus dukra lygiai tokius pat jausmus išgyvena, tikėkimės ateityje bus viskas gerai ;)
Kaip aš Tave suprantu… Man 24 metai, o jaučiuosi labai panašiai. Ačiū psichologei, mažumėlę padėjo ir man. O autorei siūlau susirasti patinkantį hobį, ieškoti savęs įvairiuose būreliuose, užsiėmimuose ir nepastebėsi, kaip plėsis akiratis, atsiras draugų, o tuo pačiu gal ir mylimas žmogus? Tau tik 18 metų, tai dar tikrai per anksti, kad kaip tu sakai, jau būtum susikūrus normalų gyvenimą. Mėgaukis tuo, kad esi jauna, laisva, atvira naujovėm, galimybėm. Tavęs niekas neriboja. O jei nedrąsu – eik su draugėm į būrelius ar kitur. Pati žadu eiti sportuoti, bet vis delsiu… Jei norėtumei – parašyk. Gelbėsimės kartu nuo niūrių minčių :)
Man tuoj sueis 26, bet jaučiuosi panašiai, tik tiek, kad vaikiną turiu, kaip ir nieko netrūksta. Bet to pasitikėjimo, gebėjimo bendrauti su svetimais žmonėmis labai trūksta. O pastaruosius metus, ko netrūksta, tai savęs lyginimo su kitais ir analizavimo, koks kitų gyvenimas, o koks mano. Prie to nepasitikėjimo prisideda ir išvaizda – nemėgstu daug kosmetikos ir pan, lyginu save su visokiom gražuolėm. Anksčiau taip nebuvo, tikrai pasitikėjau savimi, o dabar visiškai esu save numenkinus, darbinėje veikloje lyginuosi su kitais, kad nesu tokia gera kaip kiti ir pan… Kažkaip visai į dugną krentu, visose smulkmenose numenkinau save – tai nesilaikau sveikos gyvensenos, tai nesportuoju, tai nepakankamai puošiuosi, tai nesidažau, tai figūra nebetinka, tai nieko nepasiekiau. Tačiau bandysiu kilti iš pelenų, nes visai užsinuodijau gyvenimą, o neigiamos mintys gerovės neatneš.
Man labai patiko – „o bežiūrėdama į kitus tik gaiši laiką, kurį galėtum skirti sau.” Labai teisingi žodžiai, kuriuos reikėtų man įsisavinti. Man 25 metai, bet išgyvenu labai panašias emocijas. Tikiuosi, skirdama daugiau laiko sau, nugalėsiu tą bereikšmį analizavimą, lyginimą su kitais, pavydą ir kitas neigiamas emocijas. Būtent jos ir sukuria tuos realybės neatitinkančius standartus. Ačiū šio puslapio kūrėjams, kurie suteikia vilti, kad pakeitus mąstymą, galima pagerinti gyvenimo kokybę. Šitie straipsniai ir komentarai lyg ir senai žinoma tiesa, bet labai greit pamirštama šiame greit besisukančiame pasaulyje.
Labai atsargiai su pasakymu „Pabandyk įsivaizduoti, prie kurio žmogaus pati prieitum vakarėlyje, prie linksmo, įdomaus, spinduliuojančio gerą nuotaiką ar prie tyliai kamputyje tūnančio?” – tikrai nereikia pulti iš savęs daryti super aktyvų bendraujantį žmogų (t.y. nereikia siekti visiškai 100 persikeisti). Dabartiniais laikais labai išaukštinami ekstravertai, o intravertai numenkinami – norėčiau pabrėžti, kad taip nėra, tiek tie tiek tie yra žmonės su savom stirpybėmis ir silpnybėmis. Sėdėti tyliai kamputyje nėra blogai (jeigu tame kamputyje pats gerai jautiesi).
Vietoje smarkios priešpriešos – spinduliuoti gerą nuotaiką, aktyviai bendrauti – siūlyčiau paprastesnį (ir manau lengviau įgyvendinimą) žingsnį: pasitraukti iš kampučio ir prisijungti prie žmonių, kurie kalba tau įdomia tema (nereikia net daug kalbėti, tiesiog būti šalia, linktelti galva, kai sutinki). Tai būtų pirmas žingsnis, vėliau, natūraliai susiklostys, kad be galvos linktelėjimo gali pasakyti savo nuomonę (sakinį ar kitą), tačiau niekada nereikia bandyti „išplėšti” iš savęs tai kas tau svetima. Taigi, nereikia bandyti atsidurti vakarėlio dėmesio centre, tereikia žengti mažą žingsnelį arčiau kitų.
Pradėti kalbą ar atkreipti dėmesį kartais tikrai sunku, tačiau yra ir kitas būdas – kaip minėjau: prieti prie žmonių kurie jau kalbasi (arba kaip buvo išsakyta ieškoti bendravimo per hobius ir kt.). Bet ką aš noriu pabrėžti: tam, kad bendrautum su nepažįstamais – nebūtina pradėti kalbos, nebūtina vesti pokalbio, užtenka pradžioje jame sudavauti.