Lietuvoje kasmet įvaikinama apie 100 mažylių. Norint tapti įtėviais, neužtenka tik panorėti ir užpildyti prašymą. Būtina pasiruošti psichologiškai, tvirtai apsispręsti ir visiškai neabejoti dėl savo sprendimo. Psichologė Svetlana Ramoškienė pataria, į kokius klausimus turi atsakyti būsimieji įtėviai, kaip į šeimą priimti vaiką ir elgtis susidūrus su sunkumais.

ivaikinimas

Į kokius klausimus būsimieji įtėviai privalo atsakyti? Ko jie gali tikėtis? Kokiems netikėtumams turi būti pasiruošę?

Įsivaikinimo tema – įvairiapusė ir nevienareikšmiška. Vaikams šis žingsnis gali būti išsvajotų tėvų atradimas, meilės ir palaikymo šaltinis, įtėviams – tėvystės poreikio realizavimas rodant meilę, kantrybę, toleranciją, rūpestį ir pan. Tačiau emocijos ne visada leidžia džiaugtis įvaikinimu. Gali kilti būgštavimų dėl to, kaip mažylis reaguos, kai sužinos, kad buvo įvaikintas, dėl jo noro rasti tikruosius gimdytojus, dėl to, kad pastangos jį auginant pasirodys bevaisės. Todėl įtėviai turi būti motyvuoti prieš priimdami tokį atsakingą sprendimą. Sutuoktinių pora dažnai save motyvuoja tuo, kad nori mažyliu rūpintis, jaustis kam nors reikalingi. Tačiau nesąmoningos motyvacijos dažnai būna visiškai kitokios. Tarsi įsivaikinant norima išspręsti asmenines problemas, pavyzdžiui, vienatvę, nelaimingą vaikystę, bevaikę santuoką, nevisavertiškumo jausmą ar buities rūpesčius.

Sutuoktinių pora itin blogai elgiasi, jeigu nori įsivaikinti vaiką, kad šis taptų „vaistu“ nuo depresijos arba priemone pakelti socialinį statusą, t. y. kai visi tokio amžiaus žmonės jau turi atžalų. Prieš įsivaikinant būtina savęs pasiklausti:

„Kodėl noriu įsivaikinti? Tai darau dėl vaiko ar tik dėl savęs? Ar gebėsiu jį pamilti ir ištverti visus sunkumus? Kaip galėsiu padėti naujam šeimos nariui adaptuotis? Ar visa šeima pritaria sprendimui įsivaikinti?“

Jei atsakymai neaiškūs, būtina pasikonsultuoti su psichologu, galbūt netgi atsisakyti noro įsivaikinti. Ne paslaptis, kad mažyliai, augantys vaikų namuose, retai būna visiškai sveiki. Beveik visi turi psichologinių problemų dėl to, kad buvo palikti, dėl traumuojančios situacijos šeimoje, kurioje gimė ir kurį laiką augo.

Remiantis ilgalaikiais JAV ir Didžiosios Britanijos įsivaikintų vaikų tyrimais, apie 55,9 % jų turi tam tikrų psichologinių sutrikimų, iš jų 49,2 % emociniai, 32,2 % elgesio, 44,1 % nerimo, 25,4 % hiperaktyvumo, dėmesio stokos, 8,5 % depresija.

Vaikas, kurį laiką augęs be šeimos, jaučia nuolatinį stresą. Jo organizme padidėja kortizolio koncentracija, kuri neleidžia tinkamai įsisavinti maisto, stabdo augimą, silpnina imunitetą ir gebėjimą mokytis. Dažnai vaikas tampa labai pažeidžiamas, jautrus, dirglus ir priešiškas, nes jaučiasi nereikalingas. Jis nori būti mylimas, apkabintas, paglostytas, todėl daro viską, kad patenkintų šiuos troškimus.

Mažyliams skaudų pėdsaką palieka ir išdavystės trauma, t. y. kai juos palieka artimiausi ir brangiausi žmonės – tėvai. Todėl vaikas dažnai sukuria situacijas, per kurias jį nuolatos išduoda, arba pats provokuoja įtėvius.

