Nekantrūs gerbėjai driekiasi ilgomis voromis prie Niujorko Modernaus Meno Muziejaus. Ne vienas čia pat ir nakvoja, daugelis valandų valandas mindžiukuoja, o kai kas šen atsibogina iš pačios Australijos. Minios ryte nekantriai sudarinėja eiles, kad užvis pirmesnis galėtų… atsisėsti ant kėdės. Toks proveržis galerijoje todėl, kad ant priešprieša pastatyto kuklaus krėslo tris mėnesius viešės viena garsiausių, kone labiausiai šokiruojančių menininkių pasaulyje.

Ir kai kuriems pavyks tądien atsisėsti prieš ją. Ji nulenks galvą, susikaups, tada pakels akis ir pažvelgs į tavąsias. Koks vyriškis netruks šluostyti ašaras, kita moteris dangiškai šypsosis it pagauta nirvanos, tūlas vaikas raudos pasikūkčiodamas, ilgą laiką negalėdamas atsigauti, o apsauginis iš nuostabos trauks pečiais. Kokio velnio šios minios trenkiasi tiesiog pasėdėti?

Perfomanso autorė – Marina Abramovič, kurios charizma pagauna ir nepaleidžia tol, kol gerokai nepakrato už emocijų ausų, ko gero nukeliančių net iki šliaužtinių laikų. ‘Nebe aš čia’, ji bando aiškinti šį jausminio proveržio žiūrovuose reiškinį, ‘bet žmonės manyje lyg veidrodyje atpažįsta save’. Marina dar ir dar kartą nuleidžia akis, tada jas pakelia ir šviežiu žvilgsniu pasitinka kitą atėjusįjį. Nesaldinta, rupi, tikra meilė žmogui justi jos nedalomame dėmesyje. Dienas iš dienos. Tris mėnesius. 736 valandas. Padovanotas nepažįstamiesiems, kurių veidų ji negebės prisiminti. Dovanodama mėnesius iš nuolat senkančios asmeninės laiko sąskaitos.

Ką pažadina ši menininkė beašarojančiose akyse? Kodėl kažkur šalia perfomanso pora vaikų ir jaunuolių bando ją mėgdžioti čia pat, MOMA’oje, tiesiog tylomis žiūrėdami vienas kitam į akis. Nekalbant, nekomentuojant. Kas tai per ‘netikėtas’ reiškinys – stebėti ir skirti dėmesio vienas kitam? Gali įvairiai vertinti kitus Marinos darbus, gali žavėtis ar bodėtis, tačiau kažką ji prižadina mumyse šiame laike, kad žiūrėdama dokumentinį filmą ‘Menininkas yra čia’ (angl. ‘The artist is present’), nesulaikau ašarų ir aš. Kokį bičiulystės badą, kokią šilumos dykynę ji atspindi savo laumės akimis?

Bendrystės sausrą regiu traukiniuose ar kavinėse, parkuose ar automobiliuose. Ištįsusiais snapeliais, įbestais į išmaniuosius, praeiviai primena išsilydžiusius Salvadoro Dali laikrodžius, pavargusiais žvilgsniais, varvančiais nuo žydrųjų ekranų. O žmonės, kankinami vienišumo, toliau voromis rikiuojasi. Pas gydytojus, kad šie kuo skubiau išrašytų vaistų. Vaistų nuo vienatvės. Ir tą penkminutę, skirtą tik jiems, tol, kol daktarėlis pildo popierius, jie dar bandys desperatiškai papasakoti apie save. Tokie graudūs perfomansai – gydytojų, pasak jų pačių, kasdienybė. Kai kurie, dėkuidie, neturintys draugo ar brolio peties pasiremti, atranda drąsos ar sukrapšto pinigą ateiti iki psichologo kėdės.

O mes vis rečiau nuobodulio kankinami susėdame ant suolelio stebėti gyvenimo tyloje. Vis rečiau tiesiog išbūname drauge, nenukreipę kalbos ar akių kažkur. Nesu tikra, ar išmanieji – bėdini aitvarai, atnešę nelemtus atrakcionų turtus. Ko gero, ne. Matyt, chaotišką tuštumą, vidinį irzulį ir suirutę bandome užpildyti be atvangos. Ir ko gero, MOMA apsauginio nuostabai, Marina savo meniniu gestu prižadina mūsų esminį instinktą. Aš noriu būti svarbus. Apkabintas. Pažintas. Išklausytas. Noriu, kad su manimi drauge KAS NORS prasmingai patylėtų. Po dviejų mėnesių Marina sako: nuimkite šį stalą, skiriantį mane nuo žiūrovo. Barjero nebelieka. Lieka tik du pažeidžiami žmonės, besikeičiantys žvilgsniais, dovanojantys laiką vienas kitam.

