6812398785_3e2a9b5bb3_b
Šaltinis: julie-love / flickr

Jei mokyklos vadovai sako, kad jų mokykloje patyčių problemos nėra, verta rinktis kitą mokymo įstaigą, teigia žurnalistė Donata Baniūnienė. Ji sako nesižavinti vadinamosiomis prestižinėmis mokymo įstaigomis, nes svarbiausia, kad mokykloje vaikai ne tik sėkmingai išlaikytų egzaminus, bet ir gerai jaustųsi. „Lietuviai nustemba, kai Airijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje mokytojas šypsosi, kiekvienam spaudžia ranką ir klausia, kaip šiandien vaikas jaučiasi“, – teigia žurnalistė.

tsižvelgiama ne į svarbiausius kriterijus

Du mokyklinio amžiaus vaikus auginanti portalo „Tavo vaikas“ redaktorė Donata Baniūnienė džiaugiasi, kad gyvena Vilniuje ir turi galimybę rinktis, nes daugelyje kaimų ir mažesnių miestų yra tik viena pradinė mokykla ar gimnazija. Tačiau ji teigia nesižavinti vadinamosiomis prestižinėmis mokyklomis.

„Turiu pirmokę dukrą bei aštuntoką sūnų. Sūnui turėjau rinkti gimnaziją, dukrai  – mokyklą. Galiu pasakyti, kad nesižaviu mokyklomis, prie kurių sausio 1 dieną septintą valandą ryte rikiuojasi eilės tėvų, norinčių, kad į jas pakliūtų jų vaikai“, – teigia D. Baniūnienė.

Nors tokios mokyklos pasižymi gerais abiturientų akademiniais pasiekimais, D. Baniūnienė įsitikinusi, kad tai nėra svarbiausias kriterijus. „Būtina atsižvelgti į paprastą dalyką – ar mano vaikas toje mokykloje jausis gerai ir augs laimingas“, – tikina dviejų mokyklinio amžiaus vaikų mama.

Šiais laikais, priduria ji, vis daugiau mokslininkų kalba apie žmogaus emocinį intelektą, kuris taip pat lemia sėkmę gyvenime, todėl turėtų būti lavinamas švietimo įstaigose. Taigi, norint ugdyti vaikų emocinį intelektą, labai svarbūs geri mokinių santykiai su mokytojais, patyčių nebuvimas ir t. t.

Vis dėlto, D. Baniūnienės teigimu, svarbiausias kriterijus daugeliui tėvų tebėra atstumas nuo namų iki mokyklos, mokyklos  akademiniai pasiekimai, kitų tėvų atsiliepimai.

Jei mokyklos vadovai sako, kad pas juos patyčių nėra, vertėtų rinktis kitą mokyklą

D. Baniūnienė pabrėžia, kad, renkantis mokyklą, labai svarbus patyčių klausimas, kurį, prieš leidžiant vaiką į mokyklą, vertėtų aptarti su jos vadovais. Anot jos, patyčių būna visose mokyklose, bet tik kai kurios iš jų pripažįstą šią problemą ir bando ją spręsti.

„Labai patiko garsios Lietuvos edukologės pasiūlymas tėvams, renkantiems mokyklą savo vaikui. Atėjus į mokyklą susipažinti, galima jos vadovų paklausti, kaip mokykloje kovojama su patyčiomis. Šiems atsakius, kad patyčių nėra, edukologė rekomenduoja uždaryti duris ir išeiti iš tokios mokyklos“, – kalba žurnalistė.

Jai antrina NMVA Mokyklų veiklos kokybės išorinio vertinimo skyriaus vedėja Snieguolė Vaičekauskienė – jos teigimu, daugeliui tėvų svarbiausi kriterijai yra atstumas iki namų bei viešoji nuomonė apie mokyklą. „Pastebiu, kad mokyklos kokybę tėvai supranta kaip moksleivių paruošimą testams, egzaminams, bet ne gyvenimui. Man dėl to liūdna“, – teigia ji.

Anot NMVA atstovės, Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama emociniam, socialiniam ir dvasiniam vaikų ugdymui. Tokį įsitikinimą ji grindžia statistikos duomenimis: „Kas ketvirtas mokinys sako, kad mokytojai jį skaudžiai pašiepia bei įžeidžia. Kas antras mokinys teigia, kad kai kurie bendraamžiai įžūliai elgiasi su mokytojais. Nepagarbaus elgesio atvejų būna ir iš mokytojo, ir iš mokinio pusės. Pritariu minčiai, kad vertėtų uždaryti duris, jei mokyklos atstovai sako, kad jų mokykloje patyčių nėra.“

S. Vaičekauskienės teigimu, tokia statistika pateikiama agentūros interneto svetainėje – tiesa, duomenų apie konkrečias mokyklas joje nėra, nes skelbiama apibendrinta informacija. Be to, NMVA tiria ne tik patyčių paplitimą, bet mokyklų veiklos kokybę apskritai.

