fbpx

Jaučiu, kad manęs privengia aplinkiniai – aš netgi jaučiuosi antrarūšiu

tobulasKlausimas:

Sveiki, pasivadinsiu Marsu. Esu 22 metų studentas. Vienas dalykas man neleidžia jaustis gerai. Pagrindinė problema – bendravimas su žmonėmis. Visi visada mane laikė protingu, kai kas pavadina mane moksliuku (aišku, mane tokiu pavadina mažiau žmonių, negu tokiu laiko ir nepasako), bet aš taip niekada nesijaučiau ir nesijaučiu. Skaudina tai, kad mane aplinkiniai mato TIK kaip mokslo žmogų. Aš, kaip paprastas, draugiškas žmogus, atrodo, neegzistuoju kitų žmonių mintyse. Jaučiu, kad manęs privengia aplinkiniai, o aš nesijaučiu, kad esu uždaras žmogus. Man reikia kažkur su kažkuo eiti, veikti, kalbėtis, džiaugtis, kad leidžiu laiką draugijoje. Bet taip nėra!
Dar vienas dalykas: esu netradicinės orientacijos. Aš to niekam neskelbiu, bet tai ant manęs truputį matosi. Gal tai prisideda prie mano atskyrimo… Juk ne prestižas bendrauti su tokiu žmogumi… Su savo prigimtimi aš susitaikiau, viskas tvarkoj. Bet bendravime ledai nejuda jau daugiau kaip 10 metų. Aš stengiausi parodyti save ir kaip paprastą žmogų (juokingai skamba – „parodyti“ – juk aš toks ir esu), na, bet matyt, kažko trūko. Žmonės, kurie mane pažįsta vos kelias dienas, jau susidaro ne tą įspūdį. Po kiek laiko jie man sako, kad „taip“ elgtis neturėčiau, nes esu gerai išauklėtas. Na iš kur jie žino, kaip aš išauklėtas? Ir iš kur pas juos tas žinojimas… Žodis „taip“ čia reiškia net alkoholio gėrimą ar kai nusikeikiu. Aš geranoriškai kitiems padedu su mokslu, nes studijuoju labai sunkų dalyką, kuris daugumai nesiseka net tarp studentų. Jie pas mane ateina kažko pasiklausti, ir su manim jie tada elgiasi labai draugiškai. Bet kitose sferose mane ignoruoja. Dėl to aš nusiviliu ir kartais net įsižeidžiu. Nėra noro jiems tada padėti… Aš netgi jaučiuosi antrarūšiu.
Žinokit, aš jau pavargau. Daug pastangų įdėdavau. Ir nusivylimo buvo, kad nesisekdavo. O kai nusivili, vėl pradėti iš naujo yra vis sunkiau. Dabar beveik dėl to nekompleksuoju, man jau nelabai svarbu, kaip į mane žiūri ir kaip nežiūri kiti. Išmokau gyventi vienas ir jaustis gerai. Aš kiekvienam drąsiai galiu pasakyti, kad esu vienišius. Aš turiu gyvenime ir kitų tikslų, kurių siekiu ir tikrai pasieksiu.
Na, kartais būna liūdna, norisi su kažkuo kur nors nueiti, bet supranti, kad tas liūdesys nieko nepakeis. Tas liūdesys praeina ir vėl gyveni. Bet visgi… bendrauti norisi.
Jaučiuosi varžomas, kaip man padėti pasijusti geriau?

Atsakymas:

Sveikas, Marse. Iš tavo laiško supratau, kad kenti dėl bendravimo sunkumų. Tu rašai, kad aplinkiniai žmonės laiko tave moksliuku, kreipiasi pagalbos, tačiau laisvalaikio su jais leisti, kad ir kaip norėtųsi, neišeina. Tavo manymu, kartais situaciją apsunkina tai, kad esi netradicinės orientacijos. Rašai, jog išmokai gyventi vienas ir jaustis gerai, bet vistik dėl nepakankamo bendravimo jautiesi antrarūšiu.

Žinomas amerikiečių komikas Džulijus Marksas (kaip panašu į Tavo pseudonimą) vieno savo pasirodymo metu pajuokavo, kad niekada nestotų į klubą, kuris sutiktų jį priimti. Tačiau iš tikrųjų situacija, kai norisi bendrauti, o žmonės tarsi nepriima tavęs, yra ne juokai – tokiais atvejais tampame pasmerkti vienatvei. Arba pasmerkiame save patys, kai bendraudami darome klaidas.

Bendravimas visada priklauso nuo daugelio dalykų, tačiau itin svarbus bendravimo aspektas yra tai, kaip mes patys save suvokiame ir pateikiame. „Aš“ vaizdas bendravime yra tarsi pagrindinis scenarijaus aspektas, kuriuo remiasi visas socialinio bendravimo spektaklis. Tikėjimas, kad esame išskirtiniai, kitokie (apie tai rašai savo laiške) dažnai atstumia tuos, kurie šiaip norėtų su mumis bendrauti ir draugauti, nes dažniausiai bendraujame su panašiais į save – tokia yra psichologinė tendencija.

Taigi, priėjome prie pirmosios Tavo klaidos. Internetinių portalų komentatoriai šią klaidą veikiausiai apibūdintų kaip savo išskirtinumo sureikšminimą. Aš, konsultuodamas Tave asmeniškai, paklausčiau: „Kaip manai, ko Tu iš tikrųjų sieki?“ Nes panašu, jog iš tiesų norėtum, kad tave supantys žmonės pakeistų savo bendravimo su tavimi stilių ir pradėtų bendrauti kitaip. Tai reiškia, kad keistis turėtų kiti žmonės. Pavyzdžiui, pradėtų jausti dėkingumą už akademinę pagalbą, būtų geresni, draugiškesni ir pan. Ar niekada į galvą nešovė mintis, kad keistis turėtum pats, Marsai? Tu rašai, kad žmonės po keleto dienų pažinties susidaro apie Tave „ne tą įspūdį”, kurio Tu norėtum. Tačiau realybėje juk Tu pats savo elgesiu sudarai jiems tą įspūdį, ar ne?

