Ką aš darau savo gyvenime ne taip?0 (0)
Klausimas: Sveiki,
Nusprendžiau jums parašyti, nes noriu, kad padėtumėte suprasti, ką aš darau ne taip savo gyvenime. Net nežinau nuo ko pradėti rašyti, nes turiu daug problemų…
Dail. Yana Fefelova
Gal pirmiausiai papasakosiu apie save. Esu 24 metų mergina iš mažo miestelio. Šiuo metu gyvenu kaime kartu su mama, patėviu, sese bei jos sužadėtiniu.
Mane kakina problemos, kurios tikriausiai yra atėjusios iš vaikystės. Mus tėvai augino griežtai ir neleisdavo niekur eiti iš namų, o ir man su sese nebuvo tam poreikio, nes buvome geriausios draugės ir susigalvodavome įvairiausios veiklos. Aišku buvo ir malonių akimirkų mano gyvenime, tačiau, dabar prisimenu tik neigiamas ir manau, kad tai ėmė mane slėgti.
Nuo pat vaikystės aš sisiojau į lovą. Man nėra lengva apie tai kalbėti ir šiuo metu jums rašydama verkiu. Tai tęsiasi net po pilnametystės ir iki šių dienų, nors dabar rečiau. Kruopščiai tai slėpiau mokykloje bei bendrabutyje, bet vis tiek galvojau, kad visi apie tai žino ir vadina mane „myžaline”. Galvojau, kad su manimi dėl to ir nebendrauja. Mane taip vadindavo sesė ir juokdavosi iš manęs, sakydavo, kad aš tyčia sisioju į lovą, nes tingiu naktį keltis ir nueiti į tualetą. Tiesa, kartais iš tikrųjų jusdavau, kad sisioju, bet tada lyg ir sapnuodavau, jog esu tualete. Neatsimenu, ar močiutė buvo kažką sakiusi, ar aš pati susigalvojau, bet bijojau, kad kas bus, kai aš turėsiu vyrą – aš juk jį bemiegant apsisiosiu! Būčiau mirusi iš gėdos. Gal todėl bijau kokių nors rimtesnių santykių?
Vaikystėje dažnai sirgdavau, todėl vienu metu, pas mane ateidavo mokytoja ir mokydavo. Man sekėsi lietuvių kalba ir labai mėgau skaityti, vaikiškas knygutes mokėjau atmintinai, tačiau man nesisekė matematika, todėl norėjo palikti antriems metams, bet buvo įrodyta, kad aš galiu toliau mokytis. Po to turėjau eiti pas psichologę. Atsimenu, kad man tenai labai patikdavo kalbėtis ir piešti. Aš buvau įpratusi pasisakyti tėvams, kas gero ar blogo nutikdavo per dieną. Todėl jiems pasakodavau viską, kas nutikdavo mokykloje ar pas psichologę. Tuo metu mano tėvai vertėsi nelegalia veikla (virė naminukę) ir aš apie tai papasakojau psichologei. Žinoma, netyčia. Galbūt psichologė tiesiog pasidomėjo, kuo užsiima mavo tėvai? Tėvai, bijodami, kad ko nors daugiau nepapasakočiau, nusprendė manęs pas psichologę nebevesti. O dabar man mama pasakė, kad patys psichologai yra „psichai”. Turbūt todėl ir bijau dabar kreiptis pagalbos į panašius specialistus?
Mokykloje dažnai mane apstodavo klasės draugai, o apsiginti bijojau, nes jie buvo didesni už mane ir maniau, kad bet kada galiu būti pasipuošusi veidą mėlyne. Visada tėvams pasisakydavau parėjusi iš mokyklos, kas ten nutiko. Gal su manimi nebendravo, nes buvau skundikė? Skundikų juk niekas nemėgsta.
Manęs nekviesdavo į gimtadienius ir aš visada savo gimtadienius švęsdavau tik su šeima. Tiesa, vienąkart mane pakvietė į gimtadienį, bet tuo metu sirgau gripu, todėl tėvai neišleido, o ir pati kažkaip nenorėjau eiti. Visada troškau gimtadienio su daug mano amžiaus svečių, bet turbūt tėvai tokio nekėlė, nes tam reikia daug vaišių, o joms reikia pinigų. Kartais jausdavausi neverta gimtadienio šventės, nes nepadėdavau tėvams darbuotis ūkyje arba nepilnai padėdavau. Nors per šventes dovanų su sese gaudavome tokių pačių, jaučiau, kad tėvai sesę myli labiau, nes ji labiau padėdavo ūkio darbuose ir buityje, o taip pat dažnai tardami mano vardą pasakydavo sesės vardą. Tai ir dabar kartais nutinka.
Vaikystėje, kai reikėdavo ravėti daržą, ar ką nors kitą dirbti, aš vis mamos ko nors klausinėdavau, buvau labai žingeidi, nes maniau, kad mano mama viską žino ir viską moka, o aš tada ją tiesiog nervodavau ir ji mane išvarydavo atgal namo. Ravėjant niekaip nerasdavau patogios pozos atsisėsti, tai gal dar ir dėl to mama mane išvarydavo namo? Taip pat labai bijojau karvių, todėl nenorėjau išmokti jų melžti. Vienąkart mama man buvo pasakiusi, kad aš turėjau gimti kitoje šeimoje ir gyventi mieste. Man niekada nepatiko gyventi kaime. Gal todėl, kad gyvenome šiek tiek atokiau nuo gyvenvietės, o gal todėl, kad nuo pat mažens buvau savanaudė?
Man nepatiko sunkūs fiziniai darbai, todėl ir dabar noriu susirasti nesunkų, širdžiai mielą darbą. Man nesvarbu kiek uždirbsiu, svarbu, kad turėčiau kokį nors užsiėmimą ir nereikėtų sėdėti namuose, nes tai jau tikrai nusibodo. Netgi dabar bijau žmonių, kurie kelia prieš mane balsą, negi jie negali ramiu tonu pasakyti? Aš dažniausiai norėdavau išsiaiškinti liepiamo atlikti darbo prasmę ir tikslią jo eigą, o ne eiti ir iš karto dirbti. Kažkaip ir tėtis vaikystėje neskyrė pakankamai dėmesio, nors kartais visi kartu žaisdavome, aš jo kažkaip bijojau, jis dažniausiai būdavo savo garaže ir nežinia ką ten veikdavo. Man tuo metu tai buvo neįdomu.
Taip pat labai mėgstu šnekėti nors ir artimieji sako, kad nusišneku, o ir dainuoti mėgstu, nors jie sako, kad nusidainuoju. Vaikystėje labiausiai norėjau tapti balerina arba daininike, bet tėvai neturėjo pakankamai pinigų mūsų leisti į būrelius.
