Jaučiuosi kaip pasileidėlė

0 (0)

Klausimas:

Sveiki. Kaip bebūtų keista, vis dažniau jaučiuosi ne kaip subrendusi, elegantiška panelė, o ištvirkęs paauglys vaikinas. Taip būna tada, kai sutinku man patinkantį vyrą, kas būna labai dažnai, nes greitai įsimyliu. Kaip galima suprasti, santykiai niekada ilgai neužsitęsia, nes man jis tiesiog atsibosta arba aš jau lakstau paskui kitą naują meilę. Paskutinius du vaikinus, po nepilno mėnesio, palikau, bijau, kad taip atsitiks ir su dabartiniu. Pirmas porą savaičių jis man labai patiko, jaučiau jam didelę aistrą, jo jausmai man buvo tokie patys, netgi dar stipresni. Po kiek laiko jis man pradėjo dovanoti dovanas, kalbėti apie ateitį, ypatingai manimi rūpintis, laikyti mano ranką, žiūrėti į akis ir sakyti „aš tave myliu”. Argi tai ne idealu? – pagalvotų mano amžiaus mergina. Tačiau toks elgesys mane tik išgąsdino ir aš pradėjau jo vengti. Pajutau rimtų santykių pavojų ir bėgau. Ir štai aš vėl jaučiuosi kaip nesubrendėlis vaikinas arba… pasileidėlė? Aš tiesiog noriu nusitempti vaikiną į lovą ir išlaikyti nerimtus santykius. Kodėl taip yra nesuprantu, atrodo tai visiškai nesuderinama su mano asmenybe. Taip, esu graži, seksuali ir mėgstu tai parodyti, bet tuo pačiu esu ir išsilavinusi, visuomet mandagi, neišsišokanti ar kaip kitaip neleidžianti sau pakenkti savo įvaizdžiui. Tačiau vieno dalyko niekaip negaliu suvaldyti ir bijau, jog tai gali sugriauti mano įvaizdį.
Atrodo, iš buvusių situacijų (jos buvo visos vienodos – įsimyliu, įsivaizduoju jį kaip galimą antrąją pusę, atrodo santykiai klostosi gerai, bet staiga man jis nusibosta ir aš jį palieku) aš jau seniai turėjau pasimokyti. Gal ir pasimokiau, nes pradėdama santykius su dabartiniu draugu jau iš anksto žinojau kaip viskas bus, tačiau vistiek leidau sau ir jam įsimylėti…

Taigi, turiu du klausimus: ką daryti dėl, nežinau kaip pavadinti, „palaidumo” problemos ir ką man pasakyti dabartiniam savo vaikinui, jo neįskaudinant? Jaučiu, kad nebenoriu daugiau skaudinti žmonių, suteikdama jiems vilčių, o po to juos mesdama.

Ačiū už Jūsų laiką, tikiuosi sulaukti atsakymo.
Sonata (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika Sonata,

Džiugu, jog į Tau rūpimus klausimus stengiesi surasti atsakymą. Taip pat analizuoji save ir konkrečias jau įvykusias situacijas. Save pristatai remdamasi savo pliusais („Taip, esu graži, seksuali ir mėgstu tai parodyti, bet tuo pačiu esu ir išsilavinusi, visuomet mandagi, neišsišokanti ar kaip kitaip neleidžianti sau pakenkti savo įvaizdžiui“), tačiau nevengi pripažinti ir savybių, kurios galėtų būti koreguotinos (vietoj elegantiškos panelės save apibūdini kaip ištvirkusį paauglį vaikiną).

Žinai, skaitant Tavo laiškelį, man kilo ne mažai klausimų: koks Tavo tas kuriamas įvaizdis? Kiek Tau metų (gaila, kad neparašei)? Kas gi taip gąsdina santykiuose? Gal kartą jau nusivylei meile? Kartais žmonės pirmi nutraukia ryšius tam, kad niekas jų daugiau neįskaudintų…

Pirma mintis man kilo, jog galbūt pati nežinai, kokios savybės romantiniame partneryje žavėtų? Ko tikiesi ir lauki iš mylimojo? Kokia ateitis kartu žavėtų ir, grubiai tariant, kokio partnerio nemestum ir jis taip greitai neatsibostų?

Manyčiau, jog tai ką jauti sutiktam vaikinui (aistra, susižavėjimas) dar nėra tikroji meilė. Tai tik trumpalaikis susižavėjimas. Juk norint auginti gėlę, neužtenka vien žavėtis gėlės grožiu, ar ne? Ją reikia laistyti, rūpintis, tręšti, persodinti ir pan. Taigi, labai panašiai ir su meile. Gali būti, jog sutikusi žavų vaikiną, pajauti kūnišką aistrą, susižavėjimą, bet kažkodėl tolimesnio santykio nekuri? Kita vertus, mini jog pažintis trunka mėnesį, nejau per mėnesį gali pažinti žmogų? Galbūt taip bėgiodama nuo vieno prie kito prarandi galimybę pažinti draugą, kaip asmenybę, pastebėti jo stipriąsias savybes? Galbūt pritrūksta laiko net paprastam pokalbiui prie kavos puodelio? Tik atviras ir nuoširdus pokalbis leistų tiek Tau, tiek Tavo draugui išsakyti lūkesčius, išsikalbėti, geriau vienas kitą suprasti…

Kita vertus, Tu esi kelyje į rimtą meilę, nes ieškai, bendrauji, analizuoji… Tiesiog liūdna dėl to, kad Tavo draugas (kuris Tavim susižavi, į akis sako, jog Tave myli, atrodytų stengiasi kurti tolimesnį judviejų ryšį) lieka įskaudintas. Parašyti mano klausimai, galėtų leisti Tau pačiai pagalvoti ir surasti tam tikrą atsakymą. Vėlgi noriu pasakyti, jog kartais, kai pažintis neperauga į rimtą draugystę (tikrai būna ir taip), belieka žmogui padėkoti už gražų laiką kartu…

Pabaigai, Sonata, parašysiu citatą, kur M. Jokajus sako: „Meilė brangesnė už turtus: ji deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti; ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom“. Linkėčiau ne tik surasti ta deimantą, bet ir tvirtai apkabinusi jo nepaleisti.

Nuoširdžiai,
Psichologė Rasa Baležentytė