Ką dirba psichoterapeutas?..

3

Kuomet kas nors paklausia kuo aš užsiimu arba ką reiškia būti psichoterapeutu, atsakyti vienareikšmiškai tikrai nėra lengva. Visuomet minutėlę stabteliu ir pamąstau. Kurį laiką žvelgiu į klausiantįjį ir mintyse perrinkinėju žodžius, kuriais galėčiau atsakyti. Dažniausiai sakau, kad psichoterapeutas užsiima „gydymu pokalbiais“, kas dar vadinama psichoterapija. Deja, nuo tokio atsakymo klausiančiajam kyla tik dar daugiau klausimų…

Dauguma interesantų mandagiai linkteli ir toliau nebeklausinėja ir tik nedaugelis nuoširdžiai nusišypo ir pasidomi, kaip gi reikėtų suprasti tą „gydymą pokalbiais“ ? Juk visi su visais kalbasi, mes per dieną dalyvaujame keliolikoje ar keliasdešimtyje pokalbių, kuo gi aš tada iš tiesų užsiimu?.. Šioje vietoje atsidūstu ir dar kartą įdėmiau patyrinėju pašnekovo veidą, akis… Bandau parinkti tokį atsakymą, kurį būtent tas žmogus suprastų geriausiai. Tai priklauso ir nuo amžiaus ir nuo to, vyras ar moteris teiraujasi ir nuo jo išsilavinimo ar profesijos… Populiariausi atsakymų variantai būtų šie:

1. Psichoterapija yra „sielos gydymas“ – variantas intelektualams ir tikintiems žmonėms, šį atsakymą pasirenku tuomet, kai jaučiu, kad pašnekovas susidomėjo, tik nedrįsta toliau klausti… Trumpai paaiškinu, kad psichoterapeutas gydo žmones, kurie susiduria su dvasiniais negalavimais, psichinėmis kančiomis viršijančiomis jų pačių sielos adaptacijos galimybes. Mes visi tikrai gyvenime ne kartą ar ne du esame tai patyrę, todėl žmonės, ateinantys pas psichoterapeutus nėra kažkokie išskirtiniai, ar ypatingai sutrikę, tiesiog jų kančios jau gerokai užsitęsė todėl jie nusprendė nebesikankinti ir kreipėsi profesionalios pagalbos. Esu ir gydytoja, todėl kuomet vien tik pokalbių nebeužtenka, dar skiriu ir vaistus. Tam, kad pamatytum savo veidą, užtenka prieiti prie veidrodžio, o kad pamatytum savo sielą ir suvoktum jos negalavimus, reikia prieiti prie kito žmogaus. Psichoterapeutas ir yra toks žmogus – gyvas sielos veidrodis. Tačiau manyje kito žmogaus vidinis pasaulis, psichika atsispindi ne taip, kaip materialūs objektai veidrodyje. Psichoterapijos proceso, dialogo metu sielos vaizdinys (atspindys) yra formuojamas, kuriamas ir perkeičiamas, jis grįžta atgal jau perdirbtas ir perkeistas, todėl pats žmogus jau gali savyje pamatyti visiškai naujus aspektus, tai, ką anksčiau tik nujautė esant, tai tinka silpnybėms ir stiprybėms suvokti, pradėti keistis, sveikti…

2. „Aš užsiimu psichoanalize“. Trumpai ir tiesiai atsakau tiems, kurie, jaučiu, jau nemažai žino apie psichiką arba aiškiai yra apsisprendę pradėti psichoterapiją, tik ieško tinkamo specialisto. Toks atsakymas tinka ir mano profesijos atstovams – kitiems psichoterapeutams. Tai reiškia, kad užsiimu atskleidžiamąja, analitine psichoterapija. Ji ne tik padeda įveikti ligos simptomus, bet yra ir savęs pažinimo bei supratimo būdas. Ji kainuoja daug, trunka ilgai, o viso to vargo rezultatas bus kartais sunkiai įvardijamas, tačiau esminis asmenybės vystymasis ir keitimasis, kuris galiausiai stipriai palies ir patį žmogų, ir jo gyvenimą… Neretai žmonės pasako – lankiausi pas psichoterapeutą, mudu kalbėjomės, nors ir nelabai pamenu apie ką, bet kažkaip taip jau nutiko, kad tuo metu viskas mano gyvenime ėmė verstis aukštyn kojom…