Bendrystės, betarpiškos ir palaikačios, antipodas – suvoktas vienišumas. Visai nesvarbu, ar asmuo, užvėręs namų duris, lieka vienas, ar jį supa šimtai žmonių. Vienas anoniminis įstaigos vadovas, užkopęs solidžios karjeros laiptais, ryte išleidęs į mokyklą vaikus, vietoj to, kad eitų į darbą, grįžta į lovą ir tuščią žvilgsnį beda į lubas, nes darbe 45 valandas per savaitę jaučiasi beviltiškai vienišas. Vienišas ten, kur sukasi šimtai kūrybingų ir žavių profesionalų. O Facebook’as, ryšių mezgimo megafabrikas, vienų dievinamas, kitų kaip velnio atsižadamas, deja, taip pat neišsprendžia šios bėdos. Tyrimai teigia, kad nors dėka socialinių tinklų amerikiečių ryšiai tapo skaitlingesni, tačiau ženkliai paviršutiniškesni. Rašytojas ir kolumnistas Stephenas Marche, besikalbėdamas su psichologu John Cacciopo, klausia: kuo dėtas Facebookas ir vienišumas. Ir čia, neuromokslininkas, išsamiai tyrinėjęs šį reiškinį, socialinio tinklo nelinksta plakti – tai tiesiog įrankis. Jei šią priemonę naudojame pasiekti žmones tam, kad galiausiai juos sutiktume realybėje, tête-à-tête, tada tai proga sukurti asmeniškesnius santykius. Rinkdamasis socialinio tinklo interakcijas vietoj tikro pokalbio vargu ar galėsi tai vadinti nuoširdžia draugija. J. Cacciopo eksperimento išvados byloja: kuo daugiau realių santykių, tuo žmogus jaučiasi mažiau vienišas, ir, įdomu tai, jog kuo daugiau virtualių sąveikų, tuo jis jaučiasi vienišesnis.

Ir tai opi problema, atsiliepianti tiek psichologinei, tiek fizinei sveikatai. J. Cacioppo, studijuojantis biologinius vienišumo padarinius, teigia, kad tarp šio reiškinio ir streso hormono kortizolio padidėjimo yra stiprus ryšys. Tyrimų metu yra pastebėjęs, kad vienišių širdies arterijos ilgainiui tampa rambesnės, dažniau kyla kraujospūdis, organizme atsiranda uždegiminiai procesai, o tai gali įtakoti jų atmintį ir mokymąsi. Blogiausiu atveju vienišumas gali netgi sukelti ankstyvą mirtį. Psichologas taip pat teigia, kad tokie žmonės rečiau rūpinasi savo fiziniu būviu – valgo mažiau sveiką maistą, rečiau sportuoja. Ne kartą esu girdėjusi šiuos guodžiantis: ‘kam man ruošti patiekalus, jei esu tik aš pats, nei artimųjų, nei draugų’.

O patvari bendrystė šiai ateities rykštei sušvelninti galėtų labai pasitarnauti. Tai paliudija dar 1960m. amerikiečių studijuojamos įvairios čiabuvių kultūros ir gentys. Alexander Leaf (Harvardo medicinos mokykla) ir René Dubos (Rockefellerio universitetas) atrado, kad emociniai ryšiai su bendruomene gali apsaugoti žmones nuo ligų ir padėti jiems gyventi ilgiau. Tai antrina ir tyrimai italų-amerikiečių Roseto (vadinamas Roseto efektas) bendruomenėje (JAV), kurioje nepaisant ne itin sveikos dietos, glaudžių tarpusavio santykių dėka gyventojai pasižymėjo žemu streso lygio, širdies ligų skaičiumi ir mirtingumo rodikliu. Deja, tyrinėtojai teigia, vykstant visuomenės individualizavimui, ‘amerikietiškos svajonės’ medžioklei, tokie bendruomenių pavyzdžiai sparčiai nyksta.