Gimdytojų paliktiems vaikams ateityje būna sunku kurti santykius, jie mažiau pasitiki kitais, sunkiai suvokia aplinkinių bei savo emocijas, todėl nepavyksta jų kontroliuoti. Reikia daug kantrybės, meilės ir šilumos, kad vaikas pasijustų tikru šeimos nariu. Tik tuomet galima tikėtis jo meilės, prisirišimo, nuoširdaus visapusiško dalyvavimo šeimos gyvenime.

Kaip suprasti, ar pora yra pasiruošusi į šeimą priimti svetimą vaiką ir jį auginti kaip savo?

Visų pirma partneriai turi būti psichologiškai pasirengę priimti mažylį. Būtinos pedagoginės, psichologinės žinios apie vaikų vystymąsi bei auklėjimą. Svarbu suvokti priežastis, dėl kurių norima įsivaikinti. Kaip minėjau, įvaikis negali tapti „priemone“, kuri išspręstų jį įsivaikinusios šeimos problemas. Jei jaučiate poreikį rūpintis vaiku, jį mylėti, džiaugtis jo laime, dalytis rūpesčiais ir atrasti kartu šeimos pilnatvę nepriklausomai nuo sunkumų dėl mažylio charakterio, įpročių, elgesio vadinasi, esate pasiruošę į
šeimą priimti naują narį. Svarbu, kad sprendimas nebūtų spontaniškas, o gerai apgalvotas ir aptartas su visais šeimos nariais.

Kaip elgtis su ūgtelėjusiu vaiku, kuris į šeimą patenka iš vaikų namų? Kaip jam paaiškinti gyvenamosios vietos pasikeitimus? Kaip ir kada pasakyti, kad tai jo tėvai ir namai?

Jeigu naujas šeimos narys jau mokyklinio amžiaus arba paauglys, būtina suvokti, kad jis turi didesnių emocinių ir elgesio sunkumų. Juk jis galėjo patirti daugiau skriaudos, smurto, būti apgyvendintas vis kitoje vietoje, kol atsirado įtėviai. Ūgtelėję vaikai, kurie buvo palikti, į naują šeimą atsineša kur kas daugiau prisiminimų apie ankstesnį gyvenimą. Todėl labai svarbu jiems leisti išsaugoti ir dalytis turimais prisiminimais.

Prieš įsivaikindami įtėviai turi užmegzti nuoširdžius santykius su vaiku, duoti jam laiko pažinti juos. Tai geriausia daryti privačioje aplinkoje, pavyzdžiui, kai praleidžiate laisvalaikį kartu su būsimuoju įvaikiu. Tuomet pamažu pradėti pokalbį apie bendrą gyvenimą naujoje šeimoje. Vaikas pats nuspręs, kada įtėvius pradėti vadinti mama ir tėčiu. Nereikia to įkyriai prašyti. Svarbiausia, kad mažylis neprieštarautų būti įvaikintas. Kuo šeimoje labiau laikomasi taisyklių, tuo vaikas jaučiasi saugesnis. Todėl nuo pat pradžių svarbu pamažu supažindinti mažylį su šeimos taisyklėmis.

Ar įvaikinti berniukai ir mergaitės vienodai adaptuojasi naujoje šeimoje?

Viskas priklauso nuo vaiko amžiaus, charakterio ir įsivaikinusios šeimos. Svarbu, kad įtėviai nuspręstų, kokios lyties mažylį nori įsivaikinti. Kartais tėvai mano, kad mergaitę auginti lengviau negu berniuką, ir kad ji užaugusi labiau rūpinsis tėvais senatvėje. Tai tik mitas. Tačiau galbūt jis lemia, kad vaikų namuose
daugiau berniukų negu mergaičių.

Kaip pasakyti biologiniams vaikams, kad šeimoje atsiras dar vienas narys, kuris taps broliuku arba sesute?

