Kūno ir proto harmonija
0 (0)

Šiektiek istorijos: Proto ir kūno sąveikos tyrinėjimas – viena iš naujausių mokslo krypčių.Tai tapo įmanoma, pašalinus filosofinę painiavą dėl kūno ir proto apibrėžimo. Supratimas, kad kūnas bei protas iš esmės skirtingos žmogaus dalys – senas kaip pasaulis. Ir nepriklausomai nuo to, kad lemtingą painiavą užtvirtino Dekartas – visais laikais mitologijai, religijai, filosofijai labai rūpėjo proto ir kūno sąveika. Tik skirtingi autoriai skirtingu laiku traktavo tai savaip.

kunas-protas-darna

Dail. Alex Grey

Požiūris, kad mąstymo procesai priklauso vienai sričiai – psichologijai, o fiziniai procesai kitai – organų medicinai – nesusiderina su žmogaus vienybės modeliu. Šis požiūris – tai proto atskyrimas nuo kūno ir jo apribojimas sąmone rezultatas. O juk sąmonė ir kūnas sudaro dvi skirtingas funkcijas, abipusiai veikiančias viena kitą.

Šiek tiek teorijos: Mūsų jausmai pastoviai veikia mūsų kūną. Kai mes bijome – mūsų pulsas dažnėja, kvėpavimas pasidaro gilus. Kai pykstame – veidas raudonuoja ir raumenys įsitempia. O pasibjaurėjimas kelia skrandžio virpėjimą. Tokie pojūčiai, kaip baimė, pyktis, pasibjaurėjimas, džiaugsmas, liūdesys, pakeičia širdies ritmą bei kraujo ir kvėpavimo apykaitą, žarnyno bei skrandžio veiklą ir kt. Kadangi šie reiškiniai pastoviai lydi mus gyvenime – mes juos suvokiame kaip savaime suprantamus dalykus ir nesuvokiame, kad, kai mes verkiame arba juokiamės, esame įtraukti į vieną iš didelių stebuklų.

Mums taip pat gerai yra pažįstami reiškiniai ir kitokios tvarkos, kai fiziologiniai pokyčiai veikia mūsų psichologiją (pavyzdžiui, kaip pasikeičia mūsų mąstysena, kai mes sergame?!). Taigi, fiziologiniai ir psichologiniai reiškiniai vyksta tame pačiame viename organizme. Tai kaip dvipusis eismas.Ir akivaizdu, kad mes esame nedalijamas organizmas.Mes vienu metu esame ir sudėtingas fiziologinis aparatas ir suvokiantys save žmonės, gebantys reikštis.

Daug ligų mes sukeliame patys – šiai dienai, tai jau ne naujos žinios.Čia nėra jokių burtų. Paprasčiausiai, mūsų smegenų struktūra, kuri atsako už emocijas ir imuninės sistemos centras – jie turi labai glaudų ryšį. Apatija, nepasitikėjimas savimi, depresija, kaltės, gėdos, baimės, padidintos atsakomybės jausmas ir kt., užslopintos negatyvios emocijos veikia mūsų imuninę sistemą, o tuo pačiu ir mūsų gebėjimą pasipriešinti ligai.

Šiek tiek praktikos: Labai dažnai mes darome ribą tarp kūno, proto (tame tarpe ir emocijų) ir mes greičiau sutapatiname save su savo protu. Mes, netgi, linkę įsivaizduoti, kad gyvename savo galvoje, lyg maži žmogeliukai, duodantys iš kaukolės įsakymus kūnui, kuriuos galime vykdyti arba negalime.

Pabandykime ištirti ribas tarp proto, kūno ir emocijų, kad vėl atvertume sau tą vienybės harmoniją, kuri slypi giliai mumyse.

