stebuklai

Prieš keletą metų netyčia man pasiūlė sudalyvauti mįslingame seminare. Iš pristatymo supratau, kad bus mokoma pozityvaus mąstymo, bet sudomino tai, kad mokymosi būdai bus humoristiniai. Taip pat intriguojančiai skambėjo tai, kad darysime stebuklus ir atliksime magiškus ritualus. Labai garsių Rusijoje autorių V. Dolochovo ir V. Gurangovo knygų yra ir pas mus – tai „Sėkmės technologija“,“ Burtininko pradžiamokslis“ (pagal jose pristatomus metodus ir buvo vedamas seminaras). Įdomu tai, kad šios knygos savo stiliumi labiau primena ne psichologinę – dvasinę literatūrą, o „Dvyliką kėdžių“. Iš pradžių norėjau išbandyti ar ši sistema veikia praktiškai, o dabar, kai tuo įsitikinau savo kailiu darosi įdomu apmąstyti kaip visa tai paaiškinti psichologiškai. Išdėstysiu esminius sistemos teiginius.

Pasaulio iliuzoriškumo idėją iškėlė jau R. Bachas. Visą gyvenimą mes bandome suvokti priežastis, kodėl vieni turtingi, kiti vargšai, vieni sveiki, kiti serga ir tt. Atsakymų į tuos klausimus mes ieškome sunkiuose apmąstymuose ir rimtose knygose. Tarkime, vystymosi pradžioje vaikas nežino nieko. Iš pradžių jis net nežino, kad jo kūnas turi ribas ir kad jis turi dvi rankas ir dvi kojas. Bet naujagimiui rodo kažkokį vaizdą ir sako: „mama“. Tokiu būdu kalba sukuria tikrovę, o augdamas žmogus tampa skaidrių ir filmų talpykla, kurių prasmę jam paaiškino ir kuri atitinka daugumos nuomonę. Filmai gali būti negatyvūs ir pozityvūs. Priklausomai nuo mūsų „filmų“ materializuojasi ir mūsų pasaulis.

Taigi, kol kas jokio prieštaravimo psichologijai nėra. Labiausiai „minčių materializaciją“ atitinka socialinės psichologijos sąvoka „save išpildanti pranašystė“. Žmogaus nuostatos, įsivaizduojami gyvenimo scenarijai jam to nesuvokiant gali atsispindėti jo elgesyje, į ką aplinka atitinkamai atsiliepia ir patvirtina jo lūkesčius.

Stebuklų kūrybos pagrindas – skrydžio jausmas

Kiekvienas žmogus gyvenime ne kartą patyrė skrydžio jausmą, pvz. tada, kai išmoko plaukti, važiuoti dviračiu, šokti. Šioje būsenoje žmogus tampa kūrėju, jį apima įkvėpimas, o prisiliesdamas prie pasaulio jis daro puikius sprendimus.

Ir įsivaizduokime, kad mes esame visagalės, nemirtingos būtybės, burtininkai. Nemirtingoms būtybėms belieka tik įdomiai leisti laiką – žaisti. Kadangi visi pasaulio vaizdai – iliuzija, burtininkas juokiasi iš bet kokių taisyklių ir dėsnių. Jis vaidina komedijose, o ne tragedijose. Pasaulis- absurdo teatras, farsas ir mistifikacija, todėl mums nėra ko bijoti, išskyrus mūsų baimes.

Skrydžio jausmas, įkvėpimas primena daugelį psichologų aprašytų būsenų- tai ir kūrybiškumo būsena, tai ir energijos išlaisvinimas kuris išsiskiria teigiamų emocijų dėka, ir Maslow „viršūnės išgyvenimai ir transo būsena, patiriama tiek hipnozės metu, tiek kasienybėje“. Akivaizdu, kad šioje būsenoje žmogus gali sukurti naujų idėjų, vaizdinių ir išsilaisvinti iš negatyvių stereotipų, arba iš tragedijos pereiti į komediją. Kiekvienas gali tapti „burtininku“ – kai žmogus pakeičia pasaulio suvokimą ir mąstymą, gana stipriai, o kartais ir netikėtai keičiasi ir jo gyvenimas- įvyksta „stebuklai“.

