Jaučiu, kad savo vaikinui darau gėdą
0 (0)

meileKlausimas: Sveiki, esu Dominyka. Susidūriau su tokia problema, kad nuo mažens esu labai savikritiška.

Turiu mylimą vaikiną ir dėl to man dažnai tenka susidurti su šia problema. Pradėjau graužt save dėl to, jog negaliu būti jam tobula. Daug kas sako, kad tobulų nėra, bet aš neigiu šitą pasakymą, nes jeigu nori, tu tikrai gali būti tobulas mylimam žmogui. Netgi mano vaikinas sako, kad su tobula būtų neįdomu. Kad ir tenka man pasipykti su vaikinu, jis man vis tiek bus tobulas. Bet problema yra manyje.

Jaučiu, kad savo vaikinui darau gėdą, kad per mane kris jo įvaizdis ir dėl to man pasidaro labai sunku. Graužiu dėl to, kad negaliu būti tokia graži kaip visos kitos merginos, negaliu puoštis, negaliu gražiai apsirengti, vis nešioju tuos pačius drabužius, nes neturiu pinigų jų įsigyti (šiuo metu šeimoje yra finansinė problema). Seniau prie vaikino save žeminau, kad esu ne tokia, kokia norėčiau būti ir pastoviai verkdavau. Bet dabar sugebu susilaikyti ir patyliukais kęsti ir galvoti, kodėl aš jam negaliu būti graži, savimi pasitikinti mergina. Vaikinas sako, jog viskas ateis su laiku, kartu išvažiuosim, kartu dirbsim ir galėsiu įsigyti ko tik panorėjus. Bet problema yra dabar ir nežinau kaip kovoti su tuo, iš kur rasti to pasitikėjimo savimi, kaip galiu pamilti save, kai šitaip save smerkiu.

Jūsų tinklapy esu skaičius nemažai straipsnių „Kaip pamilti save”, „Kaip susidraugauti su vidiniu kritiku” ir t.t. bet niekas taip ir nepasikeitė. Prašau padėkite man nugalėti savo „vidinį kritiką”.

Atsakymas: Sveika, Dominyka. Dėkoju už laišką, kuriame daliniesi savo problema – per dideliu savikritiškumu. Nemaža dalis žmonių vienokiose ar kitokiose situacijose susiduria su savo vidiniais kritikais: vieni jaučiasi nepakankamai gabūs mokslams, kiti – nekompetentingi darbe, dar kiti – turintys per daug trūkumų, kad galėtų būti mylimi ir panašiai. Mes esame žmonės tarp žmonių, todėl natūralu, jog lyginame save su kitais ir radę neatitikimų, ieškome to priežasčių. Bėda ta, kad dažniau pastebime tai, ką turi kiti ir neturime mes, o ne tai, kokie yra mūsų pačių pranašumai kitų atžvilgiu. Imame jaustis prastai, nes galvojame, kad esame blogesni už kitus, tada imame save kaltinti ir gėdinti. Šie jausmai nemotyvuoja mūsų keistis ir kažko siekti, o verčia užsidaryti ir gailėtis savęs, kas nuveda prie dar didesnės savigraužos. Šie jausmai atsispindi ir Tavo laiške. Savo vaikiną suvoki kaip tobulą, o jis Tavęs tokia nelaiko. Jauti kaltę dėl to, kad negali rengtis ir atrodyti taip gražiai kaip kitos Tavo matomos merginos ir dėl to manai, jog savo vaikinui darai gėdą. Atrodo, jog žinai, ką turėtum daryti, kad būtum tobula, tačiau dėl finansinių problemų negali sau to leisti. Jautiesi bejėgė ką nors pakeisti, todėl kaltini save, žemini, graužiesi ir verki. Toks bejėgiškumas ir savigrauža dar labiau blogina situaciją, nes stabdo nuo veiksmų kažką pakeisti. Pabandykime pasižiūrėti, kas yra tas vidinis kritikas, kaip jis atsiranda, kokias funkcijas atlieka ir kaip neutralizuoti jo nemalonų balselį.