„Tiriame, kas mokyklose daroma geriausiai, o kuriuos aspektus reikėtų tobulinti. Pastebiu, kad daugumoje mokyklų išryškinami panašūs pasiekimai ir problemos. Galima rasti daug informacijos, todėl kviečiu apsilankyti NMVA svetainėje“, – teigia S. Vaičekauskienė.

Geros mokyklos – ne tik didmiesčiuose

S. Vaičekauskienė pastebi, kad Lietuvos mokyklos, norėdamos paslėpti savo veiklos trūkumus, linkusios prisidengti šalies ekonominiu bei socialiniu kontekstu. Tačiau mokyklos, kuriose mokosi vaikai iš sunkiau besiverčiančių šeimų, dažnai sukuria didesnę pridedamąją vertę nei tos, kuriose tokių vaikų dalis mažesnė.

„Mokyklos, kuriose 75–100 proc. moksleivių gauna nemokamą maitinimą, sukuria teigiamą pridėtinę vertę. Tokiose mokyklose šauniai vyksta pamokos, – sako NMVA atstovė. – Kita vertus, mokyklos, kuriose nemokamai maitinami mažiau nei ketvirtadalis moksleivių (tokių mokyklų Lietuvoje beveik pusė), dažniausiai sukuria neigiamą pridėtinę vertė. Tokios paprastai būna didmiesčių mokyklos.“

S. Vaičekauskienė nepritaria viename portale išsakytam Andriaus Kubiliaus požiūriui, kad didmiesčių mokyklose vaikai mokomi geriau, ir tikina, kad puikių mokyklų esama ir kaimo vietovėse.

„Stengiamės viešinti sėkmės istorijas, todėl kai kuriose mokyklose netgi buvo filmuojamos pamokos. Periferijoje tikrai yra šaunių mokyklų“, – teigia specialistė ir priduria, kad mokyklos, vykdančios priimamų mokinių atranką, toli gražu ne visada pasižymi geresniais rezultatais.

Anot jos, mokyklos pridėtinė vertė yra tai, kas vyksta per pamokas. „Stebėdami pamokas, žiūrime, kaip jos suplanuotos, kaip vyksta mokymas, kaip aktyviai dirba vaikai. Siekiame išsiaiškinti darbo produktyvumą, t. y. ką vaikai išmoksta. Paskui analizuojame duomenis ir, juos apibendrinę, apskaičiuojame pridėtinę vertę“, – teigia NMVA atstovė.

Anot D. Baniūnienės, moksleivių žinių lygis Lietuvoje aukštesnis nei daugumoje Vakarų valstybių, bet blogesnė mokyklose vyraujanti atmosfera, tačiau situacija Lietuvoje pamažu keičiasi į gerąją pusę.

„Lietuviai nustemba, kai Airijoje, Norvegijoje ar Vokietijoje mokytojas šypsosi, kiekvienam spaudžia ranką ir klausia, kaip šiandien jautiesi. Vaikai būna nustebę, kad su jais taip bendraujama ir kad mokykloje jie gali jaustis puikiai, – sako žurnalistė. – Manau, jog reikalavimas, kad mokykla suteiktų tik aukščiausio lygio žinias, pamažu tampa mažiau aktualus.“

Nereikia bijoti keisti mokyklos

D. Baniūnienė įsitikinusi, kad nereikia bijoti keisti mokyklos, jei vaikas joje blogai jaučiasi, nes mokykla nėra santuoka, tad žmogus neįpareigotas joje mokytis visą gyvenimą.

„Jei tėvai mato, kad vaikas mokykloje jaučiasi kaip ne savo rogėse, siūlyčiau pakalbėti su juo bei pedagogais ir ieškoti galimybių pervesti atžalą į kitą mokyklą. Manau, kad mes to šiek tiek bijome: jei jau pradėjome leisti į tą mokyklą, tai ir leisime – juk ką pagalvos kaimynai? Nebijokime pokyčių ir ieškokime, kas geriausia mūsų vaikui“, – teigia žurnalistė.

S. Vaičekauskienė teigia neturinti tikslių duomenų, kiek mokinių keičia mokyklas nebaigę mokymosi ciklo (pradinės mokyklos, progimnazijos arba gimnazijos), bet pabrėžia, kad pereinama ne tik į kitą mokyklą, bet ir į kitą klasę. „Ją lemia įvairios priežastys, pavyzdžiui, santykiai klasėje, jos mikroklimatas. Tai viena dažniausiai pedagogų įvardijamų migracijos priežasčių“, – sako specialistė ir pataria tėvams būti pilietiškesniems ir nebijoti kalbėti apie mokykloje vyraujančias problemas. Pasak jos, NMVA vertina mokyklų veiklos kokybę, tačiau problemas turėtų spręsti pačios jų bendruomenės.

„Vaikai yra didžiausias tėvų turtas. Todėl tėvams reikėtų rodyti daugiau iniciatyvos, kalbėti apie tai, kaip mokykloje jaučiasi jų vaikai ir kokios priežastys tai lemia“, – pataria NMVA atstovė.

„Dešimt balų“ | LRT.lt

loading...