Jaučiu, kad noriu leisti laiką su buvusiu vaikinu, tačiau juk turiu mylimą žmogų su kuriuo sukūriau šeimą

du-vaikinaiKlausimas:

Laba diena,
pradėsiu nuo to, kad bandau susitvarkyti su savimi, tačiau sunkiai sekasi, todėl tikiuosi, jog galbūt jūs padėsite pasukti teisingesniu keliu.
Taigi, iš pradžių nupasakosiu savo situaciją. Šiuo metu esu ištekėjusi, du mėnesius. Ištekėti dar nebuvo didelio noro, tačiau reikėjo, nes pradėjau gyvenimą užsienyje (beveik du metai kaip aš čia, užsienyje, ir niekaip negaliu susitvarkyti dokumentų ir pradėti dirbti) ir, kad būtų lengviau, turėjau tapti -iene. Nusprendžiau ištekėti ir dėl to, jog vistiek ateis tas metas, kai su dabartiniu vyru susituoksiu, nes aš jį myliu, įsivaizduoju mus kartu ateityje, kaip darnią šeimą (kaip darnią todėl, nes mes retai pykstamės, suprantam vienas kitą, esame geriausi draugai), tačiau dabar keistai jaučiuosi, atrodo, jog viduje „bardakas“. Aš norėjau pradėti gyventi kartu užsienyje, bet nebuvau dar pasiruošusi sukurti šeimos. O gal dar prisidėjo prie to „bardako“ir tai, jog aš kitoje šalyje (nors aš nesu iš tų žmonių, kurie palikę namus labai graužiasi ir liūdi), nebeturiu čia jokių draugų, viskas prasideda iš naujo ir labai lėtai… Be to, prieš pat susituokiant, maždaug dvi savaites, pradėjau „mėtytis“ ir nesuprasti, ar aš tikrai to noriu. O gal geriau likti Lietuvoje ir gyventi ten be jo, mokytis, susirasti darbą?… Buvo net taip, kad noras likti Lietuvoje ir nesituokti persvėrė norą gyventi užsienyje su būsimu vyru. Pasitarus su tėvais nusprendžiau, jog gal geriau palaukti, likti Lietuvoje ir tuo metu tikrinti save, kada aš būsiu pasiruošusi, ir ar išvis norėsiu su juo būti ten, užsienyje. Sakau – ar išvis norėsiu, nes mes prieš santuoką gyvenome atskirai du mėnesius, aš jo nepasiilgau, atitolau, tikriausiai dėl to ir „mėtytis“ pradėjau (man gan dažnai būdavo tokių momentų, jog pagalvoju, ar tikrai aš myliu savo antrąją pusę)… Paminėsiu dar labai svarbią problemą, kuri vis atsirasdavo per visą mūsų 4 metų draugystę. Aš bendraudavau su buvusiu vaikinu, mes labai gerai sutardavom, jis man dažnai padėdavo, kai būdavo sunku. Man patikdavo visada jo klausytis, pasišnekėti ir netgi kartais pabūti kartu kokiame parke ar nueiti papietauti. Mūsų su vyru draugystės pradžioje būdavo, jog gan dažnai susitikdavau su buvusiu, paskui vis rečiau ir po to ilgais tarpais nebendraudavome, tačiau jau kokie metai, kai aš grįžusi iš užsienio parašau jam.
Žinau, kad tai tikrai nėra gerai, bet man norėdavosi sužinoti, kaip jis gyvena, ar pasiilgo manęs, pamatyti jį. Nevaržiau savęs… Taigi, kaip minėjau, kad prieš santuoką pradėjau nesuprasti, ko aš noriu, prie to prisidėjo ir buvęs vaikinas, nes mes tuos du mėnesiu, kai aš buvau Lietuvoje, o būsimas vyras užsienyje, bendravau su buvusiu.
Buvome susitikę ne vieną kartą (pietaudavome, jis man padėdavo su mokslais, nes aš neakivaizdžiai Lietuvoje mokausi, ir vis rasdavau kažkokių priežasčių, kad pamatyčiau jį). Man jis vėl stipriai pradėjo patikti, kaip vaikinas, buvo sunku išmesti jį iš galvos, todėl visai negalvodavau apie būsimą vyrą, jo nepasiilgdavau. Manau, kad su manimi, ta problema, jog aš noriu žinoti, kaip jam sekasi, ar pasiilgo manęs, ar galvoja apie mane, yra todėl, kad mes su buvusiu išsiskyrėme gražiai – nusprendėme, kad taip geriau, nes aš jam nebejaučiau tokių stiprių jausmų kaip kažkada, bet ne iki galo… Gal būtumėme vėl bandę suartėti, tačiau kai nusprendėme eiti savo keliais, atsirado kitas vaikinas (mano būsimas vyras) ir praėjus tik vienam mėnesiui mes pradėjome bendrauti kaip pora. Taigi, galima sakyti, kad aš net nesuvokusi normaliai, kad išsiskyriau ir, kad esu viena, peršokau prie kitų santykių… Tikriausiai todėl, kad taip lengviau buvo užsimiršti buvusį. Pradėjus naujus santykius su būsimu vyru aš vis prisimindavau buvusį, kartais pabendraudavom, vis susitikdavom ir taip iki šiol. Net ir dabar, kai esu ištekėjusi, ir sakiau vyrui, jog stengsiuosi nebendrauti su buvusiu, tačiau jis man parašo, o aš neatrašyti negaliu… Nes man rūpi, kaip jis gyvena ir jaučiu, kad mano kažkokia dalelė širdies priklauso ir jam. Stengiuosi negalvoti apie buvusį. Ir kaip man sekasi? Pradedu sapnuoti jį, tada vėl galvoju, kaip jam sekasi ir t.t.

