Jaučiuosi lyg marionetė negalinti gyventi kaip noriu pati0 (0)
Klausimas:
Laba diena,
Jau porą metų esu emigrantė. Savo laimės ieškau Anglijoje, bet nelabai sekasi. Pirmą kartą važiavau į nedidelį Anglijos kaimelį, nepasisekė, tik susiradau vaikiną. Taip išėjo, kad mūsų keliai išsiskyrė, nes išvažiavau atgal į Lietuvą. Praėjus kelioms savaitėms Lietuvoje išvažiavau į Londoną, įsidarbinau, darbas nebuvo iš lengvųjų ir toli gražus ne toks kokio norėčiau, kenčiau sukandus dantis, bet supratus, kad kiekvieną rytą nenoriu keltis, eiti į darbą, o išeiginių laukdavau kaip oro pasiryžau ieškotis naujo darbo. Tik atvažiavus susiradau vaikiną, ilgai netrukus apsigyvenome kartu. Dirbant tame darbe vaikščioti į darbo pokalbius buvo neįmanoma, todėl išėjau. Intensyviai ieškojau darbo ilgai, visos paieškos bevaisės, nueinu į interviu, patenku į antrą pakopą ir viskas tuo baigiasi, mane nugali daugiau patirties, daugiau diplomų turintys žmonės. Buvau pradėjus galvoti apie dar vienus mokslus, esu baigus Kriminologiją su Teisės pagrindais, bet šiuo metu negaliu sau to leisti, dar už pirmus mokslus kabo paskola. Vaikinas patarė pailsėti, atsipūsti nuo darbo paieškų, kadangi jis uždirba gan gerai tai pinigų netrūko, man niekada neprieštaravo dėl to, kad šiek tiek nedirbu. Bet man pačiai labai nejauku, esu įpratus save aprūpinti pati, todėl pradėjau mažiau eiti iš namų, kad nereiktų prašyti pinigų, tapau nusivylusi namų šeimininke, kuri laukia savo vyro su karšta vakariene ir visa jos diena sukasi aplink receptus. Ankščiau sakydavau, kad niekada tokia nebūsiu, man iš tikrųjų nelabai patikdavo gaminti, bet viskas pasikeitė. Draugas pradėjo kalbėti, kad norėtų vaiko, bet aš….Nelabai. Visada galvojau, kad kai turėsiu vaiką bus butas arba namas, geras darbas ir pajamos, o dabar aš neturiu nieko. Vaikų auginimas ne man, iš vis nesu turėjus nieko bendro su mažais vaikais, man tai yra svetima, baimė, kad būsiu bloga mama, kad nežinosiu ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje mane žudo. Jau dvi savaites kankina keisti sapnai susiję su vaikais, namais ir buitimi. Bijau, kad jei pasiryšiu tokiam žingsniui visą nėštumą lydės baimė, susigadinsiu gyvenimą, nes būnant mama negalėsiu daryti karjeros. Su vaiku norėčiau gyventi Lietuvoje, bet draugas to nenori, sako, kad nori padirbti porą metų čia, bet aš nenoriu, kad vaikas augtų Anglijos aplinkoje, šita visuomenė vaikų atžvilgiu man kelia šiurpą, o kad augtų Lietuvoje be tėvo irgi nesinorėtų. Esu pasimetus, apsupta baimės ir nežinomybės ir laikau save per jauna tokiam žingsniui, neturiu jokio pagrindo po kojom, draugas taip pat. Vienas dalykas, kad visada norėjau vaiko santuokoje, o draugas vis pabrėžia, kad pastosiu ir bus devyni mėnesiai vestuvėms, bet aš taip nenoriu, kai pasakau savo nuomone jis apsimeta, kad to negirdėjo, kartais jaučiuosi kaip kokia marionetė sutverta vaikams gimdyti ir negalinti gyventi gyvenimo kaip nori pati. Ką patartumėte?
Atsakymas:
Labas, Elena,
Iš ties, padėtis turėtų atrodyt gana keblokai – neturi pajamų, gyveni su vaikinu, kuris tave išlaiko, mažai išeini ir socializuojiesi, o dėl nesėkmingų darbo paieškų jautiesi dar blogiau – nevertinga. Pažiūrėkime kartu, ar ši situacija tikrai tokia sudėtinga, o gal rasime būdų ją pakeisti?
Manau pirmiausia, ką turėtum įsisąmoninti – tu pati renkiesi, kaip tvarkytis su savo gyvenimu ir juo labiau – su savo kūnu. Nėštumas ir vaiko auginimas – daugiausiai atsakomybės žmogaus gyvenime pareikalaujantys dalykai. Maždaug 20 metų abu būsite atsakingi už mažą žmogų, ir jei nors kuris jūsų dėl to abejoja, turėtumėte apsvarstyti dar geriau. Savo laiške pati ir parašei kaip jautiesi pati – nori bent jau finansinio stabilumo, savo būsto.
Taigi, svarbiausias patarimas – nepasiduok draugo spaudimui dėl vaiko. Ne jam reikės devynis mėnesius jį išnešioti, rizikuoti savo sveikata gimdant ir po to žindyti.
Noriu atkreipti dėmesį, į keletą kitų detalių, į kurias gal neatkreipei dėmesio rašydama pati. Savo laiške niekur nerašai apie jausmus vaikinui. Tai gali būti tiesiog sutapimas, gali būti ir pasąmoningas nenoras atskleisti savo tikruosius jausmus jam. Kaip jautiesi šiuose santykiuose? Iš to, ką rašai atrodo, kad jautiesi mažų mažiausiai įsipareigojusi savo vaikinui duoti tai, ko jis nori, gal yra ir kitų jausmų? Gėda dėl tavo nesėkmių? Kaltė dėl nerandamo darbo? Elena, įvardijusi juos sau, galėsi pamatyti gerokai ryškesnį savo santykių paveikslą. Kuriame, tikėtina labiau pajausi save.