Gal iš tikrųjų aš esu per daug išlepinta, nes iki šiol laukiu, kol mama atneš valgyti man prie stalo? Kartais mama mane erzina, nes neleidžia man pačiai ko nors išmokti. Ji neturi tam kantrybės, nes greičiau ji pati viską padarys. Aš manau, kad virtuvėje vaikystėje jai nepadėjau todėl, kad bijojau jai trukdyti arba nenorėjau erzinti, nes praktiškai ji viena viskuo rūpinosi.
Iki šiol mama man sako, kad turėčiau būti sesei pavyzdys, nes ji jaunesnė (pagal ūgį – aukštesnė), bet aš nežinau kaip juo būti. Šiuo metu ji man yra pavyzdys. Ji tvarko namus, ruošia valgyti, pjauna žolę ir atlieka kitus buities darbus. Aš irgi tvarkausi, bet ne kiekvieną dieną, kaip ji, kartais paruošiu ką nors skanaus, o žolės nepjaunu, anksčiau tik laikydavau laidą pjaunant. Kažkaip man atitenka tik lengviausi darbai ir nežinau ar aš esu jų nusipelniusi. Mama dažnai sako, kad sesė gyvenime nepražus, o su manimi nežino, ką reikės daryti. Aš jai ušsiminiau kas būtų, jei aš gyvenčiau atskirai, bet ji pasakė, kad to niekada nebus.
Šią vasarą rinkome ir pardavinėjome mėlynes bei kažkiek užsidirbome. Gaila, kad susipykus su mama važiavome atskirai. Taip pat prieš mėlynių verslą susiradau pirmą darbą – skyniau braškes kartu su sese. O dar mama priekaištauja, kad mes nieko nedirbame. Žinoma tokį darbą dirba tik nepilnametės mergaitės, bet nieko nepadarysi, kad aš taip vėlai subrendau ir vėliau bent šiek tiek įgavau proto.
Visada pavydėdavau klasiokams, kad jie per vasaras užsidirba pinigų, bet aš nenorėjau dirbti bet kokio darbo. Sesei gerai – ji ir gatves šluodavo, ir valytoja dirbo. Aš anksčiau su mama padėdavome jai valytis, nes sesė dirbo pas tetos sugyventinį.
Paauglystėje norėjau išsilaikyti teises, bet šeima sakė „pirmiau išmok dviračiu važiuoti, tada galėsi ir su mašina”. Taip pat tam neturiu pinigų, o mama neskolins, nes jai jų labiau reikia namo remontui.
Man taip pat mokykloje būdavo skaudu, kad tėvai neidavo į tėvų susirinkimus, nes jiems gyvuliai būdavo svarbiau ir sakydavo, jei nesi nieko prisidirbusi, tai kam ten eiti. Jie ateidavo paprastą dieną, bet vis tiek retai. Nors niekada nemačiau, ar kitų klasiokų tėvai eidavo į susirinkimus, bet galvojau, kad jiems labiau rūpi jų vaikai. Už praleistus susirinkimus man buvo skaudžiausia tai, kad mamos nebuvo per mano vidurinės mokyklos šventę bei kitas diplomų teikimo šventes, nes tuo metu ji buvo užsienyje arba ėjo į darbą. Pavydėjau klasiokams, kad jie turi tokį didelį būrį giminaičių ir gali kartu su jais nusifotografuoti, įamžinti tą akimirką. Absoliučiai daug kam daug ko pavydžiu, bet niekam nieko blogo nelinkiu, tiesiog galvoju, kodėl aš neturiu to ką jie turi? Mama sakė, kad jos tėvai per jos diplomų teikimo šventę irgi jos neatėjo pasveikinti ir ji to per daug nesureikšmina, kad ir man reikėtų taip daryti. Šiuo metu kartu su mama mokausi kirpėjos specialybės savo miesto profesinėje mokykloje, tai turėsime galimybę viena kitą pasveikinti, tik nežinau ar ji toliau mokysis, nes grupiokėms prieš vasaros atostogas pasipasakojau, kaip jaučiuosi. Mama ant manęs truputį supyko ir pasakė svarstanti nutraukti mokslus. Kadangi aš esu labai jautri, kam nors pasakius netinkamą žodį pradedu verkti, tai vėl pasakiau apie tai grupiokėms ir jos patarė, kaip galėčiau jos atsiprašyti. Nupirkau gėlę ir šokolado plytelę ir netikėtai jos atsiprašiau. Po kiek laiko ji man vėl pradėjo priekaištauti, kad pradėjau analizuoti jos gyvenimą, kaip ji sako „narstyti ją po kaulelį”. Kažkaip pastebėjau, kad mokykloje, kai būdavau be mamos aš su grupiokėmis labiau bendraudavau, o su mama dažniausiai tylėdavau. Gal aš bijau savo mamos? Dabar net tiek nebesijaudinu, ar ji eis į mokyklą ar ne, nes svarbiausia, kad aš eisiu. Mamai ši specialybė labiau patinka, o man iš čia patinka tik daryti šukuosenas, bet iš to manau neįmanoma pragyventi. O ir patėvis sako, kad šukuosenų darymui reikia dar mokėti kirpti, tačiau yra tokių šukuosenų, kur kirpimo nereikia.
Taip pat esu baigusi dvi specialybes toje pačioje profesinėje mokykloje, kurios man nelabai patiko, bet mokiausi vien tam, kad būčiau kažką baigusi ir praplėsčiau savo akiratį. Labiau patiko gyventi bendrabutyje, nei mokytis, nes susiradau naujų draugų, bet ne tokių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti. Ten šiek tiek išmokau ruošti valgį, buvau taupesnė, nes gyvenau tik iš pašalpos (mama duodavo pinigų tik tada, kai paprašydavau ir tai murmėdama), ėmiau labiau tvarkytis, nes turėjau tokią nevalyvą kambariokę, su kuria niekas nenorėjo gyventi, be to absoliučiai nemėgau skolintis, nors pati pinigų visiems skolinau, nes taip norėjau parodyti draugiškumą, visus vaišinau savo valgiais, nes netikėjau, kad gerai ir skaniai gaminu. Dažniausiai ir tada niekur neišeidavau iš savo kambario, bet daug kas pas mane ateidavo, nes mano kambarys buvo pats didžiausias ir šilčiausias. Nors atrodo mokytis labai nesistengiau, bet gavau abu diplomus. Patėvis sako, kam reikia mokytis, jei po to nedirbi pagal specialybę? Aš galvoju, kad dar nesu atradusi savo gyenimo kelio.
Nesu dirbusi rimto darbo, nes metai po metų vis kur nors stojau mokytis, kad gaučiau pašalpą, jog neturiu tėvo. Tėtis mirė nuo Parkensono ligos, kai man buvo 16 metų. Kažkaip susitaikiau su šia netektimi, nes jis labiau sutarė su mano metais su puse jaunesne seserimi. Mamai tada buvo tikrai labai sunku mumis visais rūpintis ir išlaikyti, tuo labiau, kad mes gyvenome pas tėčio mamą. Vėliau mama susirado kitą vyrą ir persikėlėme gyventi į gretimą kaimą.
