Jaučiuosi pavargusi ir nesuprantu savo draugo, todėl prašau jūsų patarimo

7

konfliktai

Klausimas: Prieš 2 metus išsiskyriau ir įsimylėjau 9 m. jaunesnį vyrą (man 34). Bendravome labai gerai leisdami laiką, turime daug bendrų pomėgių todėl norėjosi daug laiko leisti kartu ir po pusmečio ėmėme gyventi kartu. Jis puikus vyras, nuostabiai sutaria su mano dukra, puikiai gamina ir t.t. tačiau… Pradėjus gyventi kartu sužinojau, kad jis turėjo daug draugių, su kuriomis bendravo ir susitikinėjo jau kai buvome drauge. Visos nežinojome viena apie kitą. Išsiskyrėme (jo noru, nes dėl mano pavydo ir jo draugių daug pykomės, sakė kad nebežino ar myli mane ir labai įtarinėjo mane dėl neištikimybės, nors neturėjo tam pagrindo), po kiek laiko jis gryžo, prašė būti kartu, sakė kad esu brangi ir suprato ką prarado.

Man jo labai trūko, todėl džiaugiausi kad nori būti kartu, tikėjau kad suprato ką prarado ir ims branginti mūsų santykius. aš juo patikėjau, tačiau po kelių dienų sužinojau kad jam gimė dukrą (kuri atsirado jau mums esant drauge). Man buvo šokas, nes sužinojau netikėtai pamačiusi kūdikio foto FB. Jis sakė kad norėjo man pasakyt, bet laukė tinkamo momento… Nežinau ar patikėjau, tačiau atleidau, tik prašiau kad jei bendraus ir toliau su vaiko mama, kad aš žinočiau (ji ištekėjusi ir jos vyras net nežino, kad augina ne savo vaiką). Tačiau melagystės nesibaigė.

Po kelių mėnesių sužinojau, kad susirašinėja su dar viena iš draugių. Kiek žinau dabar nutraukė santykius su ja (jos noru, nes ji irgi ištekėjusi), tačiau vos dėl ko mes susipykstame jis ima rašyti visoms iš eilės, nors žino kad man tai nepatinka… O labiausiai pykstu, kad rašo, flirtuoja ir meluoja sakydamas, kad niekam nerašo. Net “prigautas” susirašinėjantis gali ramiai žiūrėti į akis ir sakyti, kad niekam nerašė, o kai jau nebeturi pasirinkimo tada sako – nieko juk čia blogo, aš nesusitikinėju, tik parašau, tu juk irgi taip darai!… Ir kas kart aš lieku kalta, nes aš juo nepasitikiu, aš jį tikrinu ir t.t.

Buvo išvažiavęs 2 mėn. į užsienį dirbti, tai sužinojau, kad ten ne tik pažinčių svetainėse buvo prisiregistravęs, bet ir susitikinėjo su netoli gyvenančia buvusia kolege. Tai jis net prašė jos, kad man parašytų ir pasakytų, kad tarp jų nieko nėra, kad nesusitikinėja ir aš išsigalvoju. Po pusmečio sužinojau, kad melavo abu ir, kad susitikinėjo. Bandžiau 1001 k. kalbėti ir sakyti, kad geriau tiesa nei melas, kad galima daug ką atleisti, jei yra pasitikėjimas, bet niekas nesikeičia…

Taip su juo ir laikas nuo laiko “išlendančiais” susirašinėjimais gyvename jau 1,5 metų. Myliu jį, džiaugiuosi tomis dienomis kai jis geros nuotaikos, kai nesipykstame, tačiau paskutiniu metu jis tapo labai grubus, nebegerbia manęs, įžeidinėja, kai vos dėl kokios smulkmenos susipykstame jis rėkia, kad nori išsikraustyti, kad skirsimės, vėl rašo kitoms, o aš verkiu ir prašau nurimti, pasikalbėti, ieškoti sprendimų ir pan.