Dėkojimo metodas

Pažiūrėkime, kaip mes sprendžiame gyvenimo problemas. Įsivaizduokime: einu tamsia gatve ir matau, kad priekyje įtartinas žmogus. Apima baimė, vaizduotėje ima suktis filmas „kaip mane suluošino“. Bet burtininkui ta situacija reiškia tik tiek, kad atėjo laikas padirbėti. Mintyse jis ištaria: „Dėkoju tau, galvažudy, už perspėjimą, kad gali įvykti tai, ką aš įsivaizduoju: tu mane sumuši, atimsi mano pinigus, žmona manęs neleis namo, ir aš pats turėsiu eiti prašyti pinigų į troleibusų stotelę.“ Ir, gali būti, kad potencialų nusikaltėlį kas nors pakvies, pravažiuos policijos mašina, išaiškės, kad kartu su juo lankėte darželį. Dėkojimą galima sustiprinti, nusiunčiant kriminalistui įsivaizduojamą dovaną. Kai padėkojame kliūčiai už perspėjimą, kad baimės gali materializuotis, kliūtis tampa sėkme.

Burtininkas įvardino negatyvų vidinį filmą, kuris sukosi jo galvoje. Tokį filmą verta padidinti iki visiško absurdo ir jis praras savo jėgą. „Ne toks baisus velnias, kaip jį piešia“, kai baimę ištraukiame iš pasąmonės į sąmonę, dingsta „užsciklinimas“. Įtampą nuimti gali ir dėkojimo monologas.

Pasaulis atsiliepia į mūsų mintis nuo mūsų nepriklausančiais įvykiais

Kai skrendame, mūsų ketinimai įgyvendinami lengvai, jei prieš mus iškyla kliūtis, mes atsimename, kad esame burtininkai ir įgyvendiname kūrybinius veiksmus, o pasaulis atsiliepia į mūsų kūrybą ir situacija išsisprendžia. Taip nutiko su „burtininke“ Ania, kuriai nesiklostė santykiai su pavaldine: Ania jai padėkojo, o kitą dieną pavaldinė rado geriau apmokamą darbą taigi galiausiai, laimėjo abi. Burtininkas neplanuoja konkretaus rezultato, kaip būna juodojoje magijoje, jis kviečia pasaulį šokiui, jis primena Jemelią, kuris guli ant krosnies ir valdo įvairius procesus.

Iš šios pastraipos aiškiai matome esminį šios sistemos ir klasikinės psichologijos skirtumą: šioje sistemoje teigiama, kad pasaulis atsiliepia į mūsų mintis visiškai atsietais įvykiais, kurių mes negalėjome sukurti patys. Pvz. jei žmogus nusprendžia užsidirbti pinigų ir patiki tokia galimybe, kitą dieną jis gali gauti netikėtą darbinį pasiūlymą, tarsi į kažkokį „informacinį lauką“ būtų įmetęs užsakymą, kuris dabar ir pildosi. Beje tai įmanoma paaiškinti ir moksliškai, jei remsimės Jungo sinchronizmų sąvoka, kvantine teorija, chaoso ir katastrofų teorijomis, kurios, nors yra seniai pripažintos, kol kas dar sunkiai integruojasi į klasikinę psichologiją.

Pervardinimo metodika ir pradinio momento pakeitimas

Gyvenime mes naudojamės kaukių rinkiniu. Pakeitus kaukes, keičiasi situacija, kaip nutiko bjauriajam ančiukui, kuris tapo gulbe. Žinomoje dzen-budizmo pasakėčioje vienuolį vijosi tigras, bėgdamas vienuolis atsidūrė ant bedugnės krašto, ėmė leistis liana, bet pamatė apačioje kitą tigrą, galiausiai lianą ėmė graužti pelė. Ir staiga vienuolis pamatė prisirpusią žemuogę. Jis ištiesė ranką ir suvalgė pačią skaniausią gyvenime uogą. Vienuolis išsigelbėjo, kitaip mes niekada nebūtume sužinoję šios istorijos. Jam padėjo savęs pervardinimas. Pirmas vienuolio vardas buvo: „aš esu tas, kuris kabo ant lianos, ir kurio laukia tigrai.“, o naujas vardas: „aš esu tas kuris valgo žemuogę“.

Įsivaizduoju, kad prieš mane – kliūtis. Bet aš atsimenu, kad esu burtininkė ir užsidedu kitą kaukę. Tarkim, mano vyras išėjo pas meilužę. Jei kiekvieną kartą, vietoj to, kad kartočiau sau „aš esu ta, kurią pameta vyrai“, aš sukursiu sau naują vardą, vyras gali grįžti, aš galiu sutikti savo svajonių princą, o galbūt vyrai iš viso nustos mane dominti.

