Jaučiuosi absoliučiai bevertė, nenaudinga, negraži, kvaila0 (0)
Klausimas: esu 21 metų mergina kuri nuo pats ankstyvosios paauglystės nesugeba susitvarkyti su savo pačios emocijomis ir nuotaikomis. Daugelyje atveju gyvenime jaučiuosi absoliučiai bevertė, nenaudinga, negraži, kvaila ir t.t. Savęs nuvertinimas yra didžiausia problema stabdanti ir ribojanti mane nuo gyvenimo džiaugsmo. Niekaip negaliu suprasti ir atrasti savyje tų savybių kurios man asmeniškai būtų teigiamos ir priimtinos.
Mano gyvenimo būdas yra aktyvus, esu studentė studijuojanti ne įprastoje studijų programoje, tačiau tai manęs nepaverčia kažkuom pranašesne ar išvis naudinga gyvenime. Mano draugės man kiekvieną kartą kartoja, kad save nuvertinu ir, kad man turėtų būti labai sunku gyventi tokiame mano pačios sukurtame „juodame” pasaulyje. Tačiau aš nieko negaliu sau padaryti, tiesiog niekaip nesugebu savęs pamilti.. Tikrai bandžiau ir vis dar badau kažkaip sau įrodyti, kad negaliu savęs lyginti su kitais, kad turiu save mylėti ir negaliu sau leisti taip žemint save prie kitų, apie save kalbėdama tik iš neigiamos pusės. Tačiau aš tikrai nuoširdžiai manau, kad esu niekam tikus.
Antros pusės klausimas net neegzistuoja mano gyvenime. Pradėdama bendrauti su nauju vaikinu, jau žinau, kad ilgiau nei mėnesio mes neįstengsime bendrauti, nes aš su tokiu pesimistišku mąstymų atstumiu visus šalia manęs esančius žmones. Atvirai pasakius tikrai nežinau ką daryti ir ko imtis, tačiau puikiai suprantu, kad nenoriu taip nugyventi visą gyvenimą.. Vieniša ir nusivylusi viskuo, o ypač savimi.
Padėkit man… Nebenoriu toliau su tokiu mąstymų gyvent.. man jau šiek tiek per sunku.
Komentuoja psichologė Agnė Žvikaitė
Visų pirma, noriu padėkoti už šį laišką. Iš ties savivertės klausimas yra labai aktuali tema ir daugybė žmonių kenčia nuo žemos savivertės. Tą rašai ir tu: mini, kad jautiesi bevertė, nenaudinga, sunku atrasti savyje savybių, kurios būtų teigiamos, o dėl antros pusės irgi esi nusistačiusi, kad atstumi žmones. Panašu, kad neigiamas savęs vertinimas pas tave yra smarkiai įsišaknijęs. Vis tik tu ieškai pagalbos, kreipeisi parašydama laišką čia, sakai kad nebenori taip gyventi. Noriu pasidžiaugti, kad ieškai išeities iš savo situacijos. Mano akimis žiūrint, tai jau yra vienas iš požymių, kad turi meilės sau (nors sakai nesugebi savęs pamilti), nes tau rūpi tavo pačios gyvenimas, nori patirti gyvenimo džiaugsmą.
Žema savivertė gali atsirasti dėl įvairių faktorių, tokių kaip praeities įvykiai, santykiai su tėvais ar tais, kurie mus augino, praeityje girdėta kritika ir pan. Gali būti, kad neigiamas savęs vertinimas atsirado dėl to, kad kažkas praeityje neįvertino, stipriai kritikavo. Rašei, kad nuo pat ankstyvos paauglystės tau sunku susitvarkyti su savo emocijomis ir nuotaikomis. Kas tada, ankstyvojoje paauglystėje, įvyko?
Neigiamas „aš vaizdas” nežymią klaidą ar trūkumą paverčia dideliu asmeniniu pralaimėjimu. Taigi, mąstymas tampa toks, kuomet kiekviena maža klaidelė taip sureikšminama, kad tai tampa didžiuliu pralaimėjimu, o visi teigiami dalykai tarsi nebeegzistuoja. Tą patį rašai ir tu: apie save galvoji neigiamai, o dalykai, kuriuos turi pasiekusi, tokie kaip neįprastos studijos, aktyvus gyvenimo būdas, tampa nereikšmingi. Arba rašai, jog atstumi VISUS šalia esančius žmones, nors prieš tai rašai, jog yra draugės, kurios vis kartoja, kad save nuvertini, kas iš šalies skamba kaip rūpestis ir noras padėti. O visa tai turėti gyvenime susikuri irgi prireikė pastangų, žinių, asmeninių gebėjimų.
Jeigu nuo pat ankstyvos paauglystės iki dabar buvai išmokus galvoti neigiamai apie save, prireiks laiko ir pastangų, kad išmoktum save vertinti teigiamai. Tam, kad išmoktumėte save vertinti labiau teigiamai, gali padėti keli dalykai, nors vieno unikalaus recepto, žinoma, nėra.
Išties negalima užsitarnauti vertės kokiu nors darbu. Svarbu tą įsisąmoninti, kad savivertės negalima pagrįsti išvaizda, karjera, pinigais. Nei pripažinimas, nei draugystė, nei sugebėjimas palaikyti artimus santykius negali prisidėti prie giluminio savo vertės pajautimo. Tavo savijautą lemia tik tai, kaip tu pati vertini save. Taigi, būtent su neigiamomis mintimis ir įsitikinimais apie save ir reikėtų dirbti.