Kaip jis sako – vėl nebežino ar aš jam reikalinga, kad pavargo nuo pykčių ir pavargo vienas stengtis, kai aš rūpinuosi tik savim, mažai gaminu, nesirūpinu juo ir buitimi (nors nesuprantu – manau, kad darau tai kasdien, ir tikrai stengiuosi iš paskutiniųjų. Mano supratimu yra priešingai – jis mažiau rūpinasi namais, vienintelį dalyką ką jaučiu, kad jis yra labiau romantiškas nei aš ir jis turbūt daugiau romantiškų staigmenų man ruošia), sako, kad aš tik kalbėti ir spręsti problemas noriu ir jam jau nusibodo mano kalbos ir pamokslai, kad normalu pyktis, svarbu tik išsiaiškinti viską ir kaip turėtume stengtis ir gyventi. Tipo vaidinu vyresnę ir protingesnę, daug psichologinių kursų baigusią, o jį laikau durneliu, nors niekada taip nei sakiau, nei iš tikro galvoju…

Nenoriu jo prarasti… Bet ir nežinau ką daryti, kad keistųsi viskas, nes taip irgi nebegaliu…Visi man sako, kad tai dėl jauno jo amžiaus, kad nusileisčiau kai jis ima pykti ar spec. principus rodo, kad reikalinga aš jam, tik susinervinęs nesąmones daro, kad praeis… Bet pavargau žemintis ir jam nusileidinėt, nors ir myliu… O ir nebesijaučiu gerbiama, nes jis žino, kad vis tiek atleisiu ir kad aš eisiu pirma taikytis, net kai jis bus kaltas… Kaip pakeisti šią situaciją?

Geras jis ir tinkantis man žmogus kol nesipykstame. Bet nesuprantu kodėl toks prieštaringas… Kai nesipykstame jis stengiasi dėl šeimos, statomės namą drauge, tikrai daug dirba ir pavargsta, bet žodis ne taip, ar nuotaikos nėra ir tada prasideda rėkimas, kad nusibodau, nebemyli, daiktų krovimasis išeiti ir manęs įžeidinėjimas… Dažnai būna taip, kad aš prašau nurimti, pasikalbėti, atsiprašinėju, net kai jis kaltas, o jis rėkia, neatsiprašinėk, nelįsk prie manęs, nenoriu, kad apsikabintum, nebenoriu tavęs matyt ir t.t… Praeina pyktis ir vėl būnam kartu… Vieną dieną viskas super, kitą-pragaras… Užburtas ratas…

Nenoriu jo prarasti… Įsivaizduju save su juo senatvėje, bet ir nežinau ką daryti, kad keistųsi viskas, nes su jo neištikimybėmis ir rėkimais, grąsinimais išsikraustyti irgi nebegaliu… Kaip pakeisti tą situaciją?

Raminta (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveiki, Raminta, džiugu, kad dalinatės savo nerimu ir ieškote sprendimų būdų santykiuose su draugu, bandote pakeisti dabartinę situaciją.

Skaitant jūsų laišką, kilo klausimas, kokius žaidimus jus žaidžiate: katės ir pelės, mamytės ir sūnelio, padaužos ir gerosios auklės Makfi, budelio ir aukos? Tikriausiai pačiame žaidime slypi atsakymas, kaip išeiti iš šio užburto rato. Žaidimo užbaigimas. Bent vienas iš jūsų išsižada savo vaidmens ir žaidimas pasibaigia. Paklausite, o kaip tai padaryti. Tikriausiai bet kokių tarpasmeninių pokyčių pradžia slypi mumyse pačiuose. Gera pradžia – savo jausmų, lūkesčių, motyvų, dėl ko jūs būnate su šiuo vyru supratimas. Pabandysiu padėti jums pradėti savęs pažinimo kelionę.

Jau pirmieji laiško sakiniai užduoda klausimą: kokios buvo pirmųjų skyrybų priežastys, ir kas vertė jus taip skubėti į kito vyro glėbį ir pradėti su juo bendrą gyvenimą. Atrodo, tik išsiskyrėte ir ant karštų pelenų naujus santykius statote. Dažnai tokiu elgesiu linkstama pabėgti nuo išsiskyrimo skausmo, vienatvės, vienišumo baimės. Nutrūkusius santykius, kaip ir mirusį žmogų, svarbu apraudoti, t.y. išgedėti: skausmingus jausmus priimti ir išgyventi. Jie leidžia labiau save pažinti, pasimokyti iš patirties. Panašu, kad ir dabartiniuose santykiuose jūs ignoruojate savo jausmus.