Gaila, kad bendrabutyje vaikinai buvo man per jauni, nes su tokiais aš nedraugauju. Nors iš veido aš dar jaunai atrodau ir su jais atrodyčiau beveik vienmetė, bet vis tiek nenoriu su jais draugauti. Šiaip turėjau keturis vaikinus, bet visi man buvo kažkaip per prasti ir su jais neilgai išdraugavau. Visi buvę vaikinai buvo skirtingi, todėl negaliu teigti, kad visi vaikinai yra vienodi, be to ir išsiskyrimo aplinkybės buvo skirtingos. Gal aš per daug išranki vaikinams?
Taip pat bendrabutyje susiradau tokią draugę, kuri manęs nesmerkė, kai apie save pasipasakojau. Gaila, kad dabar nebebendraujame, nors labai norėčiau. Šiaip turiu dar vieną draugę, kuriai galėčiau pasipasakoti, bet kažkaip nenoriu užkrauti savo problemų, nes manau ji man neras laiko, o skaudžiais išgyvenimais, kažkaip sunku dalintis per kompiuterį, nes mama tikrai nevežtų pas draugę. Iki šiol aš vis dar sėdžiu namie ir niekur neišeinu, nors taip norėčiau.
Kartais šeimoje jaučiuosi niekam nereikalinga, nesuprasta. Taip norėčiau su kuo nors nuoširdžiai pasišnekėti, pasidalinti džiaugsmais ir vargais, bet nežinau ar kas nors mane supras. Jaučiuosi labai vieniša ir manau, kad nemoku mylėti.. Mama sakė, kad vaikystėje mes su sese dažnai ją apkabindavome, bet neatsimenu, ar ji mus apkabindavo, manau, kad net „myliu” vienas kitam niekada nasakėme. Gal todėl aš ir bijau prisilietimų ir manau, kad nemoku bučiuotis?
Nežinau kas man atsitiko, bet dabar nors ir turiu telefoną, pilną numerių, aš niekam neskambinu ir nerašau, kažkaip bijau sutrukdyti, juk kiti ir be manęs turi su kuo bendrauti. Anksčiau, kai buvau paauglė mėgau sugalvoti nežinomus numerius ir vieną kartą man pavyko sugalvoti savo bendraamžio numerį. Dar ir dabar tebeturiu tik nežinau ar jis jį tebenaudoja…
Kažkodėl mano telefonų knygelėje yra daugiau merginų numerių. Sesė su draugu sakydavo, kad aš esu lesbietė, nors tokia nesu. Aš pamatydavau kokią nors gražią merginą ir ją pagirdavau, nes ir pati tokia norėjau būti. Po to ėmiau pagyrimus sakyti tik savo mintyse. Tik visai neseniai supratau, kad nėra nieko blogo, kai mergina giria kitos merginos išvaizdą.
Taip pat labai kompleksuoju dėl savo išvaizdos, nes esu žemo ūgio, nešioju akinius, turiu antsvorio. Kiek save atsimenu vaikystėje visada buvau apkūni, bet buvau judresnė, kol nepradėjau eiti į pradinę mokyklą. Tada namie namų darbus ruošdavau prie televizoriaus. Nors tėvai drausdavo sėdėti arti televizoriaus, šiuo klausimu aš jų neklausiau. Turbūt dėl to nešioju dabar akinius. Nors pradėjau sportuoti ir atsikračiau 10 kg, bet vistiek net savo kieme bijau apsinuoginti, nes nenoriu, kad kaimynai pamatytų kokia „lašininė” esu. Dažnai, kai išgirstu kažką juokiantis, manau, kad juokiasi iš manęs.
Maniau, kad su vaikais iš kaimo, nebendravome, dėl jų išvaizdos, bet sesė dabar pasakė, kad niekada neskirstė žmonių pagal išvaizdą. O dabar po tiek metų aš nesugebu bendrauti su žmonėmis, tiesiog neturiu ką pasakyti, esu per daug rimta ir nemoku priimti kritikos. Dabar tame kaime, kur gyvenu yra kaimynė, bet jai tik trylika metų ir aš nežinau apie ką su ja šnekėti, be to norėčiau bendrauti su savo bendraamžiais iš savo kaimo, tačiau nieko nepažįstu, o ir manau, kad mano bendraamžiai tam jau neturi laiko, nes eina į darbus, yra susituokę, jau turi vaikų. Kartais jaučiuosi per sena eiti į kokius nors šokius ar kur nors kitur, nes man jau laikas susirasti vyrą ir auginti vaikus. Kartais pasižiūrėjusi buvusių klasiokų ir grupiokų nuotraukas „Facebook’e” pavydžiu jų pasisekusio gyvenimo, galimybių kur nors nuvažiuoti, patirti nuotykių.
Keista, bet kai pildau kokią nors anketą, aš rašau, jog mėgstu keliauti, nors esu mažai kur buvusi. Su tėvais retai kada kur nors nuvažiuodavom. O dabar jaučiuosi, lyg būtume, kokie nors „urviniai”, nes pas mūsų retai kada kas nors atvažiuoja į svečius, o ir mes patys retai pas ką nors važiuojam. Mamai gaila, nes tada būtinai reikia pasitiekti vaišių. Tiesa, anksčiau važiuodavau su sese ir jos draugu pas jo gimines, bet jiems nusibodo visada mane kaip kokį „kibį”, vežiotis, tai vėl ėmiau likti namie. Mama su patėviu taip pat pas savo giminių nesiveža, nes sako, ką aš ten veiksiu. Patėvis turi daug giminaičių panašaus mano amžiaus, todėl manau, kad sutartume. Manau, kad mama galvoja, jog aš esu mažvaikė, todėl ir nesiveža. Aš ir pati manau, kad tokia esu.
Mane kankina dviprasmiški jausmai: kartais galvoju, kad esu protingesnė už kitus arba „pasikėlusi”, o kartais visai save nuvertinu, nes esu lėtesnė, ilgai galvoju. kai reikia pasakyti kiek dabar valandų, nemoku ruošti valgio, važiuoti dviračiu, net nežinau, kaip naudotis skalbimo mašina. Žinoma pasakysite, kad visko išmokstama, tik reikia tam, noro. O iš kur man to noro gauti, kai net gyventi darosi nebemiela? Visos dienos beveik tokios kaip vakar. Mama dažnai sako, kad reikia pačiai išmokti viską daryti, nes ir jos niekas nemokino. Galbūt todėl ir bijau išeiti savarankiškai gyventi ir susirasti darbą? Kažkaip nėra net noro kažką namuose daryti, nes tie namai ne mano. Galbūt esu labai priklausoma nuo mamos? Mama mane vadina tingine, kad šiuo metu aš tik prie kompiuterio sėdžiu ir daugiau nieko. Jai nepatinka, kad skaitau žurnalus apie astrologiją ir sako, ar tai man atneš valgyti. Tačiau aš tame nieko blogo nematau, nes pastaruoju metu skaitau straipsnius apie pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir panašius dalykus, o ji grasina, kad atjungs internetą, nes jai jo nereikia.
