Jaučiuosi užsiblokavusi

0 (0)

Klausimas: Mane neramina vienas svarbus klausimas. Kodėl jaučiuosi tarsi užsiblokavusi, nejaučianti savo gyvenimo, nieko nesiekianti, ir sieju tai su buvimu su savo antra puse. Situacija tokia – draugaujame virš 7 metų, gyvenimas kartu prasidėjo ne taip ir seniai. Mano klausimas anksčiau nebuvo toks aktualus, kaip dabar, bet dabar bijau prarasti save, savo gyvenima, siekius, tikslus.

Mūsų bendrame gyvenime jaučiuosi nekaip, kažkokia tarsi užblokuota psichika. Labai sudėtinga paaiškinti, bet pabandysiu: būdama namie aš neskiriu laiko sau, savo mintims, man labai sudėtinga ketli kažkokius asmeninius tikslus, mąstyti apie ateitį, kurti gražius gyvenimo planus, apmąstyti, ko noriu siekti. Gal problema net ne gyvenime su antra puse. Bet anksčiau, kol tik susitikinėjome, būdavo panašiai, praleisdavome laiką kartu, su juo gera, smagu, bet grįžusi namo jausdavausi itin puikiai, laisva, atsipalaidavusi, kurdavau planus, tikslus, pavykdavo svajoti, apmąstyti, kokios noriu ateities, apie kokį gyvenimą svajoju, sumąstydavau įvairios veiklos, planų ateinančiam mėnesiui, turėdavau siekių.

Kartais, kai jo nebūdavo šalia, tarsi atgimdavau iš naujo. Nors net nežinau, kada ta būsena prasidėjo, draugystės pradžioje, nejausdavau nieko panašaus, kaip tik su juo būdavo itin gerai, ir nereikėjo net vienatvės. O dabar, kai gyvename kartu, jaučiu tarsi bloką ant savo minčių. Nesuprantu, kas tai, ar verta sunerimti. Net nesugebu paaiškinti, nežinau, ar supras, kas to nepatyrė.

Manau verta paminėti, kad draugystėje buvo visko, ir šilto ir šalto, likę nemažai nuoskaudų, o taip pat kirbančios abejonės, ar tai tas žmogus. Dar būtina paminėti, kad gal mano „blokas” susijęs su darbine veikla, kad po darbo būnu pavargusi, ir protas tiesiog ilsisi. Bet atrodo, kad blokas nuo antros pusės, jaučiuosi užsidariusi kažkokiam kitokiam pasauly nei anksčiau, nesvajoju, nesvarbu, kad sėdime skirtinguose kambariuose, ir veikiu kažką mielo širdžiai, bet jaučiu, kad negaliu visiškai atsipalaiduoti, jaučiuosi keistai, jaučiuosi praradusi save. Net išėjus su drauge jaučiuosi kitaip, nei kažkada anksčiau, niekaip neatsipalaiduoju, nejaučiu malonumo tame buvime. Net darbe atrodo nebejaučiu tikrosios savęs.

Būčiau dėkinga, jei kas nors paaiškins, kas man vyksta, kodėl taip yra, kokios priežastys, ką turėčiau daryti, kad atsiblokuočiau, ir pasijausčiau gerai.

Atsakymas: Labas, Milda. Perskaičius tavo laišką kilo įspūdis, jog šiuo metu susiduri su daugybe prieštaringų minčių ir jausmų. Pajutau daug nerimo, pasimetimo, nežinios. Šalia abejonės dėl santykių, iškyla nerimas dėl ateities, jausmas, jog prarandi tikslus (galbūt motyvaciją?), neramina “užsiblokavimo”, savęs praradimo jausmas, negalėjimas atsipalaiduoti. Man atrodo, jog atsidūrei situacijoje, kurioje reikia priimti ne vieną svarbų sprendimą, susijusį su tavo gyvenimu. Vienas jų yra tolimesni santykiai su draugu. Išbūti tokioje situacijoje tikrai nėra lengva, ypatingai, jei užsisklendžiame savyje. Šią akimirką yra svarbu, jog neliktum viena su sunkiomis mintimis ir jausmais.

„Užsiblokavimas“, apie kurį kalbi, jausmas, jog nebejauti savęs, nieko nenori (svajoti, kurti planų) nereiškia, jog su tavimi vyksta kažkas nenormalaus, ar kad tu sergi kokia nors liga. Minčių „blokas“ gali kilti dėl įvairių priežasčių. Viena jų – patiriamas stresas ir kartu su juo intensyvėjantis nuovargis ir nerimas. Persikėlimas gyventi su draugu gali būti pakankamai svari streso priežastis – tai reikšmingas įvykis, svarbus pokytis jums abiems. Visiškai normalu jausti nerimą ir abejones. Kylantys keisti jausmai bei mintys gali sietis ir su kintančiu požiūriu į jūsų su draugu santykius. Milda, kyla jausmas, jog svarstai apie tolimesnį jūsų būvimą kartu. Suprantu, jog nesinori skubėti priimant vienokį ar kitokį sprendimą šiuo klausimu. Juolabiau, jog tai liečia artimą žmogų, su kuriuo praleisti ne vieneri metai kartu, sieja bendra patirtis. Turbūt nesinori įskaudinti jo, nesinori skaudinti ir savęs. Galbūt tai ir lemia tokį didelį “bloką”. Šalia to svarstai ir apie bendrus gyvenimo tikslus, svajones, kurias nori įgyvendinti. Visa tai reikštų pokyčius tavo gyvenime. O pokyčiai gali neraminti, netgi jei jų norime ir siekiame. Dar sunkiau, kai visus tuos sudėtingus klausimus paliekame tik savyje. Todėl gerai, kad nesislepi nuo jų. Tikiu, kad nėra lengva, bet tikrai atvirai apie tai rašai.

Suprantu, jog norėtųsi, kad kas nors paprastais žodžiais ne tik viską paaiškintų, bet ir pasakytų, kaip elgtis. Visgi noriu pabrėžti, jog tu esi savo gyvenimo ekspertė. Todėl geriau nei kas nors kitas gali nuspręsti, kaip tau elgtis, kokius sprendimus priimti. Tai tavo gyvenimas, ir tavo galimybės rinktis. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį, jog nepaisant nemalonių minčių jausmų, kuriuos išsakei laiške, tu išdrįsai atvirai apie tai parašyti. Tam reikia nemažai drąsos. “Išsikapstyti” iš sudėtingos situacijos vieno laiško (ir vieno atsakymo į jį) gali ir nepakakti. Bet galbūt tai pradžia ieškant tolimesnės pagalbos, gali apsvarstyti individualaus psichologinio konsultavimo galimybę, o galbūt padėtų vien išsikalbėjimas su artimu žmogumi (drauge, mama, kitu žmogumi, kuriuo pasitiki). Kreiptis pagalbos ar paramos (ką jau darai ir šiuo laišku) yra svarbus pirmas žingsnis. Tai rodo, kad stengiesi rūpintis savimi.

Psichologė Renata Černovaitė
El. p.: renata.cernovaite@gmail.com