Kūno ir proto vienybė išreikšta graikų kalbos šaknyje „psychein“ – reiškia kvėpavimą. Kvėpavimo pagalba mūsų kūnas veikia mūsų psichologinę būklę, ir atvirkščiai, kai mes nerimaujame, kvėpavimas visada nelygus, paviršutiniškas. Užtat, jei sugebame pasiekti lygų kvėpavimą – ramybė ateina pati. Stenkitės visada padaryti pilną įkvėpimą ir gilų iškvėpimą, o toliau lėtai kvėpuokite grynu oru.

Išnagrinėkime vieną būdą, kaip nustatyti ryšį tarp kūno ir proto. Gulėdami ant nugaros, užsimerkite, kvėpuokite giliai ir lengvai, pradėkite tirti savo kūniškus pojūčius. Nebandykite pajausti bet ką, neskubinkite pojūčių atsiradimą – tiesiog leiskite savo dėmesiui “plaukti” per kūną ir stebėkite, ar yra kokie nors geri ar neigiami pojūčiai skirtingose kūno dalyse. Ar galite jūs pajausti, pavyzdžiui, savo kojas, skrandį, širdį, akis, diafragmą, pėdas ir t.t. Pažymėkite kokios kūno dalys užpildytos pojūčiais, pilnos, stiprios ir gyvos, o kokios atrodo suglebusios, sunkus, skausmingos. Pabandykite tai daryti minimaliai 3 minutes ir stebėkite, kaip dažnai jūsų dėmesys “palieka” kūną ir “slankioja” kažkur svajonėse ar kitose mintyse. Ar neatrodo jums tai keista, kad “likti savo kūne” 3 minutes gali būti taip sudėtinga? Jei jūs “ne kūne” tai kur jūs?

Po šito parengtinio pratimo pereikime prie kito pratimo: tai pat gulėkite ant nugaros, rankas ištieskite palei kūną, kojas šiek tiek praskėskite. Užsimerkus, kvėpuokite labai giliai, bet lėtai. Pajuskite, kaip oras pripildo vidurinę jūsų kūno dalį. Įsivaizduokite, kad įkvėpiate malonumą, kuris “išsilieja” per visą jūsų kūną ir protą.

Atlikdami šį pratimą, jūs galėjote bet kokioje kūno dalyje pajausti šiokį tokį suspaudimą. Kitaip tariant, jūs galėjote pajausti savo kūne blokus, kurie neleidžia pilnavertiškai “tekėti” kvėpavimui. Tam tikros kūno dalys dažniausiai yra susietos su tam tikrų emocijų iškrovimu. Todėl, jei yra blokas tam tikroje kūno dalyje – galima manyti, kad slopiname kokias nors emocijas, jausmus. Svarbu atrasti (kiek tai bus įmanoma) kur “gyvena” tie blokai. Kai jūs juos pajausite savo kūne – nebandykite jų atsikratyti. Geriausiu atveju tai nesuveiks, o blogiausiu – pajusite dar didesnį spaudimą. Tiesiog, atraskite, kur jie yra pas jus ir mintyse juos “atžymėkite”.

Po blokų “atžymėjimo” – pažiūrėkite, ką jie gali reikšti. Kiekvienas blokas, bet koks spaudimas arba įtampa kūne, yra kokio nors uždrausto jausmo, emocijos sulaikymas raumenų pagalba. Šie blokai yra dviejų raumenų grupių kovos rezultatas. Viena grupė siekia iškrauti jausmus, arba kokią nors emociją, o kita – sulaikyti, užslopinti. Štai ir atsiranda toks konfliktas.

