Jei sūnaus neremsi – tu man nereikalingas

0
pora
Foto: Daniel Artavia Campos

Sveiki, turiu didelę problemą ir norėjau pasiteirauti jūsų patarimo. Mes esame vedę su žmona jau 21 metus, mūsų sūnui irgi 21 metai. 19 metų viskas buvo puiku, bet kai žmona išvažiavo į užsienį, jai prabudo kažkokie perdėti, mano nuomone, jausmai sūnui. Dabar situacija tokia, kad sūnus dirba didelėje kompanijoje, uždirba panašiai kaip ir aš, bet savo uždarbį leidžia prabangiems automobiliams, pvz. maždaug po 20 tūkst. eur ir taip toliau…

Automatiškai jis vėl sėdi ant mano galvos, mes per 20 metų nebuvome nei viename kurorte vien dėl to, kad duotume sūnui viską, kad tik jis išeitų į gyvenimą. Dabar, kai aš užvedu tą temą, kad gal jau užteks sėdėti ant mūsų pečių, kad ir mes norime pagyventi, tada šis pokalbis pasibaigia didžiausiu skandalu: pvz., po paskutinio man net teko išeiti iš namų 3 mėnesiams, šiuo metu esu vėl sugrįžęs į šeimą, bet bijau net pradėti šią temą, nes žmona sako: „jei tu jam toliau nepadėsi, tu man nereikalingas“. Kur yra tos ribos ir kaip padaryti, kad viskas būtų gerai, aš myliu savo sūnų, gyvenime nesu jo net pirštu palietęs, visas mano uždarbis eidavo tik jo gerovei. Žmonai siūliau eiti pas šeimos psichologą, bet ji kategoriškai atsisako, sakydama, kad jie nieko neišmano apie normalų gyvenimą. Ką patartumėte daryti? Gal galite ką parekomenduoti iš savo didelės patirties? Labai lauksiu atsakymo. Pagarbiai, Arūnas

Komentuoja psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė

Sveiki, Arūnai, ačiū už jūsų pasitikėjimą ir sprendimą kreiptis pagalbos.

Manau, kad Jūsų situacijoje svarbiausias momentas nėra piniginiai santykiai su jūsų sūnumi ir žmona. Jei jums norisi vien palaikymo, o ne psichologinės įžvalgos, mano atsakymas gali pasirodyti nelabai jautrus ar net žeidžiantis. Visgi jo tikslas nėra kažkaip jus išbarti, išjuokti ar pamokyti, bet padėti Jums susivokti, pamatyti save tarsi iš šalies, ir tai padarius, nuspręsti, kokį tolimesnį kelią Jums pasirinkti.

Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad jūsų poreikiai šiuose santykiuose lieka paskutinėje vietoje – tai, ką uždirbate, jūs išleidžiate sūnaus ir žmonos išlaikymui. Akivaizdu, kad jūsų santykiai yra nelygiaverčiai: žmona Jums pareiškia ultimatumą – arba išlaikote pilnametį sūnų, pakankamai uždirbantį, jau seniai galintį save išlaikyti, arba ji su jumis nutrauks bet kokius santykius, taigi jums yra keliamos sąlygos, dėl jūsų nesistengiama, o tik reikalaujama. Jūsų sūnus irgi akivaizdžiai nekreipia dėmesio į jūsų poreikius, nes naudojasi jūsų pinigais, o savuosius leidžia prabangiems pomėgiams, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jūs pats negalite sau leisti to, ko norėtumėte.

Kitas svarbus dalykas, į kurį turėtumėte atkreipti dėmesį – šie žmonės su jumis taip elgiasi dėl to, kad leidžiate jiems su savimi taip elgtis. Nors šioje situacijoje šeimą daugiausiai išlaikote jūs, tačiau žmona kalba ultimatumais ir nesigilina į jūsų norus, nemezga jokio dialogo dėl šios problemos sprendimo (greičiausiai ji nesileidžia į konstruktyvius konfliktų sprendimus ir kitais atvejais), ir net jus „išvaro iš namų“, kai stengiatės išsakyti savo interesus.

Beje, o erdvė, kurioje gyvenate, yra žmonos, jūsų ar jūsų abiejų? Ar jūs suprantate, kad nieks neturi teisės jus „išmesti“ iš vietos, kurioje gyvenate, nes tai yra jūsų namai? Nepaisant to, nusprendėte grįžti, net jei ir negalite apginti savo interesų. Kodėl jūs taip elgiatės, nežinant daugiau detalių, galima būtų tik spėlioti, tačiau greičiausiai jus gąsdina, kad šis santykis gali nutrūkti. Visgi tikro abipusio ryšio šiuose santykiuose nėra. Galbūt vaikystėje jus bausdavo emocinio ar fizinio ryšio nutraukimu – tėvai nerodydavo dėmesio, emociškai ar net fiziškai atitoldavo, jei kažkam, ko jie reikalavo iš jūsų nepaklusdavote, galbūt jausdavote, jog jūsų nemylės, jei nebūsite toks, kokio Jūsų pageidauja.

Jei taip iš tikrųjų yra, tai šiandieninė situacija primena tą, kuri jus gąsdino vaikystėje – jums baisu prarasti turimą ryšį su menamais tėvais: žmona -„mama“ ir sūnumi -„tėvu“. Taipogi galimas dalykas, kad jaučiatės skolingas sūnui, už tai, kad nedavėte jam pakankamai emocinio ryšio. Jo empatijos trūkumas (sūnus žino, kad daug ko sau neleidžiate, tačiau jam tai visiškai nerūpi) bei vidinė tuštuma (noras įprasminti savo gyvenimą daiktais) greičiausiai tą ir liudija. Žinoma, neturėtumėte dabar pulti kaltinti vien savęs – Jūsų žmona akivaizdžiai taip pat emociškai sunkiai prieinamas žmogus (tai gali būti dar vienas požymis, kad projektuojate į ją savo tėvus).

Abipusio supratimo ir lygiavertiškumo principai

Apžvelgėme tai, kaip situacija atrodo iš šono, tačiau Jūs klausiate, „ką daryti“? Jums svarbu suvokti, kad šioje situacijoje dalyvauja trys suaugę ir savarankiški žmonės, kurie turėtų spręsti konfliktus bei problemas remdamiesi abipusio supratimo ir lygiavertiškumo principais. Jei šių dalykų nėra, jūsų Gordijaus mazgas negali būti išspręstas konstruktyviai.

Visgi net jei jis ir neišsispręstų, jums galėtų padėti suvokimas, kad pats esate jau suaugęs ir savarankiškas žmogus, kuris gali nuspręsti, kaip jam gyventi ir kaip tvarkytis su asmeniniais pinigais, kokių santykių su artimais žmonėmis jis nori. Galų gale, jei dabartinis, nelygiavertis santykis su žmona yra jums toks brangus ir vardan jo esate pasiryžęs aukoti savo asmeninę gerovę, tiesiog priimkite tiesą – už tai, kad galėtumėte būti santykiuose su žmona, turite susimokėti tą kainą, kurią mokate dabar. Vis dėl to, ką daryti – nekeisti nieko, keisti santykius su žmona ir sūnumi (galbūt nebūtinai tai reikštų santykių nutrūkimą?), ar kreiptis pagalbos specialisto, kuris jus palaikytų ir padėtų išgyventi sudėtingus jausmus, susijusius su galimais pokyčius jumyse – turėsite nuspręsti pats. Linkiu, kad jūsų sprendimas būtų kuo naudingesnis tiek emocine, tiek psichologinio augimo, tiek finansine prasme! Sėkmės Jums!

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here