Šiuo metu gal ir praeities nuoskaudos nelabai trukdo, nes, kol kas, su sese sutariu gerai, bet vis tiek negaliu pasiryžti keisti savo dabartinį gyvenimą. Norėčiau pagaliau išsilaikyti tas teises, vėl ką nors studijuoti, bet, kaip jau minėjau, neturiu tam pakankamai pinigų. Gal pirmiau susirasti darbą? Bet kaip tada mokslai? Bijau, kad nesugebėsiu suderinti abiejų dalykų.
Taip smulkiai, gal šiek tiek nenuosekliai papasakojau jums savo gyvenimo istoriją, nes noriu, kad mane suprastumėte ir patartumėte, kaip man pamiršti visas šias nuoskaudas bei išspręsti problemas ir susitvarkyti gyvenimą taip, kad vėl jausčiau gyvenimo džiaugsmą. Juk gyvenimas trumpas ir reikia išnaudoti visas jo teikiamas galimybes. Labai ačiū, kad nepatingėjote perskaityti tokio ilgo laiško.
Marina (vardas pakeistas).
Atsakymas: Sveika, Marina.
Parašei išties gana ilgą ir išsamų laišką kuriame smulkiai apibūdini Tave šiuo metu kamuojančias nuoskaudas. Pasakoji apie baimes ir neišsipildžiusius troškimus, gvildeni savivertės, darbo paieškos, santykių šeimoje ir su aplinkiniais, savarankiškumo bei tiesiog laimingo gyvenimo temas.
Visa tai reikšmingi ir kiekvienam žmogui aktualūs, svarbūs klausimai. Gerai, kad apie visa tai galvoji ir mums rašai, nes vien jau pats šis procesas leidžia kažkiek naujai permąstyti ir susidėlioti mintis, įgyti kažkiek daugiau aiškumo, pamatyti situacijas naujai, gal net kažkur nujausti sprendimą. Bet kokiu atveju, vertinu tai, jog ryžaisi prabilti, nors ir pro ašaras, bet tai padarei, šaunuolė. Manau esi teisingame kelyje.
Kita vertus, kaip turbūt ir pati supranti, viename laiške surašyti sprendimus visiems gyvenimo atvejams tikrai nėra jokios galimybės, gaila žinoma, bet taip jau yra. Sykiu tenka pripažinti, kad greičiausiai vieno atsakymo, į tam tikrą konkretų klausimą irgi nėra. Kas gali tikti Tau, nebūtinai tiks sesei, mamai ar kitam žmogui, o kas tiks kitiems, nebūtinai tiks Tau.
Apskritai šiam reikalui yra palankesnė kiek kitokia bendravimo forma, ne laiškais, o, pavyzdžiui, pokalbiai telefonu, skype, o dar geriau gyvai, kas leistų tiesiogiai pamatyti, pajusti ir analizuoti kiekvieną konkrečią Tavo nupasakotą situaciją, ji juk be abejo yra su savais ypatumais, kurių jokie bendri receptai, patarimai ar taisyklės niekaip negali numatyti. Gyvas bendravimas padėtų apsistoti ties vienu ar kitu tam atvejui, konkrečiai Tau, pritaikytu sprendimu ar „vaistu”.
Tokiai užduočiai tiktų geranoriškai Tave vertinantis, palaikantis ir gyvenime jau patyręs žmogus, globėjas, mentorius, nebūtinai psichologas ar psichoterapeutas. Tai gali būti ir kunigas ar kokios jaunimo socializaciją skatinančios organizacijos atstovas, narys, lyderis, turiu omenyje įvairias savanoriavimo iniciatyvas, būrelius užsiimančius labdaringa, visuomenei naudinga ar tiesiog įdomia veikla.
Taigi, kad neatrodytų, jog rašau visai tuščiai bei dėstau gal būt ir taip Tau suprantamus dalykus grįžtu prie paties laiško.
Pradėsiu nuo gerai apibendrinančios ir gal net esminės vietos: „… ką aš darau ne taip savo gyvenime”.
Šį klausimą kiek pakeisčiau. Kitaip tariant, nuo to, ką reikia daryti ar ko nedaryti, siūlyčiau perkelti dėmesį į tai: kaip tu darai tai, ką darai?
Didele dalimi sėkmę visame tame ką mes darome lemia atidumas, gebėjimas susikaupti. Tai, kad ilgai galvoji paklausta kiek dabar valandų, veikiau liudija ne tavo kvailumą, bet išsiblaškymą. Jei esi išsiblaškius, nėra ko stebėtis, kad net paprasčiausi namų ruošos darbai nesiseka ir tarsi krenta iš rankų. Savo ruožtu, toks neatidumas kažką darant ir to sukeltos nesėkmės formuoja aplinkinių, o ir tavo pačios apie save prastą nuomonę.
Prasta nuomonė apie save neigiamai veikia Tavo gebėjimus, plius išsiblaškymas, visa tai Tave stabdo. Tad imi klupinėti lygioje vietoje, tarsi pati sau pakiši koją. Dar prieš kažko imdamasi jau netiki sėkme, tad neišnaudoji visų galimybių. Iš tokio neigiamo savęs vertinimo turbūt ir kyla baimė apskritai kažko rimčiau imtis gyvenime, nes nesąmoningai esi nusiteikus, kad laukia tik nauja gėda ir nesėkmė.
Dėmesingumą, atidumą galima treniruoti, ugdyti. O išmokusi gerai tvarkytis paprastuose dalykuose, lengviau įveiksi ir sudėtingesnius iššūkius. Siūlau Tau išmėginti
„Sąmoningo kvėpavimo” pratimą:
Pratimas labai paprastas. Įkvėpdama tark sau mintyse „įkvepiu”, o iškvėpdama „iškvepiu”. Daryk tai po kelias minutes kasdien. Šis būdas padeda sutelkti mintis į kvėpavimą. Jį praktikuojant kvėpavimas taps švelnus ir ramus, o mūsų dėmesingumas, sąmoningumas, suvokimas to, kas čia ir dabar vyksta – auga.
Taip sąmoningai kvėpuodami atsipalaiduojame, dingsta nerimas, atslūgsta bevaisis ir tuščias galvojimas, grįžta rami nuotaika.
Ugdyti tokį dėmesingumą padeda ne tik kvėpavimas. Vėliau šį įgūdį galima perkelti ir į kitas veiklas. Pavyzdžiui, pritaikyti darant elementarius veiksmus, atliekant namų ruošos darbus, plaunat indus ar tvarkant kambarius.