Jeigu nutraukti santykiai buvo panašūs į dabartinius, gali būti, kad jūs renkatės tokius partnerius. Gal jūs vaikystėje susikūrėte žeidžiančios meilės scenarijų, kurį išpildote ir taip neleidžiate sau būti laimingai? Labai svarbu, kokie buvo jūsų mamos ir tėčio santykiai. Gal iš jų išmokote vežti santykių didžiąją atsakomybės naštą. Vyro ir moters santykiai grįsti lygiavertiškumu, t.y. abu vienodai imasi atsakomybes, abiejų jausmai, poreikiai, norai yra vienodai svarbūs.

Besąlygiškas davimas yra prasmingas tik tada, kai to sulaukiama ir iš kito partnerio. Kitaip gresia savęs praradimas. O skaitant laišką labai pasigedau jūsų pačios: ką iš tikrųjų jaučiate, ko jūs norite. Jūs ignoruojate ir neigiate savo jausmus: sakote, kad mylite šį žmogų, jums gera, bet kartu rašote, kad nepasitikite, kenčiate, jaučiatės negerbiama. Tai, kaip iš tikrųjų jūs jaučiatės?

Jūsų įvardytas nuovargis liudija, kad prisiimta atsakomybė už santykius per didelė, nelygiavertiška. Didelis amžiaus skirtumas ir judviejų elgesys liudija apie nelygeverčius vyro ir moters, greičiau motinos ir sūnaus, santykius. Sūnus palaidūnas nuolatos bastosi, “prisidirba” ir grįžta namo. O jūs, kaip besąlygiškai mylinti motina, ne tik kad priimate paklydėlį, bet jo ir nepaleidžiate. Jeigu tai būtų motinos ir vaiko santykis, gal ir nieko. Bet vis tiek gera mama leis vaikui patirti savo netinkamo elgesio pasekmes. Tuo tarpu jūsų draugas kol kas “iš balos lipa sausas”. Bet koks jūsų reikalavimas elgtis brandžiai sulaukia didžiulio pasipriešinimo: jis rėkia, žemina, skaudina jus. Grasinimas išeiti, palikti jus skamba kaip atsisakymas suaugti, geresnės mamytės paieškos.

Aišku, natūraliai, jums kilo klausimas: o kas po to, kai žaidimas baigsis? Variantų daug, bet svarbiausiai, kad jūs esate savo gyvenimo istorijos kūrėja. Įsiklausykite į savo jausmus ir norus. Jūs verta būti mylima ir gerbiama. Pabaigai noriu rekomenduoti dvi knygas, kurios gali tapti puikiomis palydovėmis į savęs, kaip moters pažinimą ir augimą partnerystėje. Tai Harriet Lerner “Pykčio šokis” ir Robin Norwood “Moterys, kurios myli per stipriai”.

Sėkmės,
Šeimos ir vaikų psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609

Dalintis:

7 COMMENTS

  1. Raminta, linkiu tau tik stiprybės ir atrasti ko pati nori. Siūlau tau paskaityti knygą Caroline Bréhat, Aš mylėjau manipuliuotoją. Ši knyga turėtų padėti suprasti savo draugą dar labiau, nes panašu, kad jis yra manipuliuotojas.

