Jausmų vandenyne0 (0)
Prisimenate seną kaimyninės valstybės dainą – „O tu toks tolimas, kaip aisbergas okeane…“, dažnai šią frazę galima pasakyti ir apie du žmones, nesvarbu, ar tai vis neįvykstanti santykių užuomazga, ar nesusikalbėjimas šeimoje. Bet pradėkime nuo pradžių.
Suprantama, kad meilės santykius žmonės užmezga labai skirtingai. Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Agnės Grušauskaitės, vienų žmonių ryšys prasideda nuo simpatijos ir potraukio vienas kitam, kitų – nuo sąmoningo ar net nuo savęs slepiamo išskaičiavimo – „visi turi porą, o aš ne“ arba „man vienam sunku, ir reikia paramos“ ir pan. Turbūt suprantate, kad tokiu pagrindu grįsti santykiai pasmerkti jei ne žlugimui, tai bent nuolatinėms krizėms, anksčiau ar vėliau uždusinančioms bet kokį jausmą. Tai, dėl ko staiga užsimanome ar ilgai svajojame turėti šalia artimą žmogų, parodo mūsų emocinę brandą – savarankiškos, brandžios asmenybės nepuola stačia galva draugauti su bet kuo, tad turi mažiau šansų patekti į tokio emocinio išnaudotojo, kuriam vis reikės žinoti, kur esi, ką veiki ir „veikti viską kartu“, pinkles.
Partnerio „gelbėtojo“ kiek dažniau ieško moterys, tačiau ir vyrai yra linkę savo problemas bandyti spręsti kitų rankomis. Gyventi ne su savo žmogumi vargina ne tik psichologiškai. Ilgainiui žmonėms prasideda ginekologinės ar kitokios ligos, apima depresija, nerimas. Kad meilė įsikalbėta – kartais nežino net pats „įsikalbėjėlis“. Visgi tokį partnerį galima atpažinti iš nuolatinio nepasitenkinimo, kad ir kaip būtų bandoma įtikti ar pralinksminti. Lytinio gyvenimo atsisakymas, nemotyvuotas nenoras vykti vienur ar kitur tuo pat metu tvirtinant, kad „aš tave myliu“ turėtų priversti suklusti, ir dar kartą apsvarstyti, kodėl esame su šiuo žmogumi ir kas mus sieja.
Dar vienas įdomus reiškinys, – įsimylėjimas žmonių, kurie metų metus pažinojo vienas kitą kaip draugai. Kartais tai reiškia, kad anksčiau bendrauta su išankstine nuostata, kad niekas tarp tų dviejų žmonių negali įvykti, arba to negalima sau leisti. Tokią būseną palyginčiau su akių raiščiu – būnant su juo nematome priešingos lyties siunčiamų signalų ir į juos neatsakome.Tačiau pasikeitus aplinkybėms, pradėjus labiau tyrinėti savo aplinką „raištis“ nukrenta ir neretai pamatome, kad šalia yra nuostabus žmogus. Toks, su kuriuo smagu gerti arbatą žiemos vakarais ir kalbėtis apie viską. Arba kartu tylėti. Taigi, psichologai atkreipia dėmesį, kad pasikeitus mūsų nuostatoms, keičiasi ir mūsų gyvenimas, o tuo galima pasinaudoti.
Jei jau santykiai užsimezgė, tikėtina, kad jie pereis per visiems mums būdingas stadijas, arba bent dalį jų.
1. Simbiotinė meilė – partneris dievinamas, jaučiamas didžiulis potraukis, noras būti nuolat šalia, ramybės neduoda mintys apie tą ypatingąjį/-ąją. Stengiamasi pildyti visus partnerio norus, jaučiama baimė kad gali nepatikti.
2. Struktūravimas. Žmonės susipažįsta arčiau, daug ką sužino vienas apie kitą. Jų sąveika darosi dažnesnė ir kitokia, nei pradžioje, tad atsiranda ir konfoliktų. Susižavėjimas aprimsta, tačiau paaiškėja poros statusas, nustatomos taisyklės, tad atsiranda daugiau saugumo ir aiškumo. Kai kurie žmonės, pasak psichologų, šios stadijos laukia kaip išsigelbėjimo, nes pirmasis susižavėjimas atima gebėjimą racionaliai mąstyti, paverčia juos nedarbingais, sukelia didelį stresą. Pora pradeda spręsti, kaip toliau vystysis jų santykiai, ko jie tikisi vienas iš kito.
