Jis kartais nori pabūti vienas. Ar tai yra normalu?

6

meileKlausimas:

Laba diena,

Man 25 m. Su bendraamžiu vaikinu draugaujame pusę metų. Pirmus 2 mėnesius viskas buvo puiku. Nors nesusitikdavome kiekvieną dieną, tačiau jutau jo dėmesį (kiekvieną dieną kalbindavo mane telefonu). Vėliau nustojo tai daryti, nors nuo pat santykių pradžios aš taip pat nevengiau parodyti iniciatyvos, pirma jį užkalbinti ar pakviesti susitikti. Nors gyvename tame pačiame mieste, vis rečiau susitinkame (galime nesimatyti 2 savaites), o susitikimų iniciatorė visada esu aš. Bandėme apie tai kalbėtis. Jis sako, kad po darbo jaučiasi pavargęs ir todėl nenori susitikti. Turėtų likti savaitgaliai, bet taip nutinka, kad arba aš arba jis išvykstame ir vėl liekame nesusitikę. Žinau, kad myliu šį žmogų ir noriu kurti su juo šeimą. Jis man taip pat sakė, kad jam esu brangus žmogus ir jis nori rimtų ilgalaikių santykių, tiesiog mėgsta laisvę ir kartais nori pabūti vienas. Ar tai yra normalu? Norėtųsi kurti santykius, nes nei aš nei jis netikime “akla” meile iš pirmo žvilgsnio. Kita vertus vienas žmogus sukurti santykių negali, bet mano antroji pusė sako, kad nori juos kurti. Problema tame, kad aš jaučiuosi nuolat bandanti ištempti ir sukurti, o jo iniciatyvos nematau. Ką mums daryti ir kaip spręsti šią problemą? O gal tiesiog paleisti šį žmogų?

Dėkoju už atsakymą.
Karolina.

Atsakymas:

Sveika,

Skaitant Tavo laišką, galima pajusti dvi priešingybes: viena vertus, Tu, kaip pati teigi, jog ,,myli šį žmogų ir nori kurti su juo šeimą“, kita vertus laiško pabaigoje svarstai mylimojo paleidimo alternatyvą. Kas paskatino taip jaustis?

Visų pirma, galima pastebėti, jog santykiai Tau išties labai rūpi, nes analizuoji, svarstai, ieškai tinkamų sprendimų, rodai iniciatyvą, esi pasiryžus dirbti, jog santykiai klestėtų ir žydėtų. Taip pat džiugu, kad problemas sprendi ir kalbiesi apie tai su vaikinu. Sveikintina ir tai, jog abu tvirtinate, jog santykiai neatsiranda šiaip sau, o juos reikia kurti ne vienam, o būtent abiem drauge. Tačiau norėtųsi priminti, kad meilė visą gyvenimą nebus tokia, kokia būna pirmosiomis savaitėmis. Nereikėtų galvoti, jog meilė ėmė ir išblėso. Ne, tiesiog pamažu visą temdantis įsimylėjimas ir jausmai pereina į kitą etapą…

Klausi, ar normalu, jog žmogus tiesiog mėgsta laisvę ir kartais nori pabūti vienas? O aš norėčiau Tavęs paklausti, nejaugi nebūna taip, jog norėtum pabūti viena? Aišku, svarbu ir kaip laisvę supranta Tavo draugas. Kiekvienas mes esame skirtingi, vieni mėgsta žmonių grupes, bendrauti, veikti, kitiems – tiesiog norisi kartais pabūti vieniems. Reikėtų išmokti priimti žmogų toks, koks jis yra… Galbūt Tu pati veiklesnė, drąsesnė todėl gali atrodyti, jog tik Tu imiesi iniciatyvos? O dar tokia mintis – ar visada tinkamai įvertini mylimojo pastangas kuriant santykius, ar visada tai pavyksta pastebėti?

Laiško pabaigoje klausi ,,ką mums daryti?“. MUMS. Vadinasi, yra ne Tu ir ne Jis, o yra MES – svarbus žingsnis Jūsų santykiams. Ne mažą indėlį santykiams lemia vadinamasis ,,žiūrėjimas viena kryptimi“. Remiantis laišku, panašu, jog abu šių santykių norite ir matote jų tolimesnį sėkmingą vystymąsi. Į daugelį klausimų Jums patiems teks paieškoti atsakymų. Kaip? Tiesiog bendraujant (netgi būnant atskirai), kuriant santykius, įsiklausant į save, atrandant mylimojo stipriąsias asmenybės puses….

Linkiu sėkmės!
Psichologė Rasa Baležentytė

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Atsargiai! O gal jis kitu turi? Patikrink…kazkaip nerimtai is jo puses atrodo…ar matai jo pastangas? O gal pabandyk atitolti ir stebek, ar esi reikalinga?