Plauk lėkštę susikaupus tik į tai ką darai, pavyzdžiui, sau mintyse sakai „imu lėkštę”, „sutepu ją indų plovikliu”, „nuplaunu švariu vandeniu”, „darbas malonus ir lengvas”, „atlieku jį puikiai ir gerai” ar kažkaip panašiai. Ir taip su kiekvienu indu. Žodžius gali parinkti pati, tokius, kurie labiau tiktų Tavo atliekamiems veiksmas, situacijai ir Tau pačiai. Apie metodą daugiau rasi Thit Njat Han knygoje „Ramybė su kiekvienu žingsniu” arba tiesiog internete.
Geriausi linkėjimai,
Edvardas Šidlauskas
Vaikeli, aišku viena – tėvai nepažino tavęs kaip asmenybės ir nedėjo tam pastangų, turėjo vieną, paprastą supratimą apie gyvenimą ir kaip turi elgtis vaikai ir kaip tėvai juos turi auklėti, ir movė visus iš eilės ant to kurpalio. Deja, tau iš prigimties tas kurpalis netiko. Šiaip yra tėvų darbas pažinti savo vaiką, jo reakcijas, poreikius ir atitinkamai pritaikyti savo „auklėjimą”, kad vaikas tobulėtų, tačiau augtų mylimas ir jaustųsi priimtas. Deja, ne visi tėvai yra tokie, kurie iki to patys prisikapstė. Dauguma yra paprasti žmonės, kurie tiesiog elgiasi taip pat, kaip elgėsi jų tėvai. Nesusimąstydami. Ir jeigu kažkas neinasi, tai kaltas tas, kas kelia problemas. Pvz. tu. Vietoj to, kad ravėtum tobulai burokus be jokio paaiškinimo, klausinėji. Čia, manau, yra vienas iš didelių ir labai svarbių tavo gyvenimo žingsnių tavo gyvenime – atleisti tėvams, kad jie buvo ir yra tokie, kokie yra. Toliau – mokykis save priimti save tokia, kokia esi. Ir save mylėti. Sau atleisti, kad iš karto nemoki sėdėti vagoje taip, kad tau būtų patogu. Žinau, ką kalbu, visą gyvenimą kentėdavau vagoje kasdama bulves, būdavau paskutinė, ir mano sena močiutė mane vis gėdindavo. O aš esu lėta iš prigimties, ir man svaigsta galva pasilenkus iki šiol. Man ilgai užtruko suprasti, kad tai visa giminė buvo neteisi, laikydami mane tingine. Toliau, susirask tokią aplinką, kurioje jautiesi gerai būdama savimi tokia, kokia esi. Tai yra įmanoma, prisimink patyrimus pas psichologę. Tikriausiai tu ir esi miestietė iš prigimties, ieškok būdų persikelti į miestą, jei jauti, kad ten tave traukia. Jei tau sako, prapulsi, nebūtinai taip ir bus. Greičiausiai jie teisūs – prapultum kaime, kur kaimo visa aplinka nelimpa prie tavo tikrosios prigimties. Dar vienas darbas, kuris tavęs laikia gyvenimo kelyje – mokykis atsiriboti nuo informacijos, kuri tau kenkia. Aš irgi to mokausi. Einu per sunkų gyvenimo etapą, mano mama vos aparpuolio negavo, vaje vaje vaikeli, kaip tau sunku. Aš jai sakau – mama, jeigu tu dejuosi ir didinsi mano sunkumo jausmą, aš turėsiu su tavim nustoti kalbėtis. Nes šiuo metu aš vos pakeliu savo jausmus, o tavo jausmų negaliu priedo pakelti. Visus šiuos žingsnius gali daryti ir paraleliai – daugiau reikšmės teikti tam, kas TAU svarbu, gera, jauku, traukia ir t.t., susirasti tave palaikančią ir tave stiprinančią aplinką (ir žmones taip pat), ir atsiriboti nuo tau kenkiančių kitų žmonių įtakų. Pirmi žingsniai greičiausiai bus be proto sunkūs. Nusiteik tam. Bet kaip matau, sunkiose aplinkybėse jau esi įpratusi gyventi. Tai yra tavo stiprybė. Panaudok ją ne tam, kad ir toliau kentėtum klimpdama toj pačioj pelkėj (menkina artimieji, lieki nepriimtinoj aplinkoj, etc.), o keisdama aplinkybes į sau palankias. Pirmus sunkumus tikrai ištversi. O po to, pamatysi, labai greitai pradėsi jausti, ar eini teisinga SAU (tai gali būti visiškai priešinga tam gyvenimui, kurį „sėkmingu” laiko tavo artimieji) linkme iš to, kad kai kurios gyvenimo sritys gerėja. Su kai kuriais naujais pažįstmais bendraudama jautiesi geriau, darbas, užsiėmimas, kurį pradėjai, nes jautei, kad vidinis balsas link to kreipia, tau einasi geriau nei melžimas ar burokų ravėjimas ar žoliapjovės laido laikymas), jausiesi labiau gerbiama ir t.t. ir pan. Tie pirmi atsiradę palaikomieji ženklai tau padės ir toliau žengti savame nelengvame kelyje. Tačiau žiūrėk, kad tai būtų TAVO kelias, o ne kelias, kurį tau parinko kiti. Nes kaip matai, kitų parinktas kelias tave tik menkina, tai ne tavo kelias. Kelias bus nelengvas, nes gavai sunkią pradžią, dėl neteisingo tėvų auginimo gavai žemą pasitikėjimą savimi, pasaulio baimę, ir esi toli nuo terpės, kurioje tau gerai. Bet kelias bus labai įdomus, nes eidama juo atrasi save, gerus jausmus, geras būsenas, pasitenkinimą ir vidinę striprybę. Žinoma, iš pirmo žingsnio jis netaps rožėmis klotas, bus to skausmo ir sunkumų, nes tai, ką darysi, bus tas pats, kas išarti dirvoną. Bet tavo sunki vaikystė tau davė aukso gabalą – gebėjimą iškęsti sunkumus. Tad atsispirk nuo jų, ir drąsiai leiskis savęs ir SAVOJO gyvenimo link. Ir nebijok, nepaklysi, turi viduje vidinį kompasą, jis tau beeinant pasakys, kas tavo, o kas ne. Ir nebijok eit lėtai – kai po kelių metų apsidairysi, pamatysi, kad tie, kurie greituoliai, tebestovi vietoj užsikuotę, o tu ėjai lėtai, bet palikai visus toli už savęs! Laiminu Tave tavo kelyje, Brangioji. Tik ženk pirmą žingsnį. O po jo dar vieną… ;)
P.S. Dviračiu išmokau važiuoti maždaug po 15 metų po to, kai išsilaikiau vairavimo teises. Mano tėvas irgi man sakė, kad niekada nesugebėsiu vairuoti mašinos. Žodžiu, žinau, ką sakau ;)
komentaruose paprastas zmogus geriau atsake merginai, nei psichologas.. nuvyle toks mechaniskas ir nejautrus psichologo atsakymas. Ir kuo gi uzkliuvo merginos issiblaskymas? Mano nuomone, ji turi daug rimtesniu problemu, kurias reiketu komentuoti ir padeti spresti. Pritariu Elenai, linkiu laisko autorei istrukti is kaimo aplinkos, butinai susirasti koki nors darbeli ir save islaikyti, kad turetu pasirinkimu. Miesteliuose ir miestuose yra daugiau pasirinkimu, nei kaime. Turi buti netoliese kokiu nors jaunimo organizaciju, biblioteku, kulturos vietu. Bendrauk su tokiais zmonemis. Galbut tu esi menininke, busima rasytoja arba mokslininke, brangioji, tu esi talentinga, visada bus kam burokus raveti, o tu ieskok savo kelio ne darzo lysvese. Atsiskyrimas nuo tevu dazniausiai eina per konflikta, bet veliau santykiai vel susitvarko. Gal astrologija ir neatnes tau turtu, bet kazin ar burokai atnes. Yra ir kitu specialybiu, kurios leidzia prasigyventi. Tikrai nerekomenduociau eiti pas kunigus, nes baznycioje, kaip zinia, klausimai irgi yra nepageidaujami, ten reikalaujama besalygiskai tiketi tuo, kas tau sakoma, nors ir norisi pagristai tam priestarauti. Jei imanoma, susirask kokia psichologe, gyvai arba per skype (kad ir bibliotekoje, jei turi prieiga prie interneto). Esi smalsi ir protinga mergina, linkiu rasti bendraminciu ir savo autentiska, originalu kelia, klausyti savo vidinio balso. Buk lojali visu pirma sau, o ne kitiems. Rekomenduoju sias knygas, jei turesi galimybe: Gabaus Vaiko Drama (Alice Miller), Begancios su vilkais (Clarisa Pincola Estes), Nepramintuoju Taku (Scott Peck) – knygose informacija vertingesne, nei zurnaluose. Sekmes ir visada klausyk vidinio balso.
