Jaunystės kultas ir iliuzijos apie senatvę

5 (1)

Ar niekada nebijojote pasenti, paklausiau.
– Mičai, man senatvė miela.
– Miela?
– Tai visai paprasta. Kai augi, sužinai vis daugiau. Jei pasiliktum dvidešimt dviejų metų amžiaus, tai visą gyvenimą ir būtum toks nemokša, koks buvai dvidešimt dviejų. Senėjimas, žinai, ne tik nykimo procesas. Tai kartu ir augimas. Be neigiamo aspekto – artėjančios mirties – yra ir teigiamas: tu supranti, kad ji artėja, todėl stengiesi nugyventi likusį gyvenimą geriau.

– Taip, – atsakiau, – bet jei jau senatvė tokia vertinga, kodėl žmonės visada šneka: „Ak, jei tik galėčiau vėl tapti jaunas.” Nieko neišgirsi sakant: „Kada gi aš sulauksiu šešiasdešimt penkerių.”

– Žinai, ką tai rodo? – šyptelėjo jis. – Kad jie nepatenkinti savo gyvenimu. Kad tas gyvenimas nevisavertis. Kad jo prasmė liko neatrasta. Nes jei rasi tą prasmę, atgal pasukti nebenorėsi. Norėsi eiti pirmyn. Norėsi pamatyti dar daugiau, padaryti dar daugiau. Nelauksi, kol sueis šešiasdešimt penkeri.

– Gerai, – tariau, – stebiuosi, kaip jūs nepradedate pavydėti jauniems ir sveikiems.
– O, sakyčiau būna ir taip, – jis užsimerkė. – Pavydžiu, kad jie gali lankytis sporto klubuose, gali plaukioti. Ar šokti. Labiausiai pavydžiu, kad gali škoti. Bet kai apsilanko pavydas, aš išjaučiu jį ir leidžiu praeiti. Atmeni, ką šnekėjau apie sugebėjimą atsyti? Tiesiog leidi jam praeiti. Sakai sau: „Tai tik pavydas, aš nesiruošiu savęs su juo tapatinti.” Ir atsitrauki.

Jis šypsojosi.
– Mičai, seniai negali pavydėti jauniems. Tačiau svarbiausia – susitaikyti su tuo, kas pats esi, ir iš to semtis pasitenkinimo. Dabar tau laikas eiti ketvirtą dešimtį. Aš savo laiku irgi ją ėjau, o dabar man laikas eiti septyniasdešimt devintuosius.

Turi atrasti, kas gero, tikro ir gražaus slypi dabartiniame tavo gyvenime. Kai dairaisi atgal, pasijunti lyg varžybose. O kokios gali būti varžybos dėl amžiaus.

Jis iškvėpė orą ir nuleido akis lyg norėdamas pažiūrėti,kaip jis išsisklaidys.
– Tiesą sakant, galiu savyje rasti kiekvieno amžiaus dalelę. Dalis manęs trejų metų, dalis – penkerių, dalis – trisdešimt septynerių, dalis penkiasdešimties. Aš pergyvenau visus tuos etapus ir pažįstu juos. Aš su malonumu pabūnu vaiku, kai dera juo būti. Su tokiu pat malonumu būnu išmintingas karšinčius, kai ateina tinkamas laikas. Pagalvok – kuo aš tik negaliu būti! Galiu įsikūnyti į kiekvieną amžių, įskaitant ir savo dabartinį. Ar supranti?
Aš linktelėjau.
– Kaip galiu pavydėti, kad esi ten, kur esi – juk aš pats ten buvau?

Pagal Mitch Albom. Antradieniai su Moriu. Kaunas: Trigrama. 2008, 129-132 p.
Iliustracija: Khairul Arifin / Unsplash