Kita detalė, krentanti į akis, kad tavo gyvenime vaikinai atsiranda labai greitai atvykus į svečią šalį. Kaip manai, kodėl? Tai gali būti dėl to, kad pati vis dar nesijauti saugiai būdama savarankiška, o gal priežastys ir gilesnės – deja, laiške mažokai informacijos daryti pagrįstas išvadas, galiu o spėlionės ir psichologija – prasti draugai. Tačiau manau, kad tau padėtų kartas nuo karto užsirašyti savo pačios mintis ir jas persiskaityti – rasti labiau ryšio su savimi, savo jausmais ir mintimis. Tai, jog jau kelios savaitės sapnuoji tau reikšmingus dalykus, apie kuriuos nuolat galvoji irgi signalizuoja – tavo pasąmonė nori tau pasakyti kažką svarbaus, o toks rašymas ir skaitymas po to galėtų padėti tas užrašytas mintis geriau išgirsti ir suprasti tau pačiai.
Elena, linkiu tau daugiau tvirtesnio ryšio su savimi ir daugiau pasitikėjimo.
Julius Tilvikas
Psichologas psichoterapeutas
www.laime.eu
labas, kaip rašei per trumpą laiką tavo gyvenime įvyko daug, didesnių ar mažesnių pokyčių, taigi, neužmiršk, kad jie vyksta kasdien ir toliau viskas keisis.. čia pat siūlau susimastyti apie karjeros ir šeimos vystymo klausimus: jei šiandien mintis pradėti ir užaugintį vaiką, tau nekelią didelio susijaudinimo, nereiškia, kad po pusės metų, ar dviejų metų, tavo nuomonė tuo klausimu nepasikeis.. aš noriu tai pastebėti todėl, jog manau, kad labai svarbu išlaikyti, būtent, balansą tarp karjieros ir šeimos vystymo.. senatvėje žmogus mažiau laimingesnis, kai jo neaplanko šeima, nei tada kai neturi naujos aprangos pamaldoms bažnyčioje (gal pavyzdys ne pats geriausias, gali sugalvoti kitą, bet bet kokiu atveju aišku, kad žmogus nebebūna laimingas, kai nesijaučia svarbus ir vertinimas, o kolegos iš darbo, nebūtinai liks artimi visam gyvenimui..) taigi šeimai siūlau ruoštis taip pat rimtai, kaip ir karjierai.. o kas čia žino, gal aplankys motinystės laimė ir vienu vaikeliu tai nesibaigs :) linkiu sėkmės ir sveiko proto savo gyvenimo planavime ;)
jokiu budu nenusileisk jam, vaikelis sukeltu tau dar daugiau streso. kurio tau ir taip nereikia, gimdyk tik tada kai pajusi kad jau esi pasiruosus, emociskai nusiteikusi o del viso kito tai patarciau tapti finansiskai savarkiska. kitos iseities nera. o kad npriima i darba tai cia ne tavo beda
Skaitau ir kazkaip yra nesuprantama tokia situacija. Visu pirma as irgi gyvenu Anglijoje 3 metus ir kazkaip labai sunkiai sutiku del darbo paiesko ,,sunkumo”, uz min atlyginima rasi darba lengvai ir greitai. Turbut nera noro arba isivaizduoji save aukstose pareigosi. Kas del diplomu, niekas i juos neziuro o ziuro i darbo patirti, taigi kad ir paprastus kursus gali bet kada baigti ir tam nereikia kosminiu pinigu ir laiko :) visada galimybe yra studijuoti namie. Mes auginame mazylius ir nematau jokiu problemu del aplinkos. Lietuvoje kaip tik baisiau su tom vaiku teisem ir visuomenes nelygybe nei cia. Vaikai puikiai mokosi eina i geras mokyklas ir yra patenkinti. mes ir abu dirbam ir laikus suderinam. Visada gali kreiptis pagalbos i ,,Consula” pades isspresti bet kokias kilusias problemas.
Tu turetai dziaugtis o ne liudinti save. Turi vyra saliai kuris dirba uzdirba, tave islaiko ir nori kurit ateiti su tavimi. Nematau cia nieko blogo visiskai. Manau problema tame kad pati nezinai ko nori, ko tiketis is gyvenimo. Manau esi is tu zmoniu kurie isivaizduoja viska lengvai pasiekiama ir igyvendinima. Beje visi nori savo namo ar dar kazko puikaus bet nepamirsk kad metai eina o sedet ir svajoti tikrai nera kada, nes babaiga aiski – senmerge surugusiu veidu ir pakrikusia psichika :) sekmes
buna ir blogaiu. tavo atveju baime yra tavo galvoje, ir gerokai perdeta. pamirsk tuos vadovelinius psichologu patarimus. jie tau nepades. ismok kalusytis savo sirdies, ji tave ves per visa gyvenimo kelia, ir intuicija. sirdis tau pasakys: laukti karjeros ir busto???o tik paskui vakelis???/ tu gakl kvaila??? arsi 10 metu kad karjera pasidaryt ir busta savo isigyt, o paskui, ziurek, gal jau nebus su kuo ta vaikeli augint….paskui save kaltinsi, prasides neurozes, psichozes ir pan. Darotes vaikely cia ir dabar, ir gyvenat, juo labiau, kad pinigu pakanka, sakei. po poros metu aciu man pasakysi uz patarima. paskui jau ir karjera atsiputus neskubedama galesi daryt, ar siaip dirbt savo malonumui…..zinoma, jei tik tu ji myli….