Mintis „aš esu ta, kurią pameta vyrai“ – pagal kognityvinę psichologiją yra negatyvi automatinė mintis. Jei ją pakeisime, akivaizdžiai pasikeis būsena, o galiausiai ir įvykiai. Tai akivaizdu. Sunkiausia pakeisti mintį. Norint tai padaryti, reikia ją visų pirma pastebėti ir iki absurdo padidinti, tą daro ir kognityviniai psichologai, kai padidinimas ims kelti juoką, galima tą mintį pakeisti į kitą, bet ne racionalią, o kūrybišką ir juokingą (tai šios sistemos privalumas).

Kitas stebuklų darymo būdas – prisiminti tą momentą, kai buvo sukurtas netikęs scenarijus, grįžti į momentą kuris buvo išvakarėse ir mintimis jį pakeisti. S. Kingas savo knygoje rašo, kaip su viena moterimi Kalifornijoje įvyko neįtikėtinas dalykas. Ši moteris išmetamuoju motociklo vamzdžiu stipriai nusidegino koją, nudegimas ilgai negijo. Ji pamėgino įsivaizduoti kita įvykių eigą ( be prisilietimo prie vamzdžio) ir pakartojo jį savo vaizduotėje keturiasdešimt kartų ir gavo neįtikėtiną rezultatą – sunki žaizda užsitraukė per tris dienas.

Teigiamų vaizdų įsivaizdavimas, savihipnozė psichologų plačiai taikoma, pavyzdžiui, gydant vėžį. O ypač svarbu ne tik juos sugalvoti, bet ir atlikti tai daug kartų.

Ar sprendimas geras, padeda suprasti palaikymo signalai

Jeigu pastebime palaikymo signalus – sėkmingus įvykius aplink, tai reiškia, kad mūsų elgesys harmoningas: „kai tik priėjau prie šviesoforo, užsidegė žalia šviesa, iš karto privažiavo pustuštis autobusas, o vyriškis atsisėdęs priešais man draugiškai nusišypsojo- akivaizdu, kad tą dieną viskas sekėsi.“ Mūsų norų realizacija įrodo, kad esame skrydžio būsenoje.

Kai mums sunku pasirinkti, darome bandymus. Tarkime, aš nežinau – parduoti butą dabar ar palaukti. Jei per tris minutes ant medžio tupinti varna pasituštins, butą verta parduoti, jei vėliau – palaukti, jei varna nuskris – gal iš viso nepardavinėti.

Ką reiškia „teigiami signalai“, kol kas lieka neaišku: ar pakeitęs mąstymą aš keičiu savo būseną, ar iš tiesų kas nors pasikeitė „informaciniame lauke“? Bet kuriuo atveju, teigiami signalai aplinkoje yra pagrįstas ir svarbus dalykas, norint įsitikinti ar teisingu keliu einame. Lygiai taip pat veikia ir ženklai- jie gali būti nežinomų jėgų atsiliepimas, o gali būti kad jie padeda susisiekti su mūsų pasąmone, kuri naudodamasi daug didesniu informacijos kiekiu nei sąmonė, žino kaip pasielgti, tik tas žinias reikia išgauti vaizdžiais, simboliniais, netiesioginiais būdais, kaip per projekcines psichologų metodikas.

Padedanti klouno rolė

Jei priešai iškilo kliūtis, reiškia mes jau nebeskrendam ir užmiršome, kad esame burtininkai. Tokiu atveju aplinkoje reikia rasti gerų signalų, nesusijusių su kliūtimi, pvz. aš pamatau bomžą, kuris skyles palte užklijavo lipnia juosta. Aš galiu imti kartoti „aš esu tas, kuris užklijuoja skyles palte izoliacine juosta“, imu gauti palaikymo signalus ir grįžtu į skirdimo situaciją.

Įkūnydami stebuklingą vaizdą, pasirodydami neįprastoje klauniškoje rolėje mes peržengiame stereotipus. Tuo momentu mes tampame linksmomis ir laisvomis būtybėmis, suvokiančiomis savo asmenybės iliuzoriškumą. Kokios gali būti problemos pas tą, kuris užklijuoja paltą izoliacija? Kvailą ritualą reikia atlikti visu rimtumu, kruopščiai apgalvojant visas detales. Burtininkai dažnai sugalvoja ir įgyvendina absurdiškus ritualus be jokio tikslo. Pvz. seminare buvo pasiūlytas toks ritualas: reikia paimti vaikišką pistoletą, eiti prie šviesoforo, kai užsidegs geltona šviesa pakelti pistoletą į viršų. O kai užsidegs žalia- iššauti.