Labas. Man – 23. Čia tiek visko prirašyta, skaitau skaitau ir neina suprast, iki tokių smulkmenų leidiesi į kalbas. Šiaip, kai kurias problemas, kurias aiškiai įžvelgiau, pergyvenau ir pati. Pvz. kai kas nors juokiasi ir atrodo, kad iš tavęs. Man taip buvo visoj paauglystėj, vengdavau prasilenkti su didesnėm kompanijom. Tik jau būdama pilnametė, persikrausčiusi į miestą studijuoti, pradėjau su tuo kovoti ir susigalvojau pratimą, kurį taikiau sau nuolat ir turbūt tai man padėjo. Tarkim, eini gatve ir reikia pasukti į kitą gatvę, o ten ant suoliuko sėdi žmonės – kalba ir juokiasi. Aš žinojau, kad iš pradžių jie tikrai juokėsi ne iš manęs, nes manęs paprasčiausiai nematė. Tada nekreipdama į juos dėmesio, lengvu žingsniu pro juos praėjau. Jie vistiek juokėsi, bet aš kaliau sau į galvą kad ne iš manęs – juk ir pirmai juokėsi. Žmonės tiesiog kalba ir juokiasi! Aš pati taip darau! Ir kas kartą, kai pakliūdavau į panašią situaciją, galvodavau tą patį, elgiausi taip pat. Teko lipt per save, bet padėjo. Dabar jau negalvoju nieko – tiesiog einu. Juokiasi – tegul juokiasi. Jei kas sudomina – atsisuku, pasižiūriu. Kartą laukiant troleibuso stotelėje sėdėjo šutvė – įkaušę, aiškiai traukė toliau linksmintis. Juokėsi iš visko, skaldė tokius bajerius, kad aš nesusilaikiau ir pradėjau juoktis pati. Jie pamatė, užkalbino ir atvažiavus mano troleibusui palinkėjo gero vakaro. Ir toliau juokėsi iš savo nesąmonių. Taip aš atsikračiau tų įkyrių minčių.
Kitas dalykas – telefonas, pilnas numerių, bet nenaudojamas. Aš pati neturiu daug draugų. Tiksliau, turiu keletą tikrų draugų – laiko patikrintų. Turiu daug šiaip draugų – su kuriais bendrauju kartais, ar kai susiklosto tam tikros aplinkybės. Turiu daug pusbrolių – su jais bendrauju tik kai būna šeimos šventės – kalėdos ir pan. Ir turiu be galo daug pažįstamų. Anksčiau niekada niekam pirma nerašydavau sms. Susirašinėjau tik su tais, kas man pirmi parašydavo. Kaip ir tu – nenorėjau trukdyti, galvojau kad gal nenori su manim bendraut. Bet čia vėl įsikišo mano studijos. Reikėdavo kokios grupiokų pagalbos dėl paskaitų – ir niekur nesidėsi, reikia jiems parašyt – nelauksiu kol jie man parašys arba neparašys. Ir rašydavau – per skaipą, feisbuką, sms. Kartą rašant kursinį siaubingai nusibodo – dalykas neįdomus, nors imk ir apsivemk. Tai žinutę „labas, kaip sekas rašyt kursinį?” išsiunčiau skaipu pusei grupiokų. Beveik visi atrašė, pradėjom susirašinėt, kiti atrašė vėliau. Gavosi taip, kad teko nemiegot visą naktį, kad suspėčiau padaryt – nes visą vakarą prasirašinėjau su grupiokais. Taip ir pralaužiau ledus. Gyvendama bendrabutyje sulaukdavau kaimynų svečiuose. Ir jų pagalbos prireikdavo – pvz kompiuteris streikuoja, ar stiklainio neatidarau – eidavau ir pas vaikinus kaimynus. Tai gaudavosi, kad už sutvarkytą kompiuterį darau vakarienę. Už paskolintus miltus – vaišinu pyragu. Kažkaip ir barake ledus pralaužiau, nebuvo baisu nei šiaip užeiti, nei ko nors pasiskolinti. O ir kiti pas mane ateidavo.
Dar parašysiu vaikinų-antrų pusių tema. Aš šiuo metu neturiu vaikino. Bet kol kas dar nepanikuoju dėl šito – aplink mane visi susižada, tuokiasi arba vaikus gimdo. Jau ir iš mamos ir brolio pusės jaučiu spaudimą – reikia žento ieškot. Bet nekreipiu dėmesio – dabar 21 amžius. Atrodo tikrai visi tuoj sukurs šeimas. Bet pažiūrėjus plačiau – po kokių 10 metų tuoktis gal iš vis nemadinga bus. Ok, būkim banalūs – pažiūrėkim į holivudą – jie diktuoja mums madas. Kad laimingai ištekėt ir gimdyt galima ne tik būnant 25, bet ir 35 ir 40 metų. Nereik čia iš karto galvot – „man 24, jau laikas šeimą kurt” – eiktu, dabar patys pačiausi metai. Dabar galima klysti, keliauti, eksperimentuoti, savanoriauti, ieškoti savęs – studijuok ką tik nori. Juk su kiekviena įgyta profesija tu tobulėji. Beje, apie savanorystę. Mano dabartinė situacija neleidžia man šituo užsiimti, bet teko šiek tiek laiko savanoriauti viename renginyje, kuris truko keletą mėnesių. Žinok, tai idealus būdas sutikti bendraminčių. Galima ir užsienyje savanoriauti, kur suteikia ir maistą ir apgyvendinimą.