Pirmiausia (ir džiugu, kad pati tai suvoki), vidinis kritikas yra tavo asmenybės dalis. Deja, ta dalis yra teisianti ir žeminanti Tave pačią. Ji Tave puola ir kartoja Tau, kad nesi tobula, kad esi tokia niekam tikusi, jog darai gėdą savo vaikinui ir menkini jo įvaizdį. Tokie menkinimai ir žeminimai sukelia gėdos, nepilnavertiškumo jausmus, žemina savivertę, verčia abejoti savimi, palaipsniui naikina pasitikėjimo savimi jausmą. Vidinis kritikas yra skirtas apsaugoti mus nuo įskaudinimo, atstūmimo, tačiau iš tiesų jis sustiprina gėdos ir kaltės jausmus, trukdo megzti šiltus, artimus santykius ir veda prie savidestrukcinio elgesio. Toks vidinis balsas yra būdingas visiems žmonėms, tačiau jo sakomi teiginiai, jų dažnumas bei intensyvumas kiekvienam žmogui yra skirtingi ir individualūs. Tavasis kritikas Tave plaka skaudžiai ir dažnai. Iš kur jis atsiranda?

Daugelyje kultūrų yra priimtina nuomonė, kad kritika arba kaltę keliantys komentarai motyvuos mus vienaip ar kitaip elgtis. Taip elgiasi tėvai, auklėtojai, mokytojai ir kiti svarbūs ir reikšmingi suaugusieji vaiko gyvenime. Vėliau jau pats žmogus ima manyti, kad jei savo veiksmus laikys nepakankamai gerais ar idealiais, tada norės pasikeisti ir ims kažką daryti. Be to, kritika suteikia kontrolės jausmą. Žmonės dažnai pradeda naudoti kritiškas, teisiančias mintis kaip būdą savo baimės, gėdos ir neužtikrintumo jausmams įveikti. Tokie komentarai (nesvarbu, ar jų tikslas yra motyvavimas, ar kontrolės jausmas) su laiku palaipsniui tampa nesąmoningi ir virsta vidiniu kritiku – nuolatiniais neigiamais sau kartojamais teiginiais, kurie tarsi užstrigdina žmogų ir neleidžia jam judėti toliau. Deja, tokie vidiniai komentarai kelia nerimą, gėdina, menkina, o tai yra priešingybė motyvavimui. Tokie komentarai mus skatina vengti, mažinti nerimą ir likti saugiems, t.y. nieko nekeisti ir nedaryti. Vengimas yra priešingas motyvacijai kažką pakeisti. Jei vidinio kritiko žinutės yra gėdinančios, tokios kaip, pavyzdžiui „kas su tavimi negerai?“ ar „tu nepakankamai geras (gražus, talentingas ir pan.)“, galime tapti bejėgiai ir tarsi paralyžiuoti. Kai jaučiame gėdą, mums atrodo, kad dėl savo trūkumų mes nesame verti vienokių ar kitokių dalykų, dėmesio, žmonių, meilės ir pan. Gėda verčia mus jaustis vienišais ir izoliuotais. Vengimas, pasitraukimas nuo kitų, likimas saugiems, klaidingai tampa nerimo sumažinimo, ir nusiraminimo būdu. Esmė tame, kad gėda ir savikritika atitraukia mus nuo veiklos, reikalingos pasirūpinimui savimi, paguodos, ryšio su kitais ir motyvacijos radimui.

Pirmasis žingsnis atpažįstant savąjį vidinį kritiką, yra sąmoningumas, nes gana didelė dalis žmonių net nesuvokia jį turintys. Kitą kartą išgirdusi savo vidinio kritiko balsą, pasistenk aiškiai sau apibūdinti, kokioje situacijoje jis kilo. Vėliau, pačiai sau reikės įvardyti jausmus, susijusius su situacija. Ne gėdą, kaltę, susikaustymą dėl to, ką kalba kritikas, o tikruosius jausmus, slypinčius giliau ir verčiančius jaustis labiausiai pažeidžiama. Reikėtų paklausti savęs: „ko aš labiausiai bijau? Ką man reikštų, jei tai įvyktų ar neįvyktų?“. Kaip tik nuo šių jausmų vidinis kritikas ir siekia Tave apsaugoti. Tik ar tau tikrai reikia visos tos ir būtent tokios apsaugos? Tikriausiai, kad ne.

Dalinuosi vienu rastu pavyzdžiu, kaip veikia vidinis kritikas:

Andrėja buvo apsipirkinėti. Ji tiksliai nežinojo, koks yra jos drabužių dydis būtent toje parduotuvėje ir pasimatavo keletą daiktų. Ji pamanė: „Et, visi šie rūbai man yra per maži, netinkami, jaučiuosi tokia nenormali, esu stora ir šlykšti.“
Ko ji bijojo? „Aš priaugau šiek tiek svorio, o tai reiškia, kad esu nevykėlė. Tai reiškia, kad aš sena. Man gėda ir aš bijau pasenti bei priaugti dar daugiau svorio“.