3. Kartais pasakau paprastai, jog psichoterapeutas yra vertėjas – „tarpininkas“ tarp žmonių ir jų sielos. Žmogaus patyrimas ir jausmai būna tokie keisti ir nesuprantami, kad jiems nebeužtenka žodžių, prireikia ir kitokios „sielos kalbos“: simptomų, ligos, kūno pojūčių, įkyrių minčių, jausmų protrūkių, o sunkiausiais atvejais ir psichikos ligos. Taigi – padedu žmogui išgirsti savo sielą, kantriai ir atkakliai mokau jį jausmų kalbos. Juk mūsų siela yra labai daugiaprasmė ir sudėtinga, deja, jei nenorime to sudėtingumo ir prieštaringumo suvokti, tenkinamės pusėtinais ir primityviais teiginiais (gerai/blogai, juoda/balta), gali nutikti ir taip, kad pasijusime taip blogai, jog tos kalbos teks mokytis nori ar nenori, nes gyvenimas staiga kažkodėl taps nepakeliamas… Gali būti jog žmogaus sielos tamsa apsireiškia polinkiu į alkoholį, kitas priklausomybes, pykčio ir smurto priepuoliais, susierzinimu, persivalgymu, badavimu, nemiga ir t.t. Tai mūsų sielos ribų sargai, – juodieji beširdžiai, žiaurūs demonai.

Paradoksaliu būdu visi jie mums yra labai reikalingi – jie gina mus nuo mūsų pačių… Keista, bet dažnai žmonės galvoja, kad meilė – tai veikli jėga, o meilės nebuvimas (sau ar kitam žmogui) yra niekas, tuščia vieta. Iš tiesų nemeilė – tai lyg kokia tamsioji skylė – juodoji sielos bedugnė, kuri aktyviai veikia ir naikina bet kokius jausmus, pastangas, santykius. Jokia dvasios šviesa negali jos sušildyti ar apšviesti. Kartais tiek nedaug gali padaryti – gal tik gerbti savinaikos jėgas, tverti sunkias būsenas ir aiškiai nusibrėžti vidines ribas. Kuomet žmogaus kūnas dreba ir bloguoja, jis aiškiai perspėja, jog kad sielos/psichikos rezervai išnaudoti ir jam, fiziniam kūnui, teks perimti dalelę kančios, kad priverstų žmogų sustoti ir neleistų toliau dirbti „savo asmenybės“ sąskaita. Sustoti ir ryžtingai pasukti atgal – link savęs meilės, lepinimo, savo aiškių ribų pajautimo.

4. Psichoterapeutas yra iš „tų“ – „kitokių“, „psicho“ – besidominčių tuo, kuo niekas nesidomi ir užsiimančių tuo, kuo joks „protingas ir racionalus“ žmogus nė už ką neužsiimtų. Psichoterapinio proceso niekuomet neįmanoma pažinti iki galo, visada lieka neaiškumų, dviprasmybių, priešingybių. Iš tiesų suprantu, kaip rizikuoju, – taip sakydama tarsi pastatau save į vieną eilę su kitais visuomenės marginalais: astrologais, būrėjomis ir raganomis, bei tais kurie gydo vandeniu, energijomis, užkalbėjimais ar buria likimą Taro kortomis… Tačiau Psichoterapeutas neišvarinėja blogųjų dvasių ar demonų, jo darbas konkretus: jis padeda žmonėms pažinti savo silpnąsias puses, sielos žaizdas ir ribas. Aš taip pat mokau neišsigąsti, o analizuoti ir puoselėti pačius įvairiausius savo sielos troškimus ir aspektus, kad reikalui esant šešėliai taip pat galėtų tinkamai pasitarnauti mūsų labui.