Pavyzdžiui, jei jūs jaučiate įtampą aplink akis – tai jūs, greičiausiai, sulaikote norą verkti. Jei įtampa ir skausmas – smilkiniuose ir, gal būt, suspaudžiate žandikaulį (gal to net nejaučiate) – tai jūs, greičiausiai, bandote nuslopinti riksmą, klyksmą arba juoką. Pečių ir kaklo įtampa gali reikšti užslopintą, sulaikytą pyktį, įniršį arba priešiškumą. Įtampa diafragmoje reiškia, kad jūs pastoviai sulaikote savo kvėpavimą, bandydami kontroliuoti kokį nors emocijų pasireiškimą. Įtampa žemiau juosmens reiškia, kad jūs nukertate bet kokį savo seksualumo suvokimą, užspaudžiate ir slopinate šią sritį. Įtampa arba jėgų nepakankamumas kojose dažniausiai reiškia kad jums trūksta greitumo, stabilumo, bendros pusiausvyros.

Tarkim, šiuos blokus ir jų “vietoves” mes nustatėme ir jas jaučiame.Pabandyskime juos nuimti, “ištirpinti”. Bet pradžiai reikia išsiaiškinti štai ką: šių blokų “kūrybai” mes išeikvojame pvz. daugiau nei 15 metų ir todėl nenuostabu, kad jie nedings per 15 minučių darbo. Šie blokai “tirps” vis labiau juos suvokiant.

Mūsų blokai nėra nesavavališki, nes mūsų skeleto raumenys bei raumenų grupės paklūsta valios kontrolei.Blokai – tai yra tai, ką mes aktyviai darome su savimi. Kitaip tariant, mes specialiai ir savavališkai juos “kuriame”, todėl kad jie sudaryti tik iš savavališkai tempiamų raumenų. Bet, kas įdomiausia – mes, tuo pačiu metu, ir nežinome, kad “kuriame” juos. Mes įtempiame bet kokius raumenis, jaučiame spaudimą, bet nežinome, kad patys juos aktyviai įtempiame. Ir atpalaiduoti šiuos raumenis mes negalime, nes nežinome, kad patys juos ir įtempiame. Štai tada ir atrodo, kad visi blokai atsiranda savaime (lygiai taip pat, kaip ir kiti nesąmoningi procesai). Visa šita situacija atrodo taip: lyg mes save gnybtumėme, bet nežinotumėme apie tai, arba gnybtumėme ir pamirštumėme iš karto apie tai. Todėl svarbiausias klausimas ne tame, kaip išnaikinti šiuos blokus, o tame – kaip suprasti, kad mes patys juos aktyviai “kuriame”. Jei mes save gnybiame, bet nežinome apie tai – tai nenaudinga kito žmogaus prašyti sustabdyti šį skausmą.Reiškia, reikia tiesiogiai pajausti, kaip mes įtempiame raumenis. Todėl, ko nereikia daryti – tai specialiai bandyti atpalaiduoti raumenis. Reikia daryti tai, ko anksčiau ir nepagalvotume daryti – sąmoningai ir aktyviai bandyti sustiprinti kiekvieną atskirą įtampos jausmą.

Štai taip specialiai didinant įtampą, mes savo “gnybimą” iš nesąmoningo proceso aktyviai darome sąmoningu, lyg prisimename, kaip “gnybėme save”. Pirmasis žingsnis “nuimant” blokus – tai sąmoningas tam tikrų raumenų užspaudimo didinimas, dar labiau juos įtempiant. Taip mes pradedame sąmoningai daryti tai, ką darėme anksčiau nesąmoningai.

Bet, reikia atsiminti: šie blokai atliko svarbią funkciją – jie slopino kai kuriuos uždraustus jausmus, priešinosi kai kurioms emocijoms. Todėl, jei mes norime visam laikui juos pašalinti – mes turime “atsiverti” tiems jausmams, emocijoms, kurie slypėjo už tų blokų. Po šių emocijų, jausmų “išlaisvinimo” atsiranda ašaros, įniršis (todėl rekomenduoju paruošti pagalvę). Bet nereikia nerimauti, jei kokia nors neigiama emocija “užlies” jus – juk ji nesudaro pagrindinę jūsų asmenybės dalį. Kai pirmą kartą teatre į sceną išeina koks nors antraeilis personažas – visos publikos akys nukreiptos į šį aktorių, netgi jei jis vaidina patį nežymiausią vaidmenį visoje pjesėje. Taip atsitinka ir tada, kai kažkuri neigiama emocija pirmą kartą “išeina į jūsų sąmonės sceną”. Ji gali jus laikinai pilnai užimti, nors ir yra maža jūsų emocionalaus pasaulio dalelė. Ir žymiai geriau jei ta emocija arba jausmas pilnai pasireikš, negu slapstysis galiniame plane. Štai tokioje emocinėje iškrovoje ir pasireiškia antras blokų “nuėmimo” žingsnis.