Anyway, prirašiau ir aš visą romaną. Tikiuosi, kažkuo padėjau. Ieškok savęs ir rasi. Nes kelią nueina einantieji, o ne tie, kurie stovi vietoj.
Sveika Marina,
Tu plačiai apibūdinai savo gyvenimą ir drįsčiau teigti, kad labai atvirai. Daug žodžių nereikia Marina, galima sakyti, pati atsakei į savo klausimą. Dabar išrašei savo mintis, beveik viską kas tave kankina. Po ranka turi savo atsakymą – skaityk jį daug kartų, kol galiausiai susivoksi savo jausmuose.
Patarimų gali būti daug ir įvairių. Nėra vieno teisingo.
Nežinau, kodėl taip atvirai išsireiškiai. Galbūt tau reikia palaikymo, o gal pritarimo, jog elgiesi teisingai?
Gyvenimas nėra rožėmis klotas ir kitų minčių skaitymas – nėra išeitis. Tu pati žinai atsakymą geriau nei bet kas kitas.
Gal ir nevertėtų to sakyti, bet pasakysiu. Šiaip, kai žmogus pasiklydęs savo gyvenime, savo jausmuose – tinka apslankyti pas vieną žmogų. Tai – psichoterapeutas. Jis gali būti specialistas ir netgi tik draugas.
Kodėl taip patariu? Su jais gali kalbėtis ir jie mažai kišasi į tavo sprendimus. Ar žinojai, kad žmogus, kalbėdamas daug valandų ir pasakodamas ką išgyveną – sau geriausia pagalba? Taip galima rasti atsakymą.
Bet žinoma, čia tik patarimai iš mano pusės.
Jei atvirai Marina, iš tavo laišką aš supratau, kad tu žinai atsakymą, kodėl taip yra ir kodėl parašei šį laišką. Nemanau, kad ieškai atsakymo, galbūt tai įvardinčiau kaip motyvacijos trūkumą toliau judėti į priekį. Galbūt tau paranku gyventi taip kaip yra, bet tave „krapšto” lauk ir nuolatos tau tai primena? O tau savaime tas nepatinka ir bandai ieškoti atsakymų?
Galbūt per daug grieštai išsireiškiau ir jokiu būdu „neužsipuolu”. Gerai pagalvok ko nori iš gyvenimo. Kaip pati sakei – jis per trumpas.
Žiūrėk į priekį ir išdrįsk pagaliau tai padaryti (manau giliai širdyje žinai ko nori.
Sėkmęs Tau.
Nesistebiu tokiu komentarų kiekiu. Tai daug dažnesnė situacija, nei dauguma žmonių įtaria. Tiesa sakoma, žmonės dažnai žino atsakymus ir tai ką jiems daryti reikia, ar bent jau jaučia juos, tačiau ištrūkti vis tiek neįstengia. Štai tokia dažniausia problemą, kuri neretai lieka taip ir neišspręsta, sukaustanti žmogų į savotišką vegetacinį kokoną visam gyvenimui. Manau ne vienam yra tekę tokių atveju sutikti. Būtent todėl labai būtinas gyvas specialistas, dargi ir esant reikalui duodantis konkrečius nurodymus, būtent tam, kad išjudinti, suteikti postūmį. Jo žmonėms tikrai dažnai reikia. Kitų analogiškos patirtys gali motyvuoti, pasiūlyti naudingų elementų, bet šiaip tinka gan mažai, nes vienas pagrindinių akcentų yra mažiau sekti kaip ten kiti gyvena ir nerimauti dėl to kaip tau tai netinka ar tinka ir vietoj to kurtis tokį gyvenimą kokio tau reikia.
Kaip Sandra rašė, perskaityti laišką ne vieną kartą.. Man abejonių nekelia mintis, kad prieš siunčiant šį laišką, jis buvo perskaitytas mažiausiai 20 kartų ir ne tik tikrinant klaidų.
Todėl jei trumpai, problemą išryškinti galima pamėginus laišką perskaityti iš antro galo, einant nuo paskutinės pastraipos link pirmos..
Gana sunku buvo skaityti šį laišką, gyvenimo istoriją, todėl, kad išsyk norisi atsakyti išsamiai, nuodugniai išanalizuoti ir parašyti dukart ilgesnį atsakymą… Nors išminčiai yra pasakę, kad „Tobulumas pasiekiamas ne tada, kai nebėra ko bepridėti, o kai nebėra ko išmesti”. Nuoširdžiai linkėčiau,kad likimas, ar žvaigždės, ar Dievas (kas kuo tiki) būtų palankūs ir nušviestų situaciją ryškiai ir aiškiai, kaip meno paveikslą; kaip stiprių ragų ir trimitų balsai rūke nustelbia kliuksinčias samanas.
Mergina, tu turi atsitiesti. Nuo buroklapių ir bulvių. Tau skirta studijuoti knygas! Retas knygas. Ir retas, 1 iš 1000, jas tesupras.
Tarkim astrologijos knygos. Va, pagavau. :) Kodėl? Todėl kad mergina, tu, jas gali suprasti, o kiti gali suprasti tik horoskopus. Bet ar žinai, kad tikslus astrologas per dieną uždirba daugiau nei kainuoja 10 maišų bulvių. Arba viena indaplovė.
Esmė ne tame, kas kiek kainuoja, o kas kam GABUS sugeba dirbti ir padaryti darbą.
Nes, kad pinigai, kartais, jug antraeilis dalykas, tiesa?.. Palyginus su tuo, kad gali pasidalinti savo žiniomis, sumanymais, kad gali sužinoti kažką naujo, kad patobulėji vidumi, kad žinai ir supranti viską visa galva aukščiau nei kiti, kad gali dalintis tuo ką vertini Tu..
Apmaudu, kad aplink nežinojimas labiau vertinamas nei žinios..
Kur tos žinios padėtos? Ten, kur visos knygos – bibliotekoje ir skaitykloje. Būtinai būtinai siūlau susidomėti „Rakto” žurnalais, kur ne vien apie jyotish astrologiją pasakojama. Gal ir daugiau atsakymų ateis su laiku..
Tik šiukštu nepamiršk psichologo duoto kvėpavimo pratimo. Nepersistenk, daryk protingai, kasdien tuo pačiu laiku ir galima duoti garantiją, kad po 5 dienų pusės šių klausimų nebeliks.
