Ką turėtumėte žinoti apie pyktį ir pykstančius

0

pyktis

Su pykčiu susiduriame labai dažnai. Ir patys pykstame, ir turime atlaikyti artimų žmonių nepasitenkinimą bei pyktį. Būna, kad, rodos, nepelnytai aprėkia viršininkas, o būna, kad patys garsiai išsakome viską, ką galvojame apie, pavyzdžiui, eiles prie gydytojų kabineto – kodėl reikia valandą laukti, jei esame užrašyti tam tikram laikui?

Kai kada pyktis atrodo pateisinamas, normalus tai situacijai, kitais atvejais jaučiamės be galo įskaudinti ir nesuprasti. Taigi pabandykime paanalizuoti, kodėl žmonės pyksta ir ką daryti, kai pykstame patys arba kai patiriame pyktį iš kitų.

Kodėl žmonės supyksta

Nors atrodo, kad situacijos esti labai įvairios ir nepanašios vienos į kitas, pykčio priežastis trumpai galima suskirstyti į vos kelias grupes:

1. Pykstama tam, kad būtų pakenkta sau. Skamba paradoksiškai, tiesa? Tačiau su šios rūšies pykčiu galima susidurti ne taip jau retai. Jei žmogus depresiškas – jis dažnai pyksta ant savęs dėl to, kad jaučiasi ir yra bejėgis. Toks pyktis parodo norą save sunaikinti. Gyvenime tai galėtų atrodyti taip: dėl kažko jaučiame kaltę ir nepatogumą, tada nukreipiame savo kaltę į kitą žmogų – atrodo, kad dėl visko kaltas jis, išliejame jam savo pyktį, šis supyksta ant mūsų, įvyksta konfliktas – ir garas nuleistas, viduje nebekirba jokio savigraužos kirminėlio. Viskas būtų lyg ir neblogai, jei nebūtų sugadinta nuotaika niekuo dėtam draugui ar tiesiog žmogui, pasitaikiusiam „po ranka“…

2. Pykstama, kad būtų galima kontroliuoti. Nesvarbu, ar pyktis kyla iš paralyžiuojančios baimės, ar tik iš susierzinimo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norėjome – dažnai pykstame tam, kad įbaugintume kitus ir galėtume jais manipuliuoti. Pavyzdžiui, laukiame vizito pas gydytoją ir greičiausiai bijome… Bijome, kad ras kokių nors baisių ligų, o gal netgi bijome tyrimų paėmimo – nors ir nebesame vaikai, dūrimas į pirštą ar veną vis tiek nėra malonus. Kai apima stipri, stingdanti baimė, geriausia supykti, nes pyktis labai išjudina. Tada tampa kalti gydytojai, kad yra šundaktariai ir patys nežino, ką daro, arba visi jie kyšininkai ir nepakrutins nė piršto už ačiū; kalta poliklinikos administracija, kad nesutvarko eilių prie kabinetų – kur tai matyta, kad reikia tiek laiko laukti; kalta visa sveikatos apsaugos sistema, nes sumokame tiek mokesčių, o negauname beveik nieko… Ar atpažįstate šias mintis? Su jomis susiduriame išties dažnai, nes savo pačių sveikata mums labai svarbi, o tai, kad bijome ją prarasti, ir kelia tokį didelį pyktį viskam, kas susiję su „sveikatos gerinimu“.

3. Pykstame, kad jaustumėmės galingi. Kai jaučiamės maži, sumenkindami kitus galime santykinai pasijusti didesni. Pykstantis žmogus priverčia kitus atkreipti į jį dėmesį, išgirsti, pasidomėti, kas jam yra negerai ir kaip būtų galima padėti. Kur kas geriau, nei tyliai sau sėdėti kampe, niekieno nepastebėtiems!

4. Pykstame, kad kovotume su neteisybe. Šią pykčio rūšį būtų galima apibūdinti kaip teisybės ieškojimą, kurį sukelia mūsų pačių ar artimųjų patirta neteisybė.

Nors pyktis dažnai laikomas neigiama emocija, kurią reikėtų kuo greičiau pašalinti, iš tiesų tai priklauso nuo to, kodėl pyktis kyla ir kas su juo daroma. Pavyzdžiui, normalu, jei supykstama dėl neteisybės: toks pyktis psichologiškai nežaloja ir gali būti netgi naudingas, jei jis motyvuoja teisingai pasielgti. Šiuo atveju pyktį reikėtų ne pašalinti, bet jį kontroliuoti; ne slopinti, bet įprasminti. Taigi kaip galima valdyti pyktį?

