konfliktai

Klausimas: Prieš 2 metus išsiskyriau ir įsimylėjau 9 m. jaunesnį vyrą (man 34). Bendravome labai gerai leisdami laiką, turime daug bendrų pomėgių todėl norėjosi daug laiko leisti kartu ir po pusmečio ėmėme gyventi kartu. Jis puikus vyras, nuostabiai sutaria su mano dukra, puikiai gamina ir t.t. tačiau… Pradėjus gyventi kartu sužinojau, kad jis turėjo daug draugių, su kuriomis bendravo ir susitikinėjo jau kai buvome drauge. Visos nežinojome viena apie kitą. Išsiskyrėme (jo noru, nes dėl mano pavydo ir jo draugių daug pykomės, sakė kad nebežino ar myli mane ir labai įtarinėjo mane dėl neištikimybės, nors neturėjo tam pagrindo), po kiek laiko jis gryžo, prašė būti kartu, sakė kad esu brangi ir suprato ką prarado.

Man jo labai trūko, todėl džiaugiausi kad nori būti kartu, tikėjau kad suprato ką prarado ir ims branginti mūsų santykius. aš juo patikėjau, tačiau po kelių dienų sužinojau kad jam gimė dukrą (kuri atsirado jau mums esant drauge). Man buvo šokas, nes sužinojau netikėtai pamačiusi kūdikio foto FB. Jis sakė kad norėjo man pasakyt, bet laukė tinkamo momento… Nežinau ar patikėjau, tačiau atleidau, tik prašiau kad jei bendraus ir toliau su vaiko mama, kad aš žinočiau (ji ištekėjusi ir jos vyras net nežino, kad augina ne savo vaiką). Tačiau melagystės nesibaigė.

Po kelių mėnesių sužinojau, kad susirašinėja su dar viena iš draugių. Kiek žinau dabar nutraukė santykius su ja (jos noru, nes ji irgi ištekėjusi), tačiau vos dėl ko mes susipykstame jis ima rašyti visoms iš eilės, nors žino kad man tai nepatinka… O labiausiai pykstu, kad rašo, flirtuoja ir meluoja sakydamas, kad niekam nerašo. Net “prigautas” susirašinėjantis gali ramiai žiūrėti į akis ir sakyti, kad niekam nerašė, o kai jau nebeturi pasirinkimo tada sako – nieko juk čia blogo, aš nesusitikinėju, tik parašau, tu juk irgi taip darai!… Ir kas kart aš lieku kalta, nes aš juo nepasitikiu, aš jį tikrinu ir t.t.

Buvo išvažiavęs 2 mėn. į užsienį dirbti, tai sužinojau, kad ten ne tik pažinčių svetainėse buvo prisiregistravęs, bet ir susitikinėjo su netoli gyvenančia buvusia kolege. Tai jis net prašė jos, kad man parašytų ir pasakytų, kad tarp jų nieko nėra, kad nesusitikinėja ir aš išsigalvoju. Po pusmečio sužinojau, kad melavo abu ir, kad susitikinėjo. Bandžiau 1001 k. kalbėti ir sakyti, kad geriau tiesa nei melas, kad galima daug ką atleisti, jei yra pasitikėjimas, bet niekas nesikeičia…

Taip su juo ir laikas nuo laiko “išlendančiais” susirašinėjimais gyvename jau 1,5 metų. Myliu jį, džiaugiuosi tomis dienomis kai jis geros nuotaikos, kai nesipykstame, tačiau paskutiniu metu jis tapo labai grubus, nebegerbia manęs, įžeidinėja, kai vos dėl kokios smulkmenos susipykstame jis rėkia, kad nori išsikraustyti, kad skirsimės, vėl rašo kitoms, o aš verkiu ir prašau nurimti, pasikalbėti, ieškoti sprendimų ir pan.

Kaip jis sako – vėl nebežino ar aš jam reikalinga, kad pavargo nuo pykčių ir pavargo vienas stengtis, kai aš rūpinuosi tik savim, mažai gaminu, nesirūpinu juo ir buitimi (nors nesuprantu – manau, kad darau tai kasdien, ir tikrai stengiuosi iš paskutiniųjų. Mano supratimu yra priešingai – jis mažiau rūpinasi namais, vienintelį dalyką ką jaučiu, kad jis yra labiau romantiškas nei aš ir jis turbūt daugiau romantiškų staigmenų man ruošia), sako, kad aš tik kalbėti ir spręsti problemas noriu ir jam jau nusibodo mano kalbos ir pamokslai, kad normalu pyktis, svarbu tik išsiaiškinti viską ir kaip turėtume stengtis ir gyventi. Tipo vaidinu vyresnę ir protingesnę, daug psichologinių kursų baigusią, o jį laikau durneliu, nors niekada taip nei sakiau, nei iš tikro galvoju…

Nenoriu jo prarasti… Bet ir nežinau ką daryti, kad keistųsi viskas, nes taip irgi nebegaliu…Visi man sako, kad tai dėl jauno jo amžiaus, kad nusileisčiau kai jis ima pykti ar spec. principus rodo, kad reikalinga aš jam, tik susinervinęs nesąmones daro, kad praeis… Bet pavargau žemintis ir jam nusileidinėt, nors ir myliu… O ir nebesijaučiu gerbiama, nes jis žino, kad vis tiek atleisiu ir kad aš eisiu pirma taikytis, net kai jis bus kaltas… Kaip pakeisti šią situaciją?