Kodėl? Todėl kad taip rašoma ir itin retose knygose. Paprasčiausiai, gal, tokia viena iki šiol dar nepapuolė į rankas. :)
Labas, Marina… As taip pat augus kaime, ukininku seimoj. Sunkus darbas nuo vaikystes, demesio ir meiles stoka, nes darbai pirmoj vietoj. Is prigimties buvau kovotoja ir su laiku ismokau ir uz savo teises pakovot. Tau niekas gyvenimo nesukurs ir nepagerins… Reikia tau paciai uz save pastovet, kad ir kaip sunku bebutu. Man yra 31 metai ir esu daug ka isgyvenus pati… Turejau ne mazai draugiu ir draugu, bet su laiku ir jie dingsta, kaip pati sakei- susikuria savo seimas ir draugai tampa nebesvarbus. Bet kad ir kaip nesutartum su seima- veliau gyvenime, jie tampa artimesni nei draugai, bet kai jau su jais nebegyveni- santykiai tampa artimesni, siltesni. Nereikia kreipt demesio i tai, ka aplinkiniai ir kaimynai apie tave galvoja, nes visiems niekada neitiksi. Zmones visad mego apkalbinet ir apkalbines… Kartais kiti nenori i savas problemas pazvelgt- tai ziuri su pavydu i kitu.. Gyvenimas per trumpas ir jei esi nelaiminga cia ir dabar- keisk aplinkybes, nes jei yra taip blogai, kur esi ir kad nematai vilties taip toliau gyvent- tai ka prarasi, jei bandysi keist savo gyvenima, kuri tik paciai reiks gyvent ir uz kuri esi tik pati atsakinga. Esi protinga, tik gyvenimo nemacius. Viskam buna pirmas isbandymas. O del meiles ir nepergyvenk- ji ateis, kai maziausiai to tikieses ir kai jos neieskosi. Man buvo taip sunku ir tiek daug problemu, kai bandziau uz save pastovet ir nuo seimos atitrukt ir laime susirast, kad net pasirizau palikt sali.. Cia buvo ir ne pyragai- pinigu stoka, keiciau darbus viena po kito… Bet susitvarkiau savo gyvenima ir atradau laime ir pati save. Reikia tik drasos ir ryzto, ir nustot pergyvent del to, kad kiti tavimi patenkinti butu. Buk savimi- cia laimes raktas!!!
Sveika Marina,
Suprantu tavo jausmus, nes savo vaikysteje ir paauglysteje patiriau panasu auklejima kaip ir tavo tevu. Per daug apie tai nesigilinsiu, bet noriu, kad zinotum, jog yra ir kitu zmoniu kurie kovoja su tokiomis paciomis problemomis.Is esmes Elena tau parase labai gera atsakyma.Turi rasti buda istrukti is tos aplinkos kurioje esi dabar. Jei neturi galimybiu persikraustyt, bandyk rast sau artima veikla kuriai skirtum daug laiko ir kuri teiktu tau dziaugsmo. Sakei, megsti dainuoti, piesti? Pradek rupintis Savo laime ir nustok sureiksminti savo seimos komentarus. Zinau, kad tai yra sunku padaryti, nes tavo seima tokia artima tau. Bet tik tu esi atsakinga uz savo gyvenima. Ir nors sie laikai nera niekam lengvi, mes visi galim jaustis gerai sioj akimirkoj. Niekad nepasiduok ir nebijok suklysti.
Linkiu Tau istrukti is sitos emocines busenos :)
Sveika, Marina.
Man dalia gal išpuolė dar nedėkingesnė nei tau. Vaikystėje buvau artimiausių žmonių blogų emocijų nuleidimo kanalizaciniu vamzdžiu. Buvo daug ir psichologinio smurto, ir fizinio, nepriekaištingai įkaltas kaltės jausmas dėl visko, dėl ko tik įmanoma (ar net neįmanoma) apkaltinti. Visi laužė, tyčiojosi, kas tik netinėjo. Ir jiems pavyko, mane sulaužė smulkiai. Pagrindinė būsena – esu niekas ir nieko niekada nepasieksiu, esu niekam nereikalinga, neįdomi, net nepakenčiama.
Jau perkopiau 50. Iki šiol atsiraitojus rankoves darbuojuos su per menka saviverte, galynėjuosi su vis išsprūstančiu nepilnavertiškumo jausmu, kompleksų krūva, su \”ką žmonės pasakys\”, vis dėl visko teisinuosi. Ir… pagaliau einasi lengvai. Prieš 10 metų palikau visiškai viską, pakeičiau visus žmones. Iš mano \”seno gyvenimo\” liko tik vaikai, mama, telefono numeris ir santuokinė pavardė. Mama – tik iš reikalo, pareigos. Dabar esu ten, kur ir turiu būti ir tik dabar pradedu daryti tai, ką, manau, seniai reikėjo išdrįsti, kam turiu gerus duomenis. Dabar jau kas kartas jaučiu kaifą laimėjus mažytį \”mūšį\” už save, savo teises, nuomonę, individualumą. Įsivažiavau, tai duodasi lengvai, smagiai. Buvo psichologų, šiaip gerų ir išmintingų žmonių. Manau, per mažai buvo skaitymo, reikiamų knygų. Man labiausiai padėjo visko kas liūdina, džiugina, piktina, pakylėja išrašymas. Man tai tapo pačia puikiausia ir paveikiausia terapija. Reikiamų žmonių ne visada pasitaiko, psichologams reikia pinigų. Rašymui gi tereikia rankos, lapo ir pieštuko. Neretai šitas būdas net geriau, nei rašymas kompiuterio klaviatūra.
Gal tau būtų išmintingiausia gilintis į astrologiją, gal tai tavo \”arkliukas\” ir sėkmės durų raktas. Jei paaiškės, kad ne, reikia pasitelkti visą savo gamtos suteiktą intuiciją (ją vis ugdant, įdėmiai ir kantriai klausant savo vidaus) ir ieškoti savo turto, gebėjimų, stipriųjų duomenų, gautų iš gamtos. Ir tada viskas pajudės. Kai atrandi savo \”turtus\”, nebelieka nei laiko, nei noro gilintis į kitų nuomones, graužtis, visa tai nublanksta, atitolsta. Daug lengviau ne atsisakyti to kas nepatinka, trukdo, o keisti į tai, kas patinka, džiugina, stumia į priekį.
Neretai man geri sufleriai išmintingų, žymių žmonių mintys.
\”Geriausias laikas – dabar, blogiausias – sulaukti tinkamo momento.\”
\”Nori būt laiminga? Būk! Ir tepadėsi tu pati sau ir tegu nesugebės tau sutrukdyti niekas.\”
\”Ne šventieji puodus lipdo.\”
\”Ar artima giminystė, sena draugystė pakankamai svarūs argumentai bendravimui, meilei? Ne, nebūtinai.\”
\”Didžiausias priešas – nepasitikėjimas savimi.\”
Tai tik mano nuomonė. Gal per daug apie save parašiau, bet su viltim, kad tai gali būti tau naudinga. Labai norėjosi padėti bent truputį. Kas ką bepatartų, galutinis sprendimas turi būti tik tavo.
Linkiu neužtrukti tiek ilgai, kiek užtrukau aš.