Kaip valdyti pyktį?

Ne ignoruojant ir ne slopinant jį. Patirtis ir moksliniai tyrimai yra daug kartų įrodę, kad tai nepadeda. Kai pyktis jau pakyla virš tam tikro taško, jį reikia kažkokiu būdu išlieti, kad jis “atsiskiestų”, pasidarytų ne toks stiprus ir visa griaunantis. Tai yra, jį reikia tinkamai išstumti – taip, kad būtų padaryta kaip galima mažiau žalos. Kaip tą padaryti, pirmiausia priklauso nuo to, kodėl pyktis kilo.

1. Pyktis, skirtas pakenkti sau. Kadangi tokį pyktį sukelia depresija, svarbu ją atpažinti ir gydyti.

2. Pyktis, kuriuo siekiama kontroliuoti. Paklauskite savęs, kodėl jūs jaučiatės negalį kontroliuoti situacijos. Dažniausia priežastis – baimė. Laimei ar nelaimei, pyktis dažnai yra geras būdas per trumpą laiką atgauti kontrolę, tačiau, deja, jis suteikia tik kontrolės iliuziją, o ne tikrąją kontrolę. Tam, kad galėtumėme pradėti jaustis esą situacijos šeimininkai, svarbu suvokti, kaip jautėmės prieš supykdami ir kas galėjo pyktį sukelti. Jei galėtume atpažinti savo baimę ir kitus jausmus kiekvieną kartą, kai jie kyla, tai padėtų mums konstruktyviau su jais tvarkytis. Na, bent jau, jei nepavyktų visiškai išvengti pykčio, galėtume būti sąmoningesni ir aiškiau suvokti, kas su mumis vyksta. Prisiminus minėtą pavyzdį apie baimę prie gydytojo kabineto – jei suvoktume, kad bijome ir todėl mus erzina viskas, kas pasitaiko akiratyje – gal tai neišsilietų į didelį konfliktą, o tiesiog galėtume pamąstyti, kaip susidoroti su savo baime. Tam yra savų metodų, bet mes šį kartą ne apie tai…

3. Leiskite jam išlieti savo pyktį tokiu būdu, kuris jį nuramintų, tačiau nesukeltų žalos kitiems. Į pyktį atsakydami pykčiu retai kada galėsite pasiekti ką nors naudinga. Jei jums pavyksta pasiekti tokią savikontrolę, kad kitas žmogus savo pykčiu negali manipuliuoti jumis ir nepriverčia pasijusti mažesniu, jūs galite padėti jam susidurti su tikrosiomis jo pykčio priežastimis. Kokios taktikos reikėtų imtis?

• Pripažinkite jo pyktį. Jei priešinatės pykčiui, supykstate patys arba neigiate, kad tas žmogus turi teisę supykti – jūs darote viską, kas pyktį tik sustiprina. Net jei jums širdyje atrodo, kad jis neturi teisės pykti, ką jūs pasieksite jį tuo įtikinęs? Juk mums nereikia kieno nors prašyti leidimo, kad kažką jaustume – mylėtume, liūdėtume ar pyktume…

• Atsiprašykite. Net jei jūs ir nebuvote kaltas, užjausdamas pykstantį žmogų galite parodyti jam, kad jo pyktį pripažįstate.

• Padėkite pyktį išreikšti žodžiais. Padėkite pykstančiajam išsakyti, kaip stipriai jis pyksta, užuot ėmusis kokių nors žalingų veiksmų. Dažnai tai yra veiksmingas būdas padėti jam išlieti pyktį, nieko nesugriaunant ir neužgaunant.

• Supykite kartu su pykstančiuoju. Netgi dar stipriau, nei jis. Tapkite ne pykčio objektu, o partneriu, jausdami tokį patį pyktį, kaip ir pykstantysis.

Apskritai pyktis – stipri emocija, ir būti šalia pykstančiojo arba pačiam pykti labai nelengva. Tačiau pasistenkite kaip galima dažniau prisiminti, kad pykčio priežastys neretai esti gilesnės ir nesusijusios su tuo, kas kalbama pykstantis, o jų supratimas – tai pirmas žingsnis į gebėjimą valdyti.

Parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė | psichoterapija-jums.lt
Elektroninis paštas: dalia.mickeviciute@gmail.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here