  2. Kaip suprantu, turiu toki vyra tik mes nevede). Mes kartu 5 metai. Pradzioje isimylejau ir tikejau taip naiviai, kad negaliu ir pati patiketi kokia naivi buvau. Po kurio laiko pradejo lysti jo bjauriausi bruozai, pradejom pyktis, po metu suzinojau, kad jis susitikinedavo su buvusia drauge, ir gan daznai. Jauciau kad kazkas negerai, bet to nesitikejau. Veliau suzinojau, kad susitikinejo or dar keliom buvusiom. Taip pat nevenge nauju pazinciu, kurios baigdavosi lovoje. Siaubas. As nuolat analizuodavau jo elgesi, maciau kad zmogus ir pats save labai kankina, alina, nervuojasi, blaskosi, stresuoja. As atleisdavau, meiskarto, teko kelis kartus issiskirti ir keliems menesiams. Jis grizdavo, o as juo patikedavau vel ir vel. Ir kai galu gale.supratau kodel jis taip elgiasi, man jo patapo tikrai gaila. As nusiraminau, nebebijojau nutraukti santykiu, ju nebesaugojau, leidau daryti ka.nori, tik ramiai pasakiau, kad bus baikta, kad tikrai pavargau. Jauciuosi tikrai pavargus, praradus ir savigarba ir gyvenimo grozi. Ir tuo metu santykiai pradejo keistis. Nezinau, ar pamokymai, ar amzius, ar jo pacio supratimas, bet viskas pradejo keistis. O kalbant apie ji, tai nustojau ji kaltinti, nes supratau, kad kalciausi yra jo tevai, auklejimas, rodomas pavyzdys. Tevai sutare tragiskai, yra issiskyre, mama juoda manipuliatore, ziauriai salt moteris, kuri ji ziauriai lepino. O jam tikrai truksta atsakomybes, elementarios morales, pagarbos, yra egoistas. Bet ji toki uzaugino. Tikiu, kadel savo daromu klaidu jis kencia dar daugiau. Jis jauciasi vienisas, yra uzdaras, nepasitiki kitais. Nuo saves pabegti negali. Vienas but nemoka, jam muolat reikia kad kazkam yra reikalingas, bijo likt vienas, todel esant konfliktuo, bega betkur, vartoja alkoholi. Jei vistik dar yra kantrybes ir dar nepasiekei t9kio stapo kai pati nori skirtis, tai reiketu bandyti spresti situacija. Beje, jis turetu subrest, bet ne taip greitai, tad kantrybes prireiks. O kad isvengti konfliktu, pabandyk but protingesne. Nepriekaistauk jam, tai tik atstumia. Dazniau ji pagirk, ivertink dazniau, pabandyk parodyti, kad juo didziuojiesi del tam tikru poelgiu. Jis juk vyras, jam reikia jaustis vyru, o ne nevykeliu. Dazniau sypsokis, juokis. Niekada nepeik jo aplinkos, draugu, mamos ar giminiu. Neatsiduok 100 proc. Leisk jam suprasti, kad tau nera svarbiausi santykiai, kad daug svarbiau darbas, ramybe ar dar kas ir kad nesi fa, kuri jo lauks betkokia kaina.
    Mano atveju tai siek tiek veike, bet labiausiai suveike, jo pacio susivokimas manau, o gal branda atejo, gL draugai, gal pavyzdziai. Na nezinau. O gal tiesiog zmogus pavargo budamas 36 metu nesioti mamai skalbinius ir vazinet pas mama pavalgyt. Jauciu kad ir as pasikeiciau, gal kazkiek apsipratau, o gal tai ir vadinasi apsislifavimu. Kifaip kalbam, kitaip prikaistaujam, kitaip gincyjames, neizeidinemam vienas kito. Nesakau kad santykiaigeri, bbet per 5 metus matau didelia pazanga. Viskas vyksta labai letai, kainuoja daug pastangu, nervu ir energijos. Bet prisipazinciu, kad kai jis iseina su draugais, man buna neramu labai. DabR jau nebezadu kazko keisti, nezadu jo palikti, as viska palikau jo nebrandIoje praeityje, bet atvirai kalbant jauciu, kad jis nera tas vyras su kuriuo busiu laiminga. Tikiu kad kazkur gyvena man skirtas zmogus. Tikiu kad sie.santykiai yra tokie issteneti. Tik man jau 35 metai, netrukus gims dukryte, velu ka ir keisti. Jei galeciau atsukti laika atgal, nebuciau taip kovojusi del sito vyro.

  3. Beje, kito zmogaus zeminimas, izeidinejimas parodo jo sugebejimus, jo jausmus, jo supratima, issiauklejima. Patikek, jis zino kad tave skaudina stipriai, bet patikek toks zmogus jis yra, jam ne tai, kad nerupi, bet jis neturi jo rupescio jausmo. Todel belstis del to i jo sazine neverta, mes sitoje vietoje jos nera. Ir kaip bebutu liudna, sitoje vietoje jos niekad ir neatsiras. Jis niekad netaps rupestingu, nes jo pasaulio supratimas kitoks ir jis toks zmogus jau yra. Jis sunkesnius darbus paliks tau, jam nebus taves gaila nei del nuovargio, nei del nesekmiu, nei del tavo pasiaukojimo. Jis tas kuris grazesni ir skanesni kasni pasiliks sau. Gal klystu, bet zmoniu vertybes nesikeicia.