Visų pirma būtina įsitikinti, kad turite harmoningus santykius. Po įvaikinimo psichologiškai blogiau jaučiasi biologiniai vaikai, nes jiems reikia dalytis su įbroliu ar įsesere ne tik tėvų meile, dėmesiu, bet ir teritorija, žaislais ar kitais daiktais. Kartais paklusniems vaikams stresą kelia šiurkštus įvaikio elgesys. Biologiniams vaikams ne visada patinka prižiūrėti įvaikį, kuris dažniausiai būna mažesnis už juos. Jiems taip pat sunku nuspręsti, kaip elgtis ar ką sakyti aplinkiniams, pavyzdžiui, ginti ar ignoruoti naują broliuką arba sesutę.

Vis dėl to būtina su atžala spręsti įsivaikinimo klausimą. Gali padėti animaciniai filmukai bei knygos, kur kalbama apie našlaičius, įvaikintus vaikus arba pasakojimai apie įsivaikinusius žymius žmones. Mažylis turi žinoti visą tiesą apie vaikų namus. Būtina padiskutuoti, su kokiais sunkumais gali susidurti šeima, priėmusi naują narį. Neskirkite vaikui papildomų pareigų, jeigu jis tam priešinasi. Biologinės atžalos turi būti tikros, jog jų padėtis šeimoje po naujo nario atsiradimo nepasikeis, kad jie bus mylimi kaip iki šiol. Tik tuomet taps gerais pagalbininkais tėvams.

Kokio amžiaus vaikui rekomenduojama pasakyti tiesą apie įvaikinimą? Kaip tai padaryti?

Geriausia tai pasakyti, kai mažyliui sukanka 4 metai. Šiuo laikotarpiu jis jau pradeda domėtis iš kur atsiranda vaikai. Visą tiesą derėtų pasakyti atsargiai, tačiau pateikti kaip savaime suprantamą ir teigiamą dalyką, jog vaikas jaustų, kad yra reikalingas ir išskirtinis. Būtina pasakyti, džiaugiatės jį įsivaikinę,
kad jums jo trūko ir ilgai laukėte. Apie įvaikinimo aplinkybes derėtų kalbėti atsižvelgiant į vaiko amžių. Mažyliui užtenka žinoti tik tai, kad jis paimtas iš namų, kur buvo ir kitų vaikų. Tačiau jam augant galima suteikti ir kitą papildomą informaciją. Netinkamiausias laikas atžalai pasakyti apie įvaikinimą, kai ji sulaukia 12 metų ar daugiau, nes paauglys brendimo laikotarpiu dėl daug ko abejoja, kinta nuotaika ir savęs vertinimas, o tėvų žodžiai dažnai priimami priešiškai.

Galima atžalai nesakyti apie jos įvaikinimą, jeigu ji nežino, kad auga nebiologinėje šeimoje, o tėvai bijo, kad išgirdusi apie tai jausis nereikalinga ir atstumta? Ar vis dėlto vaikas turi žinoti tiesą?

Mažylis privalo žinoti tiesą. Antraip jis nuolatos jaus, kad šeima kažką slepia, todėl jam bus sunku atrasti save. Visada yra pavojus, kad vaikas sužinos tiesą iš kitų žmonių ir patirs didelę traumą ne tik dėl įvaikinimo, bet ir dėl melo. Toks nutylėjimas bus prilygintas didžiausiam melui, todėl vaikas gali pradėti nepasitikėti ne tik tėvais, bet ir kitais žmonėmis.

Ką vaikas turi žinoti apie biologinius tėvus? Ar nepakenks faktas, kad jie nebuvo geri?

Jeigu mažylis nuo mažens ruošiamas priimti tiesą, palaipsniui atskleidžiami faktai apie jo atsiradimą, jam ši žinia nepakenks. Dauguma mieliau žinotų tiesą, negu augtų apsupti melo. Jeigu vaiko biologiniai tėvai yra asocialūs arba turi priklausomybių, jis turės galimybę išvengti tokių pat klystkelių, nes žinos, kad yra tikimybė visa tai paveldėti. Jei yra brolių ar seserų, kitų giminaičių, derėtų mažylį su jais
susipažindinti. Juk jie gali būti gabūs, mylintys ir šilti žmonės.

