jausmu-santykiu-analize

— Žinai, — sako vienas, — turiu bėdą. Yra penkios man patinkančios merginos ir aš negaliu išsirinkti.
— Atsijok atvirumu, — pataria draugas.
— Atvirumu? O čia kaip?
— O gi šitaip: pasijusk, jog esi visiškai laisvas ir visoms pasakok apie kitas likusias.
— O kaip tai gali padėti?
— O tu pamėgink.
Susitinka po pusės metų:
— Na, kaip? Pasinaudojai patarimu?
— Geras buvo patarimas. AČIŪ. Kai tapau atviras, dvi iš merginų iškart atsisakė su manimi bendrauti. Na ir gerai. Tai buvo, taip sakant, grubus atsijojimas. Liko trys. Ir čia prasidėjo įdomiausia. Aš labai greitai pastebėjau, kad su visomis vienodai atviras būti negaliu, tiesiog neišeina. Vienai galėjau pasakoti viską, kitai pusę, o trečiai nieko. Tuo pat metu apie vieną galėjau pasakoti viską, o apie kitą – neapsivertė liežuvis išvis ką nors sakyti. Pasibaigė viskas tuo, jog aš supratau, kad su viena mergina aš galiu kalbėtis apie viską, bet apie ją kitiems negaliu ir nenoriu pasakoti nieko.
— Ją tu ir pasirinkai, — apibendrino draugas.
— Būtent. Įdomu, jog šis paprastas būdas taip puikiai veikia.
— Jis suveikia todėl, kad atvirumas – tai jausmų rodiklis. Jis labai greitai atsijoja mums netinkamus žmones. Visais gyvenimo atvejais. Aš visada be apmaudo išsiskiriu su tais, su kuo negaliu būti atviras ir prisirišu prie tų, apie kuriuos nesinori plepėti su kitais.

loading...