Kokius autentiškus jausmus, susijusius su situacija, tačiau nesusijusius su gėda, ji galėjo jausti? Kuriose vietose ji labiausiai pažeidžiama? Kokios yra jautriausios, pažeidžiamiausios vietos?

Andrėja sako: „jaučiuosi praradusi kontrolę, bijau, išgyvenu praradimo jausmą. Mano kūnas reaguoja kitaip nei praeityje. Darosi vis sunkiau išlaikyti pastovų svorį ir raumenų tonusą, jaučiuosi bejėgė. Aš bijau, jaučiuosi sugniuždyta.

Ko tau iš tikrųjų reikia? Andrėja sako: „Aš galiu su tuo susitvarkyti. Savo silpnumo ir pažeidžiamumo pripažinimas leidžia man pradėti labiau rūpintis savo sveikata. Kai jaučiuosi bevertė, išvis nebėra jokios vilties. Gėda nemotyvuoja.

Panašią analizę pabandyk pritaikyti sau pačiai.

1. Kokie yra savikritiški teiginiai, kuriuos, manai, kad gali iš savęs išgirsti? Pasakyk juos antruoju asmeniu (remiantis tuo, ką rašai savo laiške, turėtum sau pasakyti: „tu negraži. Visos kitos merginos yra gražesnės už tave. Tu darai savo vaikinui gėdą“ ir pan.).

2. Ką jauti tai girdėdama? Išjausk tą jausmą. Kokių dalykų ir kokių jausmų bijai labiausiai? Kokius autentiškus jausmus, susijusius su situacija, tačiau nesusijusius su gėda tu galėtum jausti? (galbūt bijai, kad jei neatitiksi savo susikurto grožio standarto, draugas liausis tave mylėjęs?)

3. Ko tau iš tiesų reikia, kad gerai jaustumeisi ir galėtum pasirūpinti savimi? Arba, ką iš tiesų tu norėtum išgirsti? (ar iš tiesų reikia tik gražių drabužių ir daugiau pinigų, kad imtum labiau savimi pasitikėti ir save mylėti?)

Vėliau, jau suprasdama savo tikruosius jausmus, gali bandyti sutarti su savo vidiniu kritiku, atlikdama šiuos žingsnius:

  • Parodyk, jog supranti savo vidinio kritiko baimę ir kontrolės praradimo jausmą: „Suprantu, kad bijai būti įskaudintas ar atstumtas. Žinau, kad stengiesi mane apsaugoti nuo šių jausmų“.
  • Išreikšk savo reakciją: „Tavo kritiškas balsas man nepadeda. Prašau, nekalbėk su manimi tokiu būdu. Aš sugebėsiu susitvarkyti, nesvarbu, kas benutiktų. Tai, ko aš iš tikrų jų noriu, yra ……. . Man nereikia bijoti ir užsisklęsti nuo kitų“.

Čia pateiktas susitaikymo su vidiniu kritiku būdas pareikalaus nemažai drąsos, įžvalgumo ir laiko. Pilnai save pažinti galbūt pavyks tik su psichologo pagalba. Tačiau yra keletas „greitosios pagalbos“ būdų, kaip kovoti su savo vidiniu kritiku. Pirmiausiai, reikės atpažinti, kada jis ima kalbėti, o tada jam sakyti:

1. Nu ir kas? Nu ir kas, kad tu taip manai? Juk manymas dar nereiškia, kad tai yra tiesa.

2. Kam rūpi? Manai tavo kritika man ką nors reiškia? Tikrai ne!

3. Ot tai didelis reikalas, kad tau taip atrodo!

4. Kodėl gi ne? Kodėl turėčiau to nedaryti? Sakai man, kad negaliu? Nesugebėsiu? Nesu tiek verta? O kodėl ne? Bet kokiu atveju imsiu ir padarysiu tai, nes aš galiu! Nepaisant to, ką man sakai, aš vis tiek tai padarysiu.