Kokie santykiai turėtų būti tarp vaiko ir biologinių tėvų, jei į naują šeimą jis pateko iš gimdytojų namų?

Tik vaikas gali nuspręsti, ar jam bendrauti su biologiniais tėvais, ar ne. Tačiau jam turi būti suteikta tokia galimybė, jeigu abi pusės to nori. Jei žmonės myli kelis savo vaikus, tuomet kodėl negalima mylėti kelių tėvų – įtėvių ir gimdytojų?
Padėkite mažyliui rasti visą reikiamą informaciją bei pasirenkite palaikyti ir nuraminti, jeigu paaiškės, kad ryšys su biologiniais tėvais neįmanomas.

Ką daryti, jeigu įsivaikintas vaikas negeba adaptuotis naujoje šeimoje?

Būtina suprasti, kad įvaikintas mažylis juridiškai tampa toks pat, kaip ir biologinis vaikas. Kartais paauglys tampa nevaldomas, agresyvus ir nenori gyventi su įtėviais. Visais atvejais patartina konsultuotis su specialistais. Jeigu vėliau paaiškės, kad vaikas iš tikrųjų nepritampa, teismo sprendimu jis bus grąžintas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Odeta Tarvydienė į vaikų namus, tačiau įtėviai privalės mokėti alimentus iki pilnametystės.

Tai didžiulė trauma paaugliui, todėl sprendimas įsivaikinti turi būti labai gerai apgalvotas. Taip pat būtina apsvarstyti visus įmanomus sunkumus. Jei nesate tikri dėl sėkmingos vaiko adaptacijos jūsų šeimoje, neskubėkite įsivaikinti, kurį laiką pabūkite globėjais.

Nepasiduokite madai ar laikinam geraširdiškumui. Jūsų sprendimas suteikti šilumą ir meilę vaikui turi būti nekeičiamas. Esu tikra – meilė ir kantrybė daro stebuklus.

Kodėl dauguma porų, negalinčių susilaukti palikuonių, nesiryžta įsivaikinti?

Dažniausiai bijoma, kad vaikas gali iš gimdytojų paveldėti tam tikras ligas, sutrikimus arba kad užaugs asocialus asmuo ar išsivystys negalia. Tačiau, anot genetikų, asmenybės formavimuisi itin svarbus ne tik paveldimumas, bet ir auklėjimas. Ne visos ligos yra paveldimos. Netgi tarp įtėvių artimųjų gali būti atvejų, susijusių su priklausomybe.

Bevaikės poros būgštauja, kad įvaikintam mažyliui negalės būti geri tėvai ar jį pamilti taip, kaip mylėtų savo vaiką. Tačiau idealių tėvų nėra. Juk visi klystame. Jeigu nėštumas 100 % užtikrintų motiniškus instinktus, tuomet nebūtų nė vieno palikto vaiko.

Taip pat dauguma bijo, jog įvaikis gali pasakyti, kad nenorėjo būti įvaikintas, ir ne tik iš nesulauks dėkingumo, bet ir taps jo agresijos ar net smurto auka. Tokias situacijas sukelia tam tikros priežastys.

Kartais įtėviai prikaišioja vaikui, kiek jie dėl jo aukojasi. Retkarčiais poros vengia įsivaikinti, nes tikisi susilaukti savo vaikų ir bijo problemų. Būsimiems
įtėviams dažnai kyla klausimų, kurie kelia abejonių priimant sprendimą įsivaikinti. Pavyzdžiui, kaip įvaikį priims giminė, kaip mažyliui paaiškinti, kad jis nėra jų biologinis vaikas, ar šiek tiek ūgtelėjęs nepradės ieškoti tikrųjų tėvų ir pan. Tačiau didelis būsimųjų įtėvių noras ir stipri motyvacija gali nugalėti
abejones ir padaryti laimingus ne tik mažąjį žmogutį, bet ir bevaikę porą.

Parengė: Aistė Sakalauskienė
Į klausimus atsakė: psichologė Svetlana Ramoškienė
svetlanna13@gmail.com

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!