Nors psichologas Guy Winch teigia, kad net apie 60% susituokusiųjų vis dėlto jaučiasi vieniši, tačiau itin įdomų atradimą mums pateikia Harvardo universiteto mokslininkas psichiatras Robertas Waldingeris, ilgiausio visoje istorijoje laimės tyrimo, trunkančio jau 75 metus, ketvirtasis vadovas. Jis teigia, kad nors daugelis jaunystėje mano, jog laimę jiems suteiks pinigai ir pasiekimai ir juos lydėsianti garbė, gyvenimo eigoje vis dėlto supranta, kad svarbiausia yra socialiniai ryšiai – ir ne jų kiekis, o kokybė. Viena iš išvadų yra ta, kad vyrai, labiausiai patenkinti savo santykiais penkiasdešimtaisiais metais, išliko kur kas sveikesni aštuoniasdešimtmečiai. Ir net tada, kai jautė kokį nors fizinį skausmą, vis vien teigė esą laimingesni. Sunkiau buvo tiems, kurių fizinį skausmą aitrino ir emocinis. Tyrėjai ne tik fiksavo subjektyvius tiriamųjų požiūrius, tačiau ir jų objektyvius sveikatos įrašus. Juos analizuojant, piršosi išvada, kad prieraišūs santykiai saugojo ne tik kūną, bet ir protą: jų prisiminimai buvo kur kas ryškesni, nei tų, kurie negalėjo pasitikėti savo partneriu. Waldingeris tik patvirtino seną išmintį, kad laimei užvis svarbiausia – tai šeima, artimi draugai, bendruomenė.

Kadaise, kai šviežiai persikėlėme į Oksfordo miestą, jaučiausi čia dar visai svetima. Vos spėjus užšokti ant šaligatvio nuo pro šalį skutančių studentų dviračių, dūlinėdama regėjau šalia ištaigių statinių miegmaišius pasitiesusius benamius ir jų šunyčius. O kartą prisėdau ant suolelio šalia Bodleno bibliotekos. Pro šalį zujo praeiviai, o aš į kaušelį iš termoso įsipyliau atvėsusios kavos. Nepuoliau atsiversti knygos, mat tądien leidau gyvenimui tekėti kaip šiam patinka. Žmonės būreliais ar pavieniui, aukštais ar žemais kulniukais skubėjo ar vilkosi, vis tarškindami gatvės grindinį. Šie ar tie mažai aplink ką tematė. Net ir minios tų, kurie greitomis ir be atvangos kliksėjo fotoaparato mygtukais. Ant kito suolelio galo krestelėjo vyriokas žilsvais ilgais plaukais. Šviesiu apsiaustu iki žemės tartum koks neaprašytas burtininkas, atklydęs iš Hario Poterio romano, tiesiai iš netoliese jau snaudžiančios Hogvarto menės. Šalia savęs atsargiai priglaudė moterišką, per siūles beplyštantį krepšį. Lėtai nužvelgė praeivius, palengva iš tabako suraitė suktinuką.

Gal paklausti, kaip gyvena, svarsčiau, bet gal ne, žmonės čia taip nepratę. Galiausiai gal jam tiesiog patinka stebėti, mislyti ir tylėti. „Dažnai ateinat čia pasėdėti?“ neištvėrus lepteliu. „Beveik kasdien. Čia gražu“. Išpučia dūmą „Aš benamis“ tarsi prisistato, tarsi perspėja. Savo išpūstoje margoje rankinėje, pasirodo, turi visą savo gyvenimą. „Kaip ilgai gyvenat be namų?“ „Dvylika metų. Aš Adis“. Jis ištiesė man ranką. „Dabar gyvenu po dengtu turgumi. Žinai jį? Ten tunelyje“. Žinau ir turgų, ir tunelį, ir šlapias į jį vedančias gatves. „O tu ne benamė?“. „Hmm, ne. Kol kas ne“. Tyliai akimis varstome kostiumuotus profesorius ir bankų klerkus, pro šalį šiugždančius odinius krepšius ir kruopščiai nublizgintus batus. Adžio batai irgi švarūs, apskritai nepagalvočiau, kad jis neturi namų. „Iš kur jūs?“ Jo balse girdėjau nečionykščią gaidą. „Iš Olandijos“. Pauzė. Kita. “O tada, kai nebuvot benamis, kuo buvot?“

