Ką daryti su vyro tingumu?0 (0)
Iliustracija: Yanalya / freepik.com
Norėčiau paklausti, ką daryti su vyro tingumu? Suprantu, kad daug žmonų tuo skundžiasi… Mano vyras tikrai nėra nei blogas, nei kvailas žmogus. Jis pritaria, kad turėtų aktyviau padėti man buityje, daugiau užsiimti su mūsų dviejų metų sūneliu, bet niekas nesikeičia…
Jis eina į darbą, kuris jį sekina, vargina ir nepatinka. O vakarus ir savaitgalius tiesiog praleidžia prie televizoriaus. Maistą ruošiu, indus plaunu, ir visa kita darau aš. Na, jis nueina į parduotuvę, ir jei paprašau (tiesą sakant prašau retai), sušluosto indus. Per du metus nei karto vienas nebuvo pasivaikščioti su sūnumi, o ir trise eiti turėjau įkalbėti aš. Nei karto nepasisiūlė vaiko pamigdyti. Jo buvimas su vaiku – tai sėdėjimas kartu prie televizoriaus.
Kai reikia padaryti kokį rimtesnį darbą namuose, kur be jo neapsieinu, jis tiesiog suserga. Iki sūnaus gimimo persikraustėm į trijų kambarių butą, butas buvo įrengtas, tačiau vieną iš kambarių sumanėm pertapetuoti ir pastatyti vaikiškus baldelius – bus kambarys vaikui. Taip pusantrų metų tas kambarys prastovėjo kaip sandėliukas, kol nusamdžiau firmą, kuri išvežė senus baldus, nuplėšiau senus tapetus, ir viską sukroviau taip, kad būtų patogu tapetuoti. Viena tapetuoti, mano nelaimei, nemoku. Po gabalėlį savaigaliais mano vyras tapetavo kambarį. Kol liko visai visai nedaug: juosta virš lango ir už radiatoriaus. Tada aš pamaniau: „Na va, kažkas gero, šįkart nesusirgo”. Tada jis pasake: „gal jau kita savaite pailsesim, nes kiek galima”. O aš atsakiau, kad tiek nedaug liko, gal koki vakarą išklijuosim, ir savaitgali bus galima pailseti. Ir jis kita dieną susirgo. Tikrai susirgo, jis visada susirgdavo iš tikrųjų, nekalbu apie apsimetinėjimą, atrodė baisiai, kosėjo, veido spalva papilkėjo. Baisiausia, kad aš žinojau, kad jis susirgs, nes tai jau ne pirmas kartas…
Visada stengiausi dėl buities neisterikuoti, nepradėti daryti visko už jį, ir už bet kokį darbelį pagirti, paskatinti. Bet tai nedavė rezultato. Tad kažkuriuo metu buvau pradėjusi jau ir scenas kelti ir tiesiog daryti viską pati, bet nuo to aišku tapo tik dar blogiau. Tad dabar vėl stengiuosi būti kantri. Tik bijau, kad ta kantrybė kada nors trūks, jei niekas nepasikeis.
Mano vyras tikrai šiltas, geras vyras ir vis bandau jį suprasti , bet jau tikrai pavargau ir labai pergyvenu kaip paveiks mūsų berniuką, kad gyvas tėtis šalia, o užsiima su juo beveik vien mama. Mes abu su vyru esame iš subyrėjusių šeimų, o jis dar ir vienturtis. Gal dėl to patys nemokame spręsti tokių banalių problemų. Tėvas su juo nuo skyrybų nebendrauja, gal dėl to ir jis nežino kaip bendrauti su sūnumi? Kaip pakeisti šią situacija bent kiek geresne?
Ačiū
Komentuoja psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
Dėkoju už jūsų ilgą laišką. Skundžiatės savo vyro tingumu ir nesuprantate, kodėl jūsų vyras, lyg ir sutikdamas su jumis, kad turėtų jums padėti, nieko nekeičia savo elgesyje ir toliau namuose laiką leidžia pasyviai. Girdžiu, kad nuo vyro pasyvumo jau esate pervargusi ir visiškai nebežinote, kaip spręsti šią problemą.