Mano darbas yra pirmiausia išklausyti žmogų, o klausantis nuolat stengtis jam grąžinti tą tiesą apie jį patį, kurios jis dar nemato. Kiekvienas psichoterapeutas daro tai įvairiais būdais. Dirbdama susiduriu su nemenka problema: tiesa apie mus, kurios mes nežinome, nepajėgiame žinoti, dažniausiai nėra nei maloni, nei lengva. Kai supykstu ar pervargstu, imu lyginti psichoterapiją su „dvasinių šiukšlių valymu“. O juk kol nesutarsi su paciento šešėliu, tol joks gydymas nejudės iš vietos…

Kiekvienam žmogui šis procesas yra skirtingas. Kiekvienam reikalinga vis kitokia psichoterapija. Aš tikiu jog nėra žmonių kuriems negali padėti psichoterapija, tačiau yra tokių kuriems negali padėti konkretus psichoterapeutas ar psichoterapijos metodas. Tuomet linkiu nenuleisti rankų ir toliau ieškoti pagalbos. Man pačiai tai būna atsikratymo „visagalės ir idealios – visažinės, visus išgydančios psichoterapeutės įvaizdžio, jei užsikrausiu darbo daugiau, negu galiu pavežti, mano siela klajos naktyje ir jos juodieji riteriai vėl apsireikš ir siautės, niokos, griaus pasitikėjimą savimi…

Dirbdama sielos darbus išmokau gerbti juodąsias naktis, jų nesibaiminti ir nevyti šalin. Paradoksaliu būdu jos gali tapti geriausiais mūsų draugais. Nes juk šviesa negali šviesti be šešėlio – „Lucem denunciat umbra“ – sakė romėnai – „šviesą nusako šešėlis“. Kiek tamsos gali pakelti, tik tiek tavo sieloje bus šilta ir šviesu. Tam kad gyventi, pirmiau reikia susitaikyti su negyvenimu, nemeile, neviltim ir surasti joms vietą savo sieloje… Gali būti drąsus ir kietas tik tiek, kiek saugus yra tavo silpnumas ir bejėgiškumas…

Labiausiai man patinka būti psichoterapeute – vertėja. Sakyčiau, kad šios psichoterapijos pradmenų mane išmokė Marius. Mariui buvo šešeri, kaip ir man, mudu leidome kaime vasaras pas savo močiutes. Marius kalbėjo labai savita, tik jo mamai suvokiama skiemenų ir gestų kalba. Ir dar jis, žinoma, kaip ir daugelis tokių vaikų, ožiuodavosi ir verkdavo. Kuomet prasidėdavo šie „ožiai“, niekas daugiau be mamos jo nesuprasdavo, nei tėtis, nei močiutė. Nutiko taip, kad man pavyko kažkaip perprasti jo savitą kalbą. Pamenu kokia tuomet jaučiausi laiminga, lyg atlikusi didelį žygdarbį. Staiga iš keistai veblenančio ir gestikuliuojančio, snarglėto „neįgalaus“, „svetimo“, baugaus vaikiščio Marius tapo mano draugu ir kiemo „chebros“ nariu. Būtent šis mažas berniukas padėjo man suvokti, kad mintis, būsenas ir jausmus galima išreikšti pasitelkiant gestus, kūno reakcijas ir pojūčius, mykimą, mikčiojimą ir skiemenis, – nebūtinai rišlius sakinius… Pasirodė, kad visas jo chaosas turi savitą, nuoseklią logiką… Tą vasarą Marius buvo mano geriausias draugas ir pasididžiavimas… Mudviejų močiutės labai stebėjosi, kad mes taip gerai sutardavome…