3. Bendras gyvenimas arba vedybos. Sveikiname! Su mylimuoju nusprendėte dalintis ne tik jaukiomis miesto gatvėmis ir bučiniais, bet ir namais ar net gyvenimu. Šioje stadijoje svarbu ne tik buvimas kartu, bet ir bendri reikalai – namai, buitis, naujų taisyklių kūrimas, prisitaikymas vienas prie kito, vaikai. Neretas atvejis, kai atėję pas psichologą skundžiasi, neva po vestuvių pamatė partnerį visai kitokį. Dažniausiai – blogesnį. Tačiau anot A. Grušauskaitės, dažniausiai vedybos tampa tiesiog pretekstu, kodėl tas ar anas nesiseka. Užuot kaltinus kitą dėl nesėkmių, patariama pagalvoti,kaip atnaujinti ryšį ir išgirsti, ką sako partneris, kokie jo lūkesčiai.
4. Ilgai gyvenant kartu neišvengiama ir kitų santykių fazių – atitolimo bei eksperimentavimo. Atitolstame dėl to, kad bandome padalinti dėmesį viskam – daug dirbti, susitikti su draugais, išlaikyti šeimą, pomėgius ir t.t. Tuo tarpu para tebeturi 24 valandas. Taigi, jei vis daugiau dėmesio imame skirti darbui ir draugams…nukenčia santykiai. Kuo mažiau bendrumų, bendros veiklos ir laisvalaikio turi žmonės, tuo greičiau jie tolsta vienas nuo kito. Štai čia ir atsiranda erdvės eksperimentavimui. O kas, jei kartu dirbanti Marytė ar Jonas yra puikesnis partneris nei nieko naujausiose technologijose nesuprantanti žmona ar vyras? Psichologai sako, kad eksperimentuojame visi. Tik ribos mūsų skiriasi. Tad vienas apsiribos įdėmesniu žvilgsniu į kitą žmogų, ar žinute, o kito eksperimentai bus panašū į mini šeimyninį gyvenimą. Dažniausiai, atitolę ir eksperimentatoriai savo veiksmų priežasties ieško kitame žmoguje. Tuo tarpu akivaizdu, kad kaltų yra abiejų.
5. Atsinaujinimas arba pabaiga. Kaip ten bebūtų, bet net po skaudžiausių eksperimentų poros, jei tik abu įdeda jėgų ir apsisprendžia, gali būti kartu. Ryšio atnaujinimas gali būti nauja pradžia. Dažnai po tokių sukrėtimų, žmonės ima net realiau matyti vienas kitą ir visą situaciją, tad ir jų lūkesčiai bei reikalavimai įgauna realesnius kontūrus. Yra ne vienas atvejis, kai atšalusios poros vėl susijungė, o jų santykiai net įgavo ypatingą, naują pagreitį. Ir nors psichologai pataria neskubėti skirtis, kartais santykiai paprasčiausiai baigiasi. Kada? Kai viskas pasidaro atskirai – pinigai, laisvalaikis, rūpesčiai, svajonės. Išskirti gali ir skirtingi interesai – jei vienas tobulėja, o kitas lieka „toje pačioje vietoje“.
Mūsų santykiai – kaip vanduo: banguoja, vietomis gal užšąla, randa naują vagą ir visuomet teka, atsinaujindamas ir besikeisdamas. O vadinamasis „laimės receptas“ skamba neromantiškai, bet veikia. Santykiai – tai darbas, reikalaujantis pastangų bei kantrybės. Kad ir kaip sunku kartais būtų susikalbėti, nuoširdžiai „investavę“ į ryšį su kitu žmogumi, galime tikėtis, kad jis nenutrūks. Santykius padeda išlaikyti ir laisvė – esu su kitu, bet nepamirštu, kas esu pats. Tiek sau pačiam, tiek kitam reikia erdvės. Jei gyvensime ne savo gyvenimą, rizikuojame prarasti ir dalelę savęs, ir taip mylimą žmogų.
Šaltinis vppc.lt