Štai čia labai akivaizdi humoro nauda. Kas bendro tarp humoro ir kūrybinio mąstymo? Prieš išsisprendimą ir tiek humore, tiek kūryboje patiriama emocinė įtampa, o įtampos atpalaidavimas labai malonus. Humoras ir kūryba pasižymistaigiu požiūrio kampo pasikeitimu, siurprizo patyrimu, „aha „ potyriu, tiek humorui tiek kūrybai būdingas originalumas. Žmogus, kuris yra spontaniškas juokaudamas, yra spontaniškas ir kurdamas. Galiausiai, humoras atpalaiduoja, o tai padidina kūrybiškumą.

Projekcijų grąžinimo metodika

Jau minėtieji V. Dolochovas ir V. Gurangovas siūlo nemažai savęs tobulinimo metodikų. Štai viena iš jų. Tarkime, susipykote su kokiu nors žmogumi. Reikia parašyti, ką norite jam pasakyti, o po to tekste visus įvardžius „tu“ pakeisti į „aš“, o įvardžius „aš“ palikti ten, kur jie ir buvo. Pavyzdžiui: „Aš pervargau, aš savęs nemylėjau, aš sadistiškai save vis atstumdavau, aš naudojausi savo gerumu ir priklausomybe ir gerai gyvenau, o kai aš save paliksiu aš nevertinsiu to patyrimo ir viską pamiršiu.“ Rašant tokį monologą, siena, skirianti mane nuo oponento, griūna. Darosi akivaizdus absurdiškumas, aš kovoju su savimi ir nebeaišku, kas iš viso vyksta.

Tai labai psichologiška metodika. Psichologai teigia kad su kitais žmogus dažniausiai elgiasi taip, kaip su savimi. Galvodamas apie konfliktą, jis mėgsta „skaityti mintis“ ir įsivaizduoti, kad žino ką mano kitas žmogus, jo net nepaklausdamas. Galiausiai išeina, kad iš tiesų jis susipyksta pats su savimi, pagal tą patį scenarijų kaip pykosi su sau reikšmingais žmonėmis, o jo oponentas yra iš viso kitoje, savoje realybėje. Būdas grąžinti projekcijas genialiai juokingas.

Stebuklai prikelia kūrybiškumą

Kai kas galvoja, kad gyvenimas – tai išbandymų ir sunkumų įveikimas, bet autoriai tam nepritaria – gyventi galima lengvai ir linksmai, nekuriant problemų. Štai viena indiška sakmė: Vieną kartą Šiva nusileido žemėn. Pamatęs jį uolus brahmanas, paklausė: „o Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko vienas įsikūnijimas“. Tai išgirdęs brahmanas įsiuto ir ėmė keikti Šivą, sakydamas kad jis nusipelnė nušvitimo jau šiame gyvenime, akivaizdu, kad jis prailgino savo įsikūnijimo laiką. Kai Šiva ėjo pro girtą valstietį, beismylintį su svetima žmona, jis paklausė: „O Mahadeva, kada aš nušvisiu?“ „Tau liko dešimt įsikūnijimų“. Valstietis iš džiaugsmo pradėjo šokti dainuodamas: „ aš visgi būsiu laisvas!“ ir čia pat nušvito.

Įsitikinimas, kad gyvenimas turi būti sunkus, ypač būdingas tiek daugeliui dvasinių sistemų, tiek psichologams, o labiausiai psichoanalitikams ir egzistencialistams. Bet galima teigti, kad tai irgi yra tam tikras ribotumas, automatinės mintys, „užsiprogramavimas“

Čia pateikti stebuklų darymo metodai yra tik keli iš galimų, svarbiausia, kad jie stumtelėtų kūrybiškumo link. Stebuklai – ne dogma, o instrukcija veiksmui. Galvojant savo technikas ir pasaulio vaizdus svarbu atsiminti, kad esame burtininkai ir kurti linksmai, su ugnele. Jei kas nors ilgai nesiseka, o jūs kūrybiškai su tuo dirbate, pasiseka kas nors kito, ne pinigai, tai meilė, ne meilė, tai sveikata, ne sveikata, tai pinigai.

-Mano veiksmai visada nuoširdūs, bet jie- tik vaidinimas
– Bet tada viskas, ką tu darai yra tik kontroliuojama kvailystė?
– Taip ir yra
Don Chuanas, K. Kastanedos herojus

Pirmą kartą spausdinta : www.asirpsichologija.lt

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė / psichologas.info

loading...