Be to, prisimink tuos atvejus gyvenime, kai jauteisi savimi pasitikinti. Esu tikra, kad tokių pakilimų, pagerėjimų, tikrai buvo. Ar gali prisiminti, ką tuo metu darei kitaip, ką apie save galvojai kitaip? Įsivardinusi tuos dalykus pagerėjimo laikotarpiu, prisimink tai tuo metu, kai vėl užklups neigiamos mintys. Taip galima save treniruoti, atsikirsti savo vidiniam kritikui. Taip treniruojantis galima išmokti valdyti savo neigiamas mintis apie save.
Taip pat gali padėti ir dėmesio nukreipimas. Skirk laiko savo mėgstamoms veikloms, dalykams, kurie teikia malonumo, palepink save. O nuėjus į pasimatymą, pabandyk juo pasimėgauti, negalvodama apie tai, kas bus vėliau, ar atstumsi tą žmogų, ar ne. Tiesiog pasimėgauk kito žmogaus draugija. Įvardink visus teigiamus dalykus apie susitikimą. Ir tuomet žiūrėk, ar kas nors nuo to keičiasi, ar ne.
Dar gali savęs paklausti, galbūt to net nesuvokdama tu gauni kokią nors naudą iš tokio neigiamo savęs vertinimo? Pavyzdžiui, apsaugai save nuo to, kad kiti tave atstums, jau iš anksto sakydama sau, kad esi niekam tikusi. Ar kitiems kalbėdama neigiamai apie save, sulauki pagyrimų, teigiamų komentarų apie save, kurių galbūt nesulauktum nieko nesakydama? Taip jau yra, kad savęs vertinimas labai glaudžiai susijęs su kitais žmonėmis, ir dažnai yra taip, kad ne mes ne tiek save vertinam blogai, o bijom, kad kiti mus blogai įvertins. Vaikystėje ypač buvo svarbus įvertinimas iš aplinkos ir svarbių žmonių – tėvų, giminaičių, darželio auklėtojo ar pirmo mokytojo. Gali būti, kad to užtektinai negavus vaikystėje, kai to labai reikėjo, norisi tą įvertinimą gauti dabar. Tai vienaip ar kitaip to siekiama, net jei ta kaina, kurią tenka mokėti, yra skausminga.
Niekas negimė su neigiamu savęs vertinimu, žmonės to išmoksta gyvenimo eigoje. Tad jei buvo išmokta vertinti save neigiamai, vadinasi, galima persimokyti vertinti save teigiamai. Žinoma, šitiek „treniravusis“ neigiamo vertinimo, nebus taip lengva tai pakeisti. Netinkamus įpročius, padėjusius sunaikinti savigarbą, kartojai ilgus metus. Prireiks sistemiškų pastangų, kad tai pakeistum. Bet dedant pastangas ir pastebint kad ir mažus pokyčius, tikrai galima.
Nuoširdžiai,
psichologė Agnė Žvikaitė
el.p. azvikaite@gmail.com, tel.nr. +370 678 32914
Iliustracija: rawpixel.com
Kaip absurdiškai beskambėtų, man pačiai savo vertę pajusti padėjo tėvų kaltės pripažinimas:
a. tėvai mane auklėjo lygindami su kitais, jų dėka išmokau save matyti ir vertinti kitų žmonių akimis, kurios buvo išimtinai kritiškos
b. dėl savo nesugebėjimo auklėti tėvai jiems įtinkančias savybes praleisdavo arba užkabindavo „šaunuolė”, o blogoms skirdavo išimtinį dėmesį, nesibaigiančius kartais metų metus kartojamus priekaištus ir jų grandines ir nuolatinį lyginimą su kaimynų vaikais, kitais vaikais ir t.t.
c. tėvų dėka išmokau save suvokti tik per lyginimą su kitais žmonėmis
d. iš tėvų namų išeiti daug lengviau nei iš jų išmokytų mąstymo schemų, bet jei nori – įmanoma
e. visą tolesnį gyvenimą turėsi tik save, savo protą, savo išvaizdą, savo jausmus ir supratimą, o ne žmones su kuriais tave lygino
f. kitiems įtikti gali tik trumpam, kiti ateina ir išeina, o savo gyvenimą gyvensi ir su savimi būsi pati, todėl labai svarbu visų pirma atsižvelgti į save, elgtis taip kaip pačiai patinka
g. kai savęs paklausiu, kas man svarbu, kas man patinka, kaip aš noriu elgtis ir taip elgiuosi – būnu patenkinta savo elgesiu daug dažniau, negu, kad kai elgiuosi, kaip kad įsivaizduoju kad kiti nori
f. kai jaučiuosi bevertė, pasiimu lapą ir susirašau viską ką aš esu įdomaus/gero padarius per pvz pastaruosius metus. Kai viskas ant vieno lapo – taip akivaizdu, kad darau daug gero, daug ypatingo, daug vertingo.
g. kartais pamirštu savęs paklausti ir susidaryti planą, bet labai reikia: ką galėčiau padaryti, kad labiau sau patikčiau: pvz. nueiti į kirpyklą, skirti 20 min kalbos mokymuisi kelis kartus į savaitę, išmesčiau senus drabužius, atsikelčiau anksti ir t.t. Kai vykdau tokį planą – vis labiau sau patinku.
Tai žingsnis po žingsnio – sėkmės.