Pavyzdžiui:

Tarkim pas jus yra įtampa žandikaulyje, gerklėje ir smilkiniuose. Pilnai susikoncentruokite į tai, kad pajaustumėte, kur yra spaudimas ir su kokiais raumenimis tai susiję. Toliau lėtai, bet dėsningai pradekite didinti spaudimą ir įtampą; konkrečiai šiuo atveju – įtempiant gerklės raumenis ir sukandant dantis. Eksperimentuojant su raumenų spaudimo prisiminkite, kad ne šiaip suspaudžiat raumenis, o aktyviai bandote kažką sulaikyti. Toliau lėtai atpalaiduokite raumenis – ir tuo pačiu metu pilnai “atsiverkite” bet kokiam jausmui, kuris norės “išeiti į sceną”. Tai gali būti noras verkti arba trenkti kam nors, pykinimas, noras juoktis arba rėkti. Arba tai paprasčiausiai gali būti malonus šilumos pojūtis toje vietoje, kur buvo blokas.

Tam, kad įvyktų pilnas užblokuotų emocijų, jausmų išlaisvinimas, būtinas laikas, pastangos, atvirumas ir sąžiningas darbas. Jei pas jus yra tipinis tvirtas blokas – tai tam, kad gauti rezultatą, jums reikės kiekvieną dieną maždaug po 15 minučių ne mažiau mėnesio daryti panašų pratimą. Blokas skaitysis nuimtas, kai jūsų kvėpavimas laisvai praeis ten, kur buvo blokas, kai jūs ten nejausite įtampos ir spaudimo.

Ir štai, ilgai lauktas rezultatas:

Rezultate šio, visiškai paprasto, plyšio tarp kūno ir proto “išgydymo” – įvyksta svarbus savęs ir realybės pojūčio suvokimas.Lygiai taip pat, kaip dabar galite jausti jūsų kūno nesavavališkus procesus, jūs galėsite priimti visus procesus, kuriuos negalite kontroliuoti.Jūs galite lengviau priimti tai, ko negalite kontroliuoti ir be pastangų likti spontaniškam.Nesavavališkų reiškinių priėmimas, kaip dalį savęs, nereiškia, kad jūs galėsite juos kontroliuoti. Jūs negalėsite priversti savo plaukus greičiau augti, skrandį baigti urgzti, arba savo kraują atbulai tekėti.Greičiausiai, tiesiog suprasdami, kad šie procesai yra jūsų dalis (taip pat, kaip ir savavališki) – atsisakysite nuo bevaisio sumanymo manipuliuoti savimi ir savo pasauliu. Tai ir reiškia jūsų proto, kūno, emocijų harmoningo gyvenimo pradžią, kas iš esmės veikia bendrą sveikatą (kaip psichinę taip ir fizinę).

Paradoksalu, bet šis suvokimas plečia laisvės jausmą.Sprendžiant daugelį problemų būtinas suvokimas, kuris pilnai apima kūną ir protą, be jokių ribų tarp jų.

Viktorija Grigorjeva

Psichologė, kurybinių dirbtuvių “Permainų vėjas“ autorė bei VšĮ „Savęs pažinimo ir saviraiškos studijos“ lektorė www.pazinimassaviraiska.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.