Paklausi, kuria linkme keistis? Atsakymas būtų susijęs su antra Tavo klaida. Savigaila, menkavertiškumo jausmas, nuoskaudų išgyvenimas gali sužlugdyti pačius gražiausius santykius. Vietoj jų liks tuštuma, gimdanti dar didesnę savigailą ir dar didesnį nepasitikėjimą kitais ir jų smerkimą. Labai skausminga nuolatos gailėtis savęs ir tikėtis, kad aplinkiniai tai supras ir kažkaip pakeis. Gal geriau visa tai, kas skaudina, kas neduoda nurimti, kas verčia gailėtis savęs – užmiršti ir palikti praeičiai?

Arba į viską, kas skaudina, pažiūrėti kitu kampu? Juk šaunu, kai į Tave kreipiasi pagalbos. Šaunu, kad gali kitiems padėti – reiškia, esi gabus ir protingas. Šaunu, kad laikai save draugišku ir paprastu – žmonės tikrai tai pastebės. Šaunu, kad gali įvertinti nemalonią bendravimo patirtį ir iš jos pasimokyti. Šaunu, kad gali atleisti – aplinkiniams ir, svarbiausia, sau pačiam: už tai, kad per klaidą palaikei save antrarūšiu.

Psichologas
Arūnas Norkus

Share Button

You may also like...

8 komentarai

  1. as parašė:

    Atrodo lyg skaityciau apie save;) Net metai sutampa.
    Kai reikia as jau ismokau susitaikyti su vienatve. Ir kuo toliau, tuo labiau nepasitikiu kitais ir nenoriu prisileisti. Ir tai ja ne del mano kaltes, o del to, kad visada zmones, kuriuose maniau esant draugais – mane isduoda, iskaudina ar pasiielgia negerai.

    • to as parašė:

      Ir man taip pat, irgi metai sutampa, irgi tokia pati situacija :), bet psichologo atsakymas pasirodė kažkoks neaiškus

  2. Dafuq? parašė:

    Atsakymas tai visiška pūga, kuris daug maž reikštų: susitaikyk su padėtimi ir mėgaukis tuo.

    Wtf pchichologai?

  3. naktis parašė:

    O aš visai norėčiau su tuo žmogum susipažinti :)

  4. Meta parašė:

    Labas, Marse,
    esu pati buvus kiek panasioj situacijoj. Tavo bendrakursiai \“ignoruoja\“ tave kitose sferose greiciausiai todel, kad jie nezino, apie ka su tavim sneketis, kaip su tavim bendrauti. Is laisko nera aisku, kokias pastangas esi pats idejes, kad tas bendravimas ivyktu. Ar domiesi pats zmonemis? Ar esi paklauses, koki pvz filma/zaidima megsta tavo bendrakursis? Ar esi pasiules keletui draugu nueiti kartu i filma ar i kabaka pasiurbcioti alaus? Ar esi papasakojes kokia linksmai kvaila istorija apie save? Ar apskritai pasakoji kitiems apie save/savo pomegius/savo silpnybes? Gali buti, kad tu kitiems labai tobulas, todel ir neprieinamas atrodai.
    Kita vertus, ar bandei susirasti bendraminciu tokiu pat moksliuku kaip ir tu tarpe? Minejai, kad esi netradicines orientacijos: ar bandei uzmegzti rysi su zmonemis, kurie yra tokios pacios orientacijos?
    Butu idomu suzinoti.

  5. Rasa parašė:

    Gerbiamas „Dafuq?“, kas per „Wtf pchichologai“?? Dėl rašybos klaidų ir to madingo užsienietiško žodžio trumpinio – dar nieko. Žiauru, kad kito žmogaus pastangos padėti kitam šitaip išpeikiamos, neįvertinamos. Juk tekste viskas aišku: norint, kad pasaulis pasikeistų, reikia pradėti nuo savęs. Kam tas „wtf“ ???

  6. Anonimas parašė:

    Rasa, visiškai sutinku… Ir dėl tų trumpinių, gėda iš tikrųjų, kad daugelis lietuvių didžiuojasi ir save iškelia, nes žino keletą \“kietų\“ angliškų trumpinių. Yra kitur kur savo anglų žinias, ir tikras, vietų demonstruoti ir jas tobulinti, kartu ir savo charakterį.

  7. Lina parašė:

    Nesėdėk ir nesigailėk savęs, tas svarbiausia. Studijuoji sunkią specialybę, esi protingas žmogus – ne daug kas gali tuo pasigirti. Nenustebk, kad už akademinę pagalbą kiti neatsidėkoja, nes studijų metais tikrai suvoki posakio „draugą nelaimėj pažinsi“ prasmę. Bet tai nereiškia, kad niekada nerasi draugų. Yra žmonių, kurie net ir trisdešimties ar daugiau metų sulaukę negali pasakyti, jog turi tikrų draugų, yra ir kas visą gyvenimą vieni nugyvena. Bet tai nereiškia, kad jie nėra laimingi. Tu dar jaunas, tau tik 22 metai. Keliauk, domėkis kažkuo, susirask hobį, kokią nors veiklą, kuri atitrauktų tavo mintis nuo nuolatinio poreikio ieškoti to žmogiškojo ryšio. Kartais, kaip sako, kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo labiau pradeda patikti šunys. (100% tikrai niekada neišduoda:))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.