Tikriausiai svarbu būtų pradėti nuo jūsų vyro pasyvumo priežąsčių. Kiekvienas pasyvumas, ar, kaip jūs vadinate, tingumas, turi vienokias ar kitokias priežastis, nebūna tiesiog tingumo dėl tingumo. Tingiu žmogus gali atrodyti tada, kai jis yra išsekęs ir jam reikalingas poilsis, tada, kai jis nepasitiki savimi ir nedrįsta imtis veiklos, tada, kai neturi patyrimo, kaip imtis iniciatyvos ir laukia nurodymų iš kitų, tada, kai toks buvo išeitinės šeimos pavyzdys (pvz. mama buvo atsakinga už viską buityje, o tėtis namuose tik ilsėdavosi ar pan.) Gali būti ir daugelis kitų priežąsčių.
Būtų svarbu jums susėsti su vyru ir pamėginti kartu išsiaiškinti, kas su juo vyksta, kad jis elgiasi taip kaip elgiasi. Tikriausiai prireiks ne vieno ramaus, palaikančio ir nesmerkiančio pokalbio su juo, kol jis supras (o ir jums taps aiškiau), kas čia vyksta. Taip, labai gali būti, kad jam sunku vykdyti vyro ir tėvo roles, kai jų tokių savo išeitinėje šeimoje jis nematė. Galbūt jo mama buvo aktyvi ir iniciatyvi ir viską darė už jį, nepalikdama erdvės ugdytis jo iniciatyvumui. Galbūt kažkuo jo elgesį įtakoja ir jūsų elgesys, dažnai būna, kad kuo iniciatyvesnė žmona, tuo pasyvesnis vyras. Galbūt nemėgstamas darbas jį tiek išsekina, jog jis nebeturi daugiau jėgų niekam kitam. Galbūt jis kuo toliau tuo labiau jaučiasi nevykęs ir nebedrįsta išvis nieko imtis. Galbūt… Galbūt jo pasyvumo priežastis yra viena iš aukščiau išvardintų, galbūt kai kurios iš jų, galbūt visos, o gal ir visai kitos yra to priežastys. Svarbu jas išsiaiškinti, kad būtų įmanoma pradėti pokyčius. Šiaip ar taip, pokyčius, jei nuspręs, darys jūsų vyras, o jums tikriausiai būtų svarbu pasigilinti, ką tas pasyvumas reiškia jums pačiai ir kodėl taip sunku priimti savo vyrą tokiu, koks jis dėl vienokių, ar kitokių priežąsčių yra? Tik priimant ir suprantant įmanoma daryti pokyčius. Keistis gali ne tik jūsų vyras, bet ir jūsų matymas ir elgesys.
Taip pat svarbu susikurti bendrą viziją, kaip kas turi būti jūsų šeimoje. Norėtųsi pabrėžti žodį BENDRĄ. Pamėginkite kalbėtis, gilintis ir surasti geriausias pasidalinimo buitimi strategijas, tinkančias jums abiems. Nei viena strategija, kuri tinka tik vienam iš jūsų, nebus tinkama ir veiksminga Ji nemotyvuos kito stengtis, judėti pirmyn ir daryti pokyčius. Ar gali būti, jog lig šiol vyrauja jūsų pačios lūkestis, o vyro pozicija kol kas lyg visai nėra aiški, kaip jis mano, kaip turėtų būti dalinamasi buities darbais? Visų pirma būtų svarbu išsiaiškinti abiejų pozicijas, o po to bus svarbu jas suderinti. Tai, žinoma, bus nelengvas, bet tikrai praturtinantis patyrimas: jei surasite tai, kas jums abiems tikrai tinka šioje srityje, įgausite patyrimą derintis ir tolimesniais gyvenimo etapais.
Sėkmės jums tame ir gražaus jums bendro gyvenimo.
Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė | seimospsichologas.org
Tapetavot savaitgalIAIS? Tai kokio ten dydzio kambarys? (retorinis klausimas) Siaip nepavydetina situacija, net pagalvojau: viska darot pati, vaika auginat pati, tai kam tada vyras? Bebumbedama diena is dienos ne nepajusit kaip pavirsit i ragana… Gal padetu darbu sarasas, grafikas, kas kada ka daro? Neuzsileiskit…
Vyras matomai pinigus uždirba, namie jau jėgų nebelieka. Ji tikriausiai namų šeimininkė, tai apsitvarko, pailsi ir kupina jėgų bei nuobodulio laukia vyro kad tas po darbo dar ir namie dirbtų, be poilsio. Matomai jau taip drožia ne vieni metai, tai vyras pradėjo ją visai ignoruoti…
Zinot, as tikrai jus suprantu, nes savo seimoj maciau, kaip mama viska dare viena, o tevui buvo viskas gerai: jam nesinorejo graziau gyvent, turet naujesniu baldu ar daryt remonta..visad sakydavo „o man ir taip gerai”. aisku padedavo mamai, bet ta pagalba budavo labai jau skurdi, nes jisai leto mastymo ir letu judesiu. del to palaipsniui mama net nejausdama apsieme viska ant savo peciu. kentejo net ir laika, kai tevas prarado darba ir nedejo per dideliu pastangu ji susirast, kentejo jo mamos priekaistus, kad jo nemyli. bet pagalvojus, uz ka ji toki mylet, kai niekuo nesirupina. gal jusu vyras yra kitoks, taciau situacija panasi. atminkit, kad zmones nesikeicia. Ivertinkit situacija, koks jis buvo iki vestuviu, ar toks pat, ar daugiau stengesi kazka del jusu..gal is tikruju jisai pavargsta savo darbe, kad nieko nebesinori, gal jis neturi kitokio pomegio kaip ziuret tv, tad pokyciu iniciatore gali tekti buti jums. suseskit kada pries savaitgali ir paplanuokit, ka norit veikt, kur nuvezt savo vaika, kad jis smagiai praleistu laika. raginkit savo vyra bendraut su vaiku, ieskokit bendru smagiu veiklu ( ne vien sedejima prie tv)..gal taip jisai isitrauktu i vaiko auklejima. o del darbu tikrai reiketu susitart, ir be pykciu..sakykit jam,kad ne vien jisai pavargsta, imkit ir pati „susirkit” koki karta. ir ziurekit, kaip jisai reaguos, ar bus kantrus ir rupestingas. ir jokiu budu neapsiimkit visko viena, nes taip tik prarandat savo moteriskuma. moteris turi buti moteris, jo prievarta nepriversit, tad kalbekites, tarkites, o jei matysit, kad nepavyksta, nebijokit daryt isvadu, nes viena grazia diena galit prabust ir suprat, kad praradot tiek daug metu su saves nevertu zmogum…vaikas jus gerbs uz tai, bet pati busit nelaiminga.
O ką daryti su žmonos tingumu?
O tai ji pati kur nors dirba be namų ruošos?
Pas mane situacija atvirkštinė buvo: aš dirbdavau „nuo 8 iki 17”, nuveždavau vaikus į mokyklą, juos paimdavau ir veždavau į būrelius, po to namie dariau valgyti, užsiimdavau su vaikais, kažką taisau, tvarkau, prižiūriu automobilius, sodą ir pan. Ji gi dirbo privačiame versle, dėl ko vaikams ir namams beveik niekada neturėdavo laiko, net neretai savaitgaliais kur nors mokydavosi. Be abejo, nepamiršdavo nuolatos priekaištauti, kad aš „uždirbu per mažai”, „neaišku, kur pinigus išleidžiu”, „per mažai namuose darau”, „tingiu susirasti papildomą darbą (vaikai gali ir su aukle gyventi)” ir pan. Taip užkniso, kad pradėjau ją ignoruoti. Tada ji susirado meilužį. Aš sužinojau. Išsiskyrėme. Teismas, aišku, vaikus ir butą priteisė jai. Dabar ji vaikus bando auginti pati, tik vat meilužis pabėgo, vaikams laiko vis tiek sunku rasti, iš manęs nuolat reikalauja daugiau laiko skirti vaikams… Vat taip ir gyvename. Su manimi blogai, be manęs – taip pat.