  2. Sveika, as suprantu, kad po darbo tikrai jautiesi isvarges ir norisi tik atsigulti ir pamiegoti. Pasiulymas butu apsigyventi kartu arba dazniau aplankyti pas ji namie. Net ir gyvenant kartu kiekvienas gali pabuti ir vienas ir kartu. :)

  3. Labai gerai jaučiasi, kad Karolina nuoširdi, rūpestinga ir geranoriška. O tai, kad vaikinas nori pabūti vienas yra labai normalu. Tiesiog norima pergalvoti dienos situacijas, susitvarkyti pačiam su savo mintimis. Na, o jei darbas vargina, tai dirbama ne pagal pašaukimą, iš prievolės. Tada namie mėgiama veikla vakarais-geriausias poilsis. Čia viena. Antra. Darbas ir vadovai sukuria atmosferą dirbti virš galimybių ribos, netausojant savųjų sveikatos resursų, poilsio. Kaip spręsti: išlaikyti esamą situaciją ar palaikyti, skatinti, motyvuoti artimą žmogų ieškoti kitokio varianto?

    O kas dėl retų susitikimų.. Su nenoru susitikti reikia kovoti ne žodžiais, o patiekalais :)) Jei gaminti paprastai, skaniai, nesinori, tai situaciją gelbės ir pica, kebabas ar dar kas nors sotaus ir pernelyg neįpareigojančio romantikai su kostiumu. Esu tikras, kad už šiltą sočią vakarienę vaikinas bus dėkingas ir norės susitikti dažniau. Tai paprasta!

  4. J.Gray knygoje “Vyrai kilę iš Marso, o moterys iš Veneros” yra aprašęs šią situaciją ir įvardija, kad įsimylėję vaikinai atsitraukia, jie išsigąsta ir “lenda į savo olą”, kad susivoktų, kas vyksta, kas įvyko. o atsitokėję vėl imasi iniciatyvos. Anot autoriaus, moters pareiga suprasti jo norą būti vienam ir išlaukti… Diskutuojant su draugais vyrais, išgirdau panašių paaiškinimų. Jie kalba, kad pradžioje yra be galinis noras būti kartu, pažinti žmogų, viskas aplinkui pasimiršta, bet, kaip vienas vaikinas išsireiškė, kai pajunti, kad moteris jau tavo, tuomet atsimeni, kad gyvenimas tęsiasi. Norisi gyventi kaip gyvenus, užsiimti mėgiama veikla ir pan… Kaip psichologė ir rašė, tai nereiškia, kad meilė baigiasi, tai tiesiog toks žmogaus suvokimas, manau…Rekomenduoju paskaityti minėtą knygą ir tikiu, kad atrasi daug atsakymų į kylančius klausimus…

  5. Siūlyčiau tiek laiško autorei, tiek komentatoriams pasidomėti apie intraversiją/ekstraversiją. Nors tai nėra visuotinai pripažinta teorija, ji šioje situacijoje paaiškintų ir padėtų kur kas labiau, nei neaiškūs, nepagrįsti spėliojimai ir “nenormalumų” ieškojimai.

    • Labai gerai pastebėjai, Robai, kad žmonės retai pastebi, jog vieni aktyvaus bendravimo nori mažiau, nei jie patys. Ir bendrauti tampa kažkas panašu į bendravimą tarp dramblio ir uodo. Dramblys nori pasinerti į vidinį pasaulį, o uodas vis zyzia “daryk tą, daryk tą”. Todėl gudru yra tą “uodą” ignoruoti, vyti šalin. Man yra pasitaikę, kad vydamas šalin “uodą” atitolini problemą, tarytum ji nebeegzistuotų. Realiai ji tik atsitraukia, kad paskui sugrįžtų. Ir tai nebėra charakterio siekis pabūti vienam. Kodėl? Todėl, kad kad ir kokio uždarumo būtų žmogus, jam vis viena reikia bendravimo. Skiriasi tik išraiška. Visada atrandame tam tikrą savirealizaciją. Tarkim, kūrybingi žmonės bendrauja piešiniais, rankdarbiais, muzika ir panašiai, inžinieriai – brėžiniais, mokslininkai – savo darbais, vyksta į gamtą stebi augalus, gyvūnus ir kitaip ir t.t. Trumpiau, jei panyrama į save giliai tas nereiškia, kad nutrūksta ir visa veikla, kad panyrama į pasyvumą ir atsiribojama nuo aplinkos, kad visiškai nebekreipiama dėmesio į tai, kam esi gabus, kokių turi talentų ir nerealizuotų svajonių ir sumanymų. Jug tikrai dažnai tenka perskaityti, kad žymiausi žmonės linkę į uždarumą, vienišumą, bet visi jie tikrai atrado kur save realizuoti, antraip iš kur apie juos sužinotume?

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here