Ką reiškia Duoti?

duoti Tada prabilo vienas turtuolis: „Sakyk mums, ką reiškia Duoti?“

Ir jis atsakė:
„Jūs duodate tik truputėlį, kai duodate iš savo turtų.
Tik kai duodate iš paties savęs, jūs iš tikro duodate.
Nes kas yra jūsų turtas, jei ne daiktai, kuriuos laikote ir saugote iš baimės, kad jų gali jums prireikti rytoj?
O rytojus? Ką atneš rytojus pernelyg apdairiam šuniui, kuris, sekdamas paskui maldininkus į šventąjį miestą, užkasa kaulą beribiuos smėlynuos?
O vargo baimė argi pati savaime jau ne vargas?
Argi troškulio baimė, kai šulinys pilnas, nėra nenumalšinamas troškulys?

Yra žmonių, kurie duoda mažai iš to, ką turi, ir duoda dėl pripažinimo, ir tas slaptas troškimas daro jų dovanas žalingas.
Ir yra tokių, kurie turi mažai ir atiduoda viską.
Jie tiki į gyvenimą ir į dosnią jo širdį, ir jų skrynia niekad neištuštėja.
Yra tokių, kurie duoda su džiaugsmu, ir džiaugsmas – atpildas jiems.
Yra tokių, kurie duoda su širdgėla, ir širdgėla, yra jų krikštas.
Ir yra tokių, kurie duoda ir nei širdgėlos dėl to jaučia, nei džiaugsmo ieško, nei rūpinasi, ar tai dorybė;
Jie duoda taip, kaip mirta slėnyje skleidžia savo aromatą.
Tai per jų rankas prabyla Viešpats, tai jų akimis Jis šypsosi žemei.

Bepigu duoti paprašytam, bet geriau yra duoti neprašomam, pačiam susiprasti;
Ir dosniajam dar didesnis džiaugsmas nei duoti yra ieškoti to, kuris priimtų jo dovanas.
Ir sakykit, ar yra daiktų, kurių vertėtų pagailėti?
Visa, ką turit, kada nors bus atiduota;
Todėl duokit dabar, idant dovanos būtų jūsų, o ne jūsų įpėdinių.

Dažnai jūs sakote, “Aš duočiau, bet tik vertam”.
Vaismedžiai jūsų sode ir kaimenės jūsų ganyklose šito nesako.
Jie duoda, kad gyventų, nes pašykštėti, vadinasi pražūti.
Be abejo, tas, kuris vertas gauti savo dienas ir naktis, vertas gauti iš jūsų visa kita.
Ir tas, kuris nusipelnė gerti iš gyvenimo vandenyno, nusipelno pripildyti savo taurę iš jūsų upelio.
Ir koks nuopelnas didesnis, jei ne drąsiai ir pasitikimai, net labdaringai priimti?
Ir kas jūsų esat, kad žmonės turėtų atverti jums savo krūtinę ir parodyti savo išdidžią širdį apnuogintą, bet nesugėdintą?
Pirmiausia pažiūrėkit, ar patys nusipelnėt duoti ir būti įnagiu duodančiojo rankose.
Nes iš tikrųjų tai gyvenimas duoda gyvenimui – tuo tarpu jūs, laiką save duodančiais, teesate liudytojai.

O jūs, priimantys dovanas, – juk visi jūs priimate – neužsikraukit dėkingumo naštos, kitaip uždėsite jungą sau ir duodančiam.
Geriau pakilkit kartu su duodančiuoju jo dovanų dėka lyg su sparnais;
Nes pernelyg rūpintis savo skola – tai abejoti kilnumu to, kurio motina – dosnioji žemė, o tėvas – Viešpats.“

Ištrauka:
Kahlil Gibran (2008). Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 29-32 p.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.