Ką daryt, kad nepavirsti į tokią „pabaisą“ kaip tėvas?

monstrasKlausimas: Rašau nes turiu šiokią tokią problemą ir tikiuosi Jūs galėsite man padėti.

Man 17 metų (amžius pakeistas), gyvenu su tėčiu. Dar du metai ir išvažiuosiu į kitą miestą gyventi, bet iki tol nežinau ką daryti… Jis pastoviai ant manęs rėkauja, daužo mano daiktus ir turiu labai siaubingą ir nervingą charakterį. Jeigu kažkas jam nepatinka ar neįtinka pradeda viską mėtyti ir panašiai. Viskas būtų kažkiek tai pakenčiama, bet kas blogiausia, kad kuo toliau tuo atrodo ir aš darausi tokia pati, kaip jis (imu greiti nervuotis, net mažiausia smulkmena išveda iš pusiausvyros), o tokia kaip jis tikrai nenoriu būt. Nes gi sakoma, kad kai gyveni su žmogumi, tai su juo ir supanašėji, o aš tikrai nenoriu būti bent kiek į jį panaši… Tai, mano klausimas būtų ką daryt, kad nepavirsti į tokią „pabaisą“? Nes tokią savo akyse jį ir regiu…

Kristina (vardas pakeistas)

Atsakymas: Labas, Kristina,

Labai sveikintina, kad pastebi ne tik, kad tėtis yra nervingas, bet ir savo elgesį. Supranti, kad nenori būti tokia, kaip tėtis. Supratimas, kad kažko nori ar kažko nenori, yra pagrindas tolimesnei veiklai.

Žmonėms reikia išlieti neigiamas emocijas, tačiau ne visi jas gali tinkamai išreikšti: vieni naudoja fizinę jėgą, kiti rėkauja.

Tikriausiai esi mačius, kai vaikas, išreikšdamas neigiamas emocijas, spardosi ir klykia? Kartais ir suaugusieji negali adekvačiai reaguoti į tam tikras situacijas.

Galiu pasakyt, kad nesinervint tikriausiai vis tiek nepavyks, bet gali savo pyktį išreikšti kitaip. Kaip sakai, kad tėtis mėto, daužo daiktus, tai gal tu gali savo pyktį išreikšti ne daužydama daiktus, o užsiimdama kūrybine veikla, sportu ar pan.?

Man kelia nerimą tai, kad savo tėtį matai kaip pabaisą. Sakai, kad po dviejų metų išvažiuosi gyventi į kitą miestą, bet, išvažiavimas problemos nepakeis. Ar manai, jei gyvensi kitame mieste, santykiai su tėčiu pasikeis?

Kyla klausimas, kada tėtis ima mėtyti daiktus, rėkauti? Ar bandei su tėčiu kalbėtis? Manau būtų labai svarbu pasakyti, kad tau tai nemalonu, pikta. Kaip minėjau situaciją apie klykiantį vaiką, vaikas tokiu būdu ne tik išreiškia neigiamas emocijas, bet ir reikalauja dėmesio sau, gal tą patį daro ir tavo tėtis?

Ačiū už laišką, sėkmės,
Psichologė Aistė Jankauskaitė

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.