  4. 34 metai nėra “jaunas vyro amžius”, kuriuo gali būti pateisinamas šlykštus elgesys. Pati esate subrendusi 42 metų moteris, ir verkiate, kai iš JŪSŲ namų grasina išsikraustyti vyras, kuris Jūsų negerbia? Pasakykit kartą – susirink daiktus ir von iš čia!, ir baigsis jaunuolio svaičiojimai.

    • Gerb. Mei., moteriai 34 metai, tai dar dar jauna moteris…cituoju :”Prieš 2 metus išsiskyriau ir įsimylėjau 9 m. jaunesnį vyrą (man(!), 34, t.y. istorijos autorei)”.taigi vyras, dar jaunesnis ir tikrai galima sakyti jaunas… istorija zinoma idomi…as manau, 9 metais jaunesnis vyras- tikrai ne pats geriausias variantas, bet tai tik mano nuomone…

  5. Nežinau ar Jūs skaitysite visus komentarus, tačiau viliuosi, jog perskaitysite ir pasisemsite stiprybės. Visų pirma, Jūs esate mama, ir jeigu ne vaikas, turbūt į tą vyrą nežiūrėtumėte taip atlaidžiai. Juk aplinkui vyrų gausu ir dar geresnių. Tačiau Jūsų “padėtis” kiek kitokia. Greičiausiai Jūs norite saugios ir darnios šeimos vaikui. Tai tikrai pagirtina, tačiau ar tikrai tas jaunuolis, kuris Jūsų negerbia bus geras pavyzdys Jūsų vaikui? Jūs nenukeliaukit į senatvę. Užtenka pažiūrėti 10-15m į priekį. Kol jis jaunas, tol “paklausą” turės visada tarp moterų. O kas paskiau? Ir paskiau jos bus. Kiek vyresnės, tačiau bus. Nereikia savęs raminti tuo, kad “išsilakstys” ir grįš namo. O Jūs jį įsivaizduojat 40ties metų? Manot bus ramus ir šeimyniškas vyras? Bet juk gali būti ir kitoks variantas. Jis galivisiškai “surambėti” ir patraukti prie stikliuko. Jis bus visiškai ramus, nes Jūs niekur nepabėgsit. Jis – šeimininkas. O Jūs būsit tiesiog marionetė, kuri jam gamins valgyt, skalbs, pasitiks ir vaiką augins. Dar įmanomas variantas ir smurtas. Supraskit, jog dabar Jūs turite didesnį pasirinkimą. Todėl jis ir atsiprašinėja. Vien tik todėl, jog Jūs galite jį pati palikti. O po 10ties metų viskas gali kardinaliai pasikeisti. Nemaitinkit savęs tuščiomis iliuzijomis.

    Reziumė : Jūs turite dukrą. Garantuokit jai saugų rytojų. Neiškraipykit jos požiūrio į šeimą ir jos būsimas vertybes. Juk vaikai imlūs, jie mato kas darosi aplink. Stiprybės Jums. Jeigu turite artimų žmonių paklauskit jų nuomonės. Artimieji Jums blogai nepatars. Galų gale, sprendimas tik Jūsų rankose. Stiprybės.

  6. si istorija labai artima man, turejau toki draugą kuriam reikejo milijono kitu paneliu, manipuliavo mano jausmais. Ilgai zaidziau toki pat zaidima kaip ir jus, kol viena diena nusvito protas ir susipratau kad metas ji isvyti. Isgrudau is namu saltu veidu kad ir kaip bebuvo skaudu. Praejo jau beveik du metai o jis po siai dienai prie manes pristojes skambina, raso, atsiprasineja. Bet as jau nebekreipiu dėmesio, nes turiu kita drauga. Skirtumas nuo jusu istorijos tik tas, kad neturiu vaiku.
    Linkiu jums atrasti stiprybes savyje ir isprasyti psichologini smurtautoja is savo namu.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here