Ką daryti, kai santykius griauna draugės motina?
0 (0)

santykiai

Klausimas: Su drauge pragyvenome beveik metus. Mes gyvenome jos motinos name. Jų santykiai buvo keisti: tai jos riedavosi, tai – geriausios draugės, bet dažniausiai motina ją engdavo ir privesdavo iki depresijos. Aš visada ją palaikydavau, gailėdavau, guosdavau. Jos motina manęs niekada nemėgo, menkindavo, o kai pradėjome nesutarti su drauge, pastoviai įsikišdavo ir palaikydavo draugės pusę. Motina jai nuolat mane juodindavo, koks aš netikėlis ir pan. Galop ji viską padarė, kad aš išeičiau.

Dabar mėnesis kaip esame išsiskyrę, bet mes susirašinėjame, dažnai susitinkame. Žodžiu, draugystė nenutrūko. Tiesa, aš ne pirmas gyvenimo draugas, bet ir su buvusiu ją išskyrė motina. Ji negali savęs apginti prieš motiną, pasakyti savo žodžio, dažniausiai užsidaro kambaryje ir verkia. Dabar net vartoja antidepresantus. Negaliu jos palikti, nes vis dar ją myliu ir man jos labai gaila. Mūsų susitikimai vyksta jos motinai nežinant. Kaip man toliau elgtis? Linas

Komentaras: Sveikas, Linai. Manau, tavo draugė nėra vien auka, ir nereiktų jos gailėtis. Tikėtina, kad neretai savo bejėgiškumu ji manipuliuoja (greičiausiai nesąmoningai), vengdama atsakomybės ir įsipareigojimų.

Juk tavo draugė leido įsiterpti savo motinai į jūsų konfliktus, nepasipriešino tam. Ji klausydavosi, kai tave juodindavo, perduodavo tau, ką jos motina kalba apie tave, o tai reiškia, kad galbūt viduje net pritardavo jiems. Ko gero tas pats vyko ir buvusiuose jos santykiuose. Nejaugi tau nepikta, kad draugė taip lengvai „leido“ mamai jus išskirti? Ir kaip jautiesi dabar, kai gali susitikti su ja tik paslapčia, vogčia?

Taigi, atrodo, kad auka šiuo atveju esi ir tu. Grubiai tariant, buvai išmestas. Savo laiške net porą kartų kartoji, kad tau labai gaila savo draugės, o ar negaila, Linai, savęs? Tu vis gelbėji, ramini, guodi savo draugę, o man atrodo, kad pagalbos reiktų tau pačiam. Galbūt savo draugėje tu matai save, savo paties neįsisąmonintą asmenybės dalį: nelaimingą, silpną, negalinčią apsiginti būtybę?

Ir dar svarbesnis klausimas: jei jau esi gelbėtojas, kodėl nebandai savęs ir savo draugės „išvaduoti“ iš jos motinos įtakos? Juk tu ir draugė ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai nuo jos priklausėte: gyvenote jos name, tai yra jos erdvėje. Galbūt pažvelgęs į savo vidų išvystum ne gelbėtoją, o bejėgišką, prie stipresniojo besiglaudžiantį vaiką, kuris nedrįsta pasipriešinti kito spaudimui, lemti savo gyvenimą pats?

Graikų mitas apie Demetrą

Manau, reiktų ne guosti ir raminti draugę bei verkti kartu su ja, o supykti ir imtis ryžtingų veiksmų.

Čia vertėtų prisiminti graikų mitą apie Demetrą, Persefonę ir Hadą. Persefonė iš pradžių buvo Kora – t.y. mergaitė be vardo ir be veido, visiškai susiliejusi su savo motina (Demetra – derlingumo deive). Vieną dieną Kora vaikščiojo po gėlių pievą, kai staiga prasivėrė žemė ir su savo juoda karieta pasirodė Hadas (požemio dievas). Jis pagrobė mergaitę ir nusitempė į savo karalystę. Taip ji tapo Persefone – požemio karaliene, Hado žmona, o Demetra neteko didelės dalies savo galios. Galbūt mergina taip ir liktų amžina dukra, o Hadas neturėtų žmonos, jei ne šie drastiški jo veiksmai?

Žinoma, tu ko gero negali tiesiogine šia žodžio prasme pagrobti draugės iš jos mamos, bet manau, tau dabar labai praverstų Hado energija. Santykiuose su drauge tau reikia vyriško kietumo, tvirtumo, griežtumo ir atviros konfrontacijos, nes švelnumas, minkštumas ir virkavimai šiuo atveju tikrai nepadės.

Kita vertus, tavo draugė pati turi būti motyvuota spręsti savo priklausomybės nuo mamos problemą, įsisąmoninti, kad ne tik mama jos nepaleidžia, bet ir ji pati laikosi jos įsitvėrusi, pati bijo (nenori) atsiskirti nuo mamos. Mergina turi pati pajusti, kad nori tapti savarankiška suaugusia moterimi, o ne likti vaiku. Kol ji pati nepradės priešintis mamai ir nepriims autonomiškų sprendimų, tol ir tavo galimybės yra ribotos. Kad ir kaip norėtum, tu to už ją padaryti negali – negali už ją subręsti, išdrįsti paleisti mamos sijoną ir atsisveikinti su vaikyste.

Taigi, jei draugė supranta savo priklausomybę, ir nori iš jos vaduotis, nori būti su tavimi, jums reiktų išeiti iš mamos šešėlio, iš jos erdvės ir kurti atskirus savo namus. Savo ruožtu, tau pačiam svarbu imtis realių žingsnių, būti vyru, siūlyti jai kartu gyventi jūsų, o ne mamos namuose. Sėkmės.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Foto: freestocks.org

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.