„Menininku. Grojau fleita“. Jo akys staiga persimainė, jose apsigyveno toks liūdesys, kad maniau suvarstys visus praeivių krepšius, apsiaustus ir skėčius, visi jie paliks skylėti. „Norit kavos?“ neištvėriau tylos pirma. Jis pasižiūrėjo į mane tomis pačiomis liūdnomis akimis ir vos vos jomis šyptelėjo. „Visą dieną nešiojausi su savimi, tikriausiai jau atšalusi“. Ištiesiau kaušelį. „Drungna“, jis pritariamai nusišypsojo, bet gurkšnojo su dar viena suraityta suktinuke. Dabar jau man dingojosi, kad sėdime kokioje nors prašmatnioje lauko kavinėje su prabangiausiu vaizdu, juk iš tiesų mus supa gražiausi Oksfordo senamiesčio rūmai, pro ištaigius vartus matosi parkai. „O per tuos 12 metų buvote kada nors laimingas?“ Matyt, klausimas netikėtas, gal kiek per drąsus, maniau, kad jis jo nė neišgirdo, nes akimis jau vėl kažką piešė grindinyje ir tylėjo. „Su partnere buvau laimingas. Dabar ji serga, toli, ligoninėje, retai tesimatome“. Ilgos pauzės, reikalingos man, reikalingos jam. „Žinau, kur galit nueiti, kad gautumėt antklodę. Ir gal net, jei bus vietų, jus priims ten nakvynei“, suraitau jam adresą popieriaus lapelyje. „Turiu eiti, Adi“, sakau jam. „Iki, Evelina“, sako jis ir paspaudžia man ranką. Abiem delnais suimu jo rankas ir, pažiūrėjus į akis, sakau „iki, saugios nakties“.

Tąkart išdrįsdama prakalbinti keistuolį ant suolelio, paslaugą padariau ne tiek jam, kiek pokalbio – blizgiame ir ištaigiame, dar neprisijaukintame mieste, man reikėjo lygiai taip pat. Giliai iš vidaus mus traukia būti šalia vienas kito, būti drauge. Minėtas socialinis psichologas J. Cacciopo savo knygoje ‘Vienišumas’ (‘Loneliness’) svarsto, kad jei zoologijos sodo prižiūrėtojo paprašytų sukurti narvą Homo Sapiens rūšiai, rūpesčių sąrašo pradžioje jis užrašytų ‘privalomai visuomeniškas’, tai yra, lygiai taip, kaip karališkųjų pingvinų niekas nelaikytų dykumos sąlygomis, taip ir žmonių nevalia atskirti ir laikyti izoliacijoje. Ko gero dėlto kone didžiausia bausmė kalėjime yra būti uždarytam į vienutę.

Oksfordšyro ‘Minde’, organizacijoje dirbančioje su žmonėmis, besiskundžiančiais psichikos sveikatos problemomis, viename iš ratelių sėdi moterys ir vyrai. Atėję į grupę jie atsigauna, pagyvėja, ir besikalbėdami teigia jaučią gyvus pulsuojančius siūlus, jungiančius vienas su kitu. ‘Čia mes nesijaučiame vieniši ir vieni’, sako jie, ‘galų gale kas nors mus gali suprasti, nes visi pereiname panašius procesus’. Bendruomenės svarbą kaip niekada labiau jaučiu būdama tarp tų, kuriems vienišumas tik dar labiau sustiprina depresijos ar nerimo požymius. Vieni būdami jie vengia ruošti valgį, o turėdami galimybę suktis virtuvėje drauge, tie patys žmonės kepa pyragus ir apkepus, sėda pietauti drauge, juokaudami ir plepėdami. Ar gali būti tai tie patys liūdesio prislėgtieji, per duris žengę beviltiškais veidais?

Dedu virtualų tašką ir einu į kaimyninę parduotuvę kavos. Esu tikra, kad ir šiandien mane palabins miestelėnai. Ne vienas, sako,kadais iškeliavęs laimės sostinėn ieškoti, sugrįžo čia, nes šiluma ir jausmas, jog priklausai bendruomenei, pasirodė esąs kur kas svarbesnis.

Evelina Savickaitė-Kazlauskė | menopsichoterapija.lt
Psichologė, meno psichoterapeutė

Šaltiniai:

  1. Anoniminis straipsnis, https://www.theguardian.com/commentisfree/2016/feb/01/loneliness-at-work-introvert-sadness-bereft-in-bustling-office
  2. Bergland, Ch. Loneliness: Perceived Social Isolation is Public Enemy No. 1 https://www.psychologytoday.com/blog/the-athletes-way/201511/loneliness-perceived-social-isolation-is-public-enemy-no-1
  3. Cacioppo, J. T., Patrick, W. Loneliness: Human Nature and the Need for Social Connection (2009)
  4. Marche S. Is Facebook Making Us Lonely? https://www.theatlantic.com/magazine/archive/2012/05/is-facebook-making-us-lonely/308930/
  5. Marina Abromovič, The artist is present. Dokumentinis filmas (2012)
  6. Robert Waldinger What makes a good life. Lessons from the longest study on happiness. https://www.ted.com/talks/robert_waldinger_what_makes_a_good_life_lessons_from_the_longest_study_on_happiness
loading...