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė | psichoterapijoscentras.lt
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
Iliustracija: © Alberto Ruggieri/Illustration Works/Corbis

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. atrodo rimtas puslapis. Tačiau eilini kartą rasot apie tikincius ir religija. Sielos ir panasiai. Jei butumet rimti intelektualus specialistai tai nesapaliotumet apie dalykua kuriem irodymu nera ir apskritai tikimybe jog kazkas tokio egzistuoja beveik nuline. Jau taip nuvylet pastaruoju metu. Su savo iliuzijom apie sielas ir dieva….

    • Galbūt tavo racionalumas ir materializmas trukdo suprasti tai ką nori pasakyti straipsnis, o ne kokius žodžius renkasi paaiškinti ką iš tiesų nori pasakyti. Ir taip, suprantu, kad misticizmas yra ginčitynas, bet negalima jo nuvertinti, vien dėl to, kad \”nėra įrodymų\”. Gyvenimas nėra vien racionalus ar turi būti pagrįstas faktais, gyvenimas taip pat ir emocinis, paradoksalus ir sunkiai aprėpiamas.
      O faktai suteikia pagrindo iliuziją ir nežinoma ar tai yra Tiesa iš didžiosios raidės.
      Siūlyčiau atviram bet kokiai įžvalgai. :)

  2. Kaip tai įrodymų nėra?? :D Apsidairykite aplinkui – VISA TAI ką matote yra gyvas įrodymas, kad egzistuoja aukštesnis ir galingesnis intelektas, kurį aprėpti yra panašiai kas susitaikyti su mintimi, jog Visata neturi ribų, sienų ar kitokios pabaigos, kad jai bilijonai, milijardai metų, ir jeigu skristumėte kosminiu laivu į vieną pusę, niekada nerastumėte pakraščio.
    Trumpam priimkime idėją, jog Visata susikūrė pati savaime – ji pati save sukūrė. Bet tada kyla klausimas – kaip visi tie fizikos dėsniai – 3 termodinamikos dėsniai, dalėlių krūviai, masės, sąveikos, konstantos ir formulės – chaosas negali būti ORGANIZUOTAS. Čia maždaug tikimybinis paradoksas, kad jeigu vienai beždžionei duotume rašomąją mašinėlę ir laiko, tai ji, atsitiktinai spaudinėdama mygtukus – parašys suprantamą sakinį. Paradokso paradoksas – jei paimtume begalinį skaičių beždžionių, spaudinėjančių mygtukus ir begalinį laiko intervalą – ar galime tikėtis, kad jos parašys Šekspyro kūrinį? :)

    Taigi. Chaosas negali būti organizuotas. Kosmosas yra organizuotas. Tikslus. Tvarkingas. Dėsningas.

    Pati savaime materija yra organizuota, tačiau inertiška. Jei kibirėliu pastatysite smėlio pilį, ji nerodys jokių gyvos būtybės ženklų – smėlio materija yra inertiška. Tuo tarpu gyva būtybė – nuo mikrobo iki Žemės planetos (taip taip!) reaguoja į dirginimą, agresiją – intelektas duoda vienokį ar kitokį atsaką, kuris tiesiogiai nėra fizikinis reiškinys, o rodo proto veiklą.

    Jeigu pastatote smėlio pilį, ar galite tikėtis, kad ji ims savarankiškai gyventi ir statytis kitas pilis? Nemanau :) Todėl kad pilis neturi sielos (kaip iškritęs plaukas – jūsų dalis). Negana to – gyva ir negyva materija turi esminį skirtumą – ji geba dauginti savo pačios kopijas, pasižyminčias protu ir intelektu.

    Tad neaišku, kas yra toji iliuzija – įsivaizdavimas kad viso to nėra ar kad visa tai tėra įsivaizduojama. :)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here