Taigi tokia mano istorija. Nežinau, ar aiškiai ją išdėsčiau, bet pasistengiau kuo detaliau, kad susidarytumėte vaizdą ir padėtumėte man suvokti, kas su manimi negerai ir kaip man geriau pasielgti.

Aš jaučiu, kad noriu leisti laiką kartu su buvusiu, domėtis juo, taip pat ir Lietuva mane traukia, kurioje yra mano šeima, draugai… Tačiau juk aš turiu mylimą žmogų su kuriuo sukūriau šeimą ir dėl kurios turiu stengtis susitvarkyti su savimi, kad būtų viskas gerai. Gaila man ir pačio vyro, nes dažnai aš galvoju tik apie save, jis daugiau stengiasi dėl mūsų nei aš, skaudinu jį, dėl to, kad mano meilė atrodo netvirta jam… Kartais ateina tokios mintys, kad norisi pabėgti vien dėl to, kad jam būtų geriau, o gal kartu ir man bus nuo to tik geriau…

Labai lauksiu jūsų atsakymo!
Viktorija (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Dėkoju už jūsų laišką. Iš jūsų laiško suprantu, jog šiuo metu išgyvenate didelę sumaištį. Panašu, jog tam nemažai įtakos turi tai, jog vieną iš pačių svarbiausių sprendimų kiekvieno žmogaus gyvenime – apsisprendimą tuoktis su konkrečiu žmogumi priėmėte nebūdama pilnai tikra dėl jo teisingumo.

Panašu, jog sprendimą priėmėte ne pati, o aplinkybės jį priėmė už jus. Susieti save su kitu žmogumi vargu ar gali būti koks nors kitas svarus pagrindas, nei rimtas, apmąstytas ir išjaustas sprendimas, priimtas su pilna atsakomybė.

Jūsų atveju, panašu, jog to jūs nepadarėte. Greičiausiai manėte, kad taip elgtis buvo teisinga ir naudinga, tačiau vidumi tam priešinotės nuo pat pradžių.

Jūsų laiške girdžiu nemažai prieštaravimų, kurie lyg kyla tarp to, kaip, remiantis jūsų vertybėmis turėtų būti ir kaip yra iš tikrųjų. Panašu, jog tuo kartais ir pati save apgaunate. Įsiklausykite: teigiate, kad mylite savo vyrą, tačiau labiau norite būti toliau nuo jo, likti Lietuvoje. Teigiate, kad mylite, tačiau rašote, kad nepasiilgstate jo. Teigiate, kad mylite, tačiau, iš viso to, ką rašote, panašu, jog kitas žmogus jums rūpi kur kas labiau.

Neveltui, tikriausiai, jums ir kyla abejonė. Iš tiesų, ar mylite jį? Santuokoje su šiuo žmogumi, rodos, nesate visa savo esybe, jausmai jūsų arba išvis neskirti jūsų vyrui, arba bent jau padalinti į dvi dalis. Tikriausiai jau nuo pat pradžių šiuose santykiuose nebuvote pilnai, nes jau nuo pat pradžių, jie buvo lyg buvusių santykių pakaitalas, kuris, kaip suprantu, niekada iki galo buvusių santykių ir nepakeitė.

Rašote, jog bandote susitvarkyti su savimi. Po šiuo teiginiu aiškiai girdisi, jog norite save įstatyti į jūsų vertybes atitinkantį teisingą kelią būti gera ir mylinčia žmona, bet nuo to jūsų užspausti jausmai nesikeičia. Gal net atvirkščiai, kuo labiau stengiatės mylėti vyrą, tuo labiau jus traukia kitas žmogus. Tad, susitvarkyti su savimi, tikriausiai, kur kas veiksmingiau būtų priimant save ir savo jausmus tokiais, kokie jie yra, pripažįstant juos, leidžiant jiems būti, gerbiant juos.

Su jumis nieko negero nėra – jūs esate tikras, gyvas žmogus, kuris turi ne tik racionalų protą, bet ir platų jausminį pasaulį. Išdrįskite jį pažinti ir išmokite į jį geriau įsiklausyti. Ne visada tai, kas racionaliai atrodo teisingiausia, iš tiesų yra geriausia būtent jums. O kaip geriausia jums, galite suvokti, jei nustosite bijoti savo jausmų ir klausysite ne tik proto balso, bet ir jausminio pasaulio pajutimų.

Linkiu jums smalsumo pažįstant savo jausminį pasaulį bei stiprybės darant sprendimus, kurie iš tiesų atitiktų jus visomis prasmėmis!

Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. jef parašė:

    afsd asdf

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.