Geras jis ir tinkantis man žmogus kol nesipykstame. Bet nesuprantu kodėl toks prieštaringas… Kai nesipykstame jis stengiasi dėl šeimos, statomės namą drauge, tikrai daug dirba ir pavargsta, bet žodis ne taip, ar nuotaikos nėra ir tada prasideda rėkimas, kad nusibodau, nebemyli, daiktų krovimasis išeiti ir manęs įžeidinėjimas… Dažnai būna taip, kad aš prašau nurimti, pasikalbėti, atsiprašinėju, net kai jis kaltas, o jis rėkia, neatsiprašinėk, nelįsk prie manęs, nenoriu, kad apsikabintum, nebenoriu tavęs matyt ir t.t… Praeina pyktis ir vėl būnam kartu… Vieną dieną viskas super, kitą-pragaras… Užburtas ratas…

Nenoriu jo prarasti… Įsivaizduju save su juo senatvėje, bet ir nežinau ką daryti, kad keistųsi viskas, nes su jo neištikimybėmis ir rėkimais, grąsinimais išsikraustyti irgi nebegaliu… Kaip pakeisti tą situaciją?

Raminta (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Raminta, džiugu, kad dalinatės savo nerimu ir ieškote sprendimų būdų santykiuose su draugu, bandote pakeisti dabartinę situaciją.

Skaitant jūsų laišką, kilo klausimas, kokius žaidimus jus žaidžiate: katės ir pelės, mamytės ir sūnelio, padaužos ir gerosios auklės Makfi, budelio ir aukos? Tikriausiai pačiame žaidime slypi atsakymas, kaip išeiti iš šio užburto rato. Žaidimo užbaigimas. Bent vienas iš jūsų išsižada savo vaidmens ir žaidimas pasibaigia. Paklausite, o kaip tai padaryti. Tikriausiai bet kokių tarpasmeninių pokyčių pradžia slypi mumyse pačiuose. Gera pradžia – savo jausmų, lūkesčių, motyvų, dėl ko jūs būnate su šiuo vyru supratimas. Pabandysiu padėti jums pradėti savęs pažinimo kelionę.

Jau pirmieji laiško sakiniai užduoda klausimą: kokios buvo pirmųjų skyrybų priežastys, ir kas vertė jus taip skubėti į kito vyro glėbį ir pradėti su juo bendrą gyvenimą. Atrodo, tik išsiskyrėte ir ant karštų pelenų naujus santykius statote. Dažnai tokiu elgesiu linkstama pabėgti nuo išsiskyrimo skausmo, vienatvės, vienišumo baimės. Nutrūkusius santykius, kaip ir mirusį žmogų, svarbu apraudoti, t.y. išgedėti: skausmingus jausmus priimti ir išgyventi. Jie leidžia labiau save pažinti, pasimokyti iš patirties. Panašu, kad ir dabartiniuose santykiuose jūs ignoruojate savo jausmus.

Jeigu nutraukti santykiai buvo panašūs į dabartinius, gali būti, kad jūs renkatės tokius partnerius. Gal jūs vaikystėje susikūrėte žeidžiančios meilės scenarijų, kurį išpildote ir taip neleidžiate sau būti laimingai? Labai svarbu, kokie buvo jūsų mamos ir tėčio santykiai. Gal iš jų išmokote vežti santykių didžiąją atsakomybės naštą. Vyro ir moters santykiai grįsti lygiavertiškumu, t.y. abu vienodai imasi atsakomybes, abiejų jausmai, poreikiai, norai yra vienodai svarbūs.

Besąlygiškas davimas yra prasmingas tik tada, kai to sulaukiama ir iš kito partnerio. Kitaip gresia savęs praradimas. O skaitant laišką labai pasigedau jūsų pačios: ką iš tikrųjų jaučiate, ko jūs norite. Jūs ignoruojate ir neigiate savo jausmus: sakote, kad mylite šį žmogų, jums gera, bet kartu rašote, kad nepasitikite, kenčiate, jaučiatės negerbiama. Tai, kaip iš tikrųjų jūs jaučiatės?

Jūsų įvardytas nuovargis liudija, kad prisiimta atsakomybė už santykius per didelė, nelygiavertiška. Didelis amžiaus skirtumas ir judviejų elgesys liudija apie nelygeverčius vyro ir moters, greičiau motinos ir sūnaus, santykius. Sūnus palaidūnas nuolatos bastosi, “prisidirba” ir grįžta namo. O jūs, kaip besąlygiškai mylinti motina, ne tik kad priimate paklydėlį, bet jo ir nepaleidžiate. Jeigu tai būtų motinos ir vaiko santykis, gal ir nieko. Bet vis tiek gera mama leis vaikui patirti savo netinkamo elgesio pasekmes. Tuo tarpu jūsų draugas kol kas “iš balos lipa sausas”. Bet koks jūsų reikalavimas elgtis brandžiai sulaukia didžiulio pasipriešinimo: jis rėkia, žemina, skaudina jus. Grasinimas išeiti, palikti jus skamba kaip atsisakymas suaugti, geresnės mamytės paieškos.

Aišku, natūraliai, jums kilo klausimas: o kas po to, kai žaidimas baigsis? Variantų daug, bet svarbiausiai, kad jūs esate savo gyvenimo istorijos kūrėja. Įsiklausykite į savo jausmus ir norus. Jūs verta būti mylima ir gerbiama. Pabaigai noriu rekomenduoti dvi knygas, kurios gali tapti puikiomis palydovėmis į savęs, kaip moters pažinimą ir augimą partnerystėje. Tai Harriet Lerner “Pykčio šokis” ir Robin Norwood “Moterys, kurios myli per stipriai”.

Sėkmės,
Šeimos ir vaikų psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!