5. O jei man nerūpi, ar aš esu ………………………….., ar nesu tokia? Į tuščią vietą reikėtų įstatyti teiginį, kurį sako vidinis kritikas.Pavyzdžiui, „o jeigu man nerūpi, ar aš tobula, ar ne?“

Na ir dar keletas patarimų:

  • Meditavimas ir sąmoningas savo minčių vertinimas padeda susidoroti su negatyviu kritiškų minčių poveikiu;
  • Vidinio kritiko teiginius reikėtų paversti tokiais, kuriuos būtų galima įvertinti objektyviai (pvz.: vietoje sakymo „aš esu stora karvė“, reikėtų sakyti: „norėčiau numesti 10 kg“);
  • Kategoriškus vidinio kritiko teiginius reikėtų paversti švelnesniais (pvz.: vietoje „aš esu baisi“ sakyti „aš jaučiuosi ne tokia graži kaip ką tik praėjusi pro šalį mergina“);
  • Pabandyti įsivaizduoti, ką pasakytų Tavo gera draugė; arba ką Tu pasakytum jai, jeigu ji išsakytų tokią problemą;
  • Galima pabandyti duoti savo vidiniam kritikui nemalonų vardą ir išgirdus jo kritiką pagalvoti: „o ir vėl Goblinas, Gremlinas, Grinčas (ar kažkas panašaus) kalba“.

Svarbu, jog prisimintum, kad tokios save menkinančios mintys yra įprotis, o ne tiesa. Jos nėra nei naudingos, nei padedančios. Jos yra gniuždančios. Klausydamasi vidinio kritiko, pasistenk išgirsti tai, kas slypi po jo teiginiais. Mesk jiems iššūkį. Jie yra neteisingi. Tu esi vertinga, daug ką sugebanti pati ir verta meilės.

Psichologė Lina Batutytė
El. paštas: batutyte.lina@gmail.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. vdas parašė:

    Išskirkite, ką jūs galvojate apie save. Ką jūs galvojate apie save prie vaikino. Ką jūs galvojate apie vaikiną. Ką galvojate apie vaikiną, kaip jis galvoja apie jus. SVarbiausia, ką jūs galvojate ką galvoja vaikino draugai apie vaikiną, kuris galvoja apie jus, kaip kad galvojate kad visi jie galvoja.
    Matote, tai painiava. Todėl tam tikroje vietoje reikia užbrėžti storą riebų juodą brūkšnį ir pasakyti – tai man nė motais.. Sakote nemokate įvairiai rengtis.. Esu tikras teko girdėti apie Koko Šanel (Coco Channel) ir jos įkurtus mados namus. Neabejoju, kad jos suknelė ir kvepalai tikrai sušildytų jūsų širdutę. ;) Bet įdomiausia, kad kai CC ėmė garsėti Paryžiuje savo stiliumi ir apsirengimu, daugelis garsiai peikė ir kritikavo, kad ji visiškai neturi skonio, mados jausmo ir t.t. ir apskritai nepridera, nes yra tokia tokia „pernelyg”. Tačiau tai nesutrukdė CC deriniui tapti žinomiausiu ir geidžiamiausiu visame pasaulyje :) Nes Coco Channel taip atremdavo kritiką: „Man nerūpi ką jūs pagalvojote apie mane. Apie jus aš visiškai nieko nepagalvojau!” Na kažkaip panašiai verčiasi.
    Taigi, svarbiausia yra ką galvoji apie save, o ne ką kiti „galbūt” galvoja. „Galbūt”, nes iš tikrųjų kiti nė negalvoja visą dieną apie tai. Nėra laiko. Ir be galo nuobodu. Neverta savęs gramdyti, tai mažai kam patinka. Geriau pamėginti susieškoti savo stipriąją pusę, pranašumą – tas kas ir gerai sekasi, ir kas išties patinka. Ir įdomu.

    Savikritika iki tam tikro laipsnio yra sveikas spyris per sėdynę pasitempti, pasitobulinti, pasimokyti. Problema kaip psichologė ir sako – ilgalaikė kritika, pastovus savęs ėdimas dėl to paties. Suprantama, sunku šeimoje. Kaip ir daugeliui kitų šeimų. Bet, hey, kažkodėl vaikinui patikai. Net ne drabužiai patiko, o kažkas kažkas. Tai kodėl paleidžiate paskutinę galimybę parodyti vaikinui kad gali visapusiškai jumis pasirūpinti? Papuošti. Kodėl norėtųsi puoštis savo jėgomis? Ypač jei tai keblu. O va vaikinui tai tikrai būtų malonu. Ir kilnu iš jo pusės apipilti savo merginą auksu. Prisiminkite, kaip tikrąją pasakų Pelenę atranda pats princas. Ir ji pakeri ne savo turtais, kurie princui nerūpi, o savo gležnu moteriškumu, rūpestingumu, kuklumu. Ir paslaptingumu – na kas ta princesė, pametusi batelį. Ir po to visi gyveno ilgai ir laimingai. Galvosit, tik pasakose visi laimingi? Manau, kad ne tik.

  2. Joele parašė:

    Lina Batutyte and vdas, jus esate super! (:

Komentuoti: Joele Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.