sventes-kaledos

Gatvėse tebekaraliaujant darganotam rudeniui, į mūsų gyvenimą jau ima skverbtis didžiųjų žiemos švenčių nuojauta. Su kiekvienu kalendoriaus lapu pyragų, kalėdinių nuolaidų, snaigiuotų atvirukų, vakarėlių ir palinkėjimų kupinos dienos artėja. Kutendamos mūsų šalančias nosis savo baltas pūkeliais, šventės daugeliui kelia ne širdies smagumą, bet didžiulį galvos skausmą – kada ir kur rasti tinkamas draugams bei giminėms dovanas.

Pachhhhhh!!! Štai ir subliuško švenčių stebuklas, teliko pareiga – nepamiršti sutaupyti, laiku supirkti, tinkamai pasirinkti, ir, žinoma, įduoti. Pripažinkime, kad artėjant Kalėdoms dažniau mąstome ne apie nuveiktus gerus darbus ar šiltą bendravimą su artimaisiais. Kažkurią akimirką šių gražių minčių vietą užima mintys apie daiktus. „Reikia nupirkt. Būtinai reikia. Ir sūnėnui irgi (ir kuo gi jis vardu?..). Tik neaišku, ką ir kada.“

Ko gero, visi kartais jaučiame, kad ir šiais metais buvo per mažai bendrauta su artimaisiais. Laviruodami tarp perkrautos dienotvarkės ir žmonos/vyro/vaikų/šuns/šefo poreikių ir vėl neradome laiko seniai matytiems draugams, o pas senolius į kaimą pavyko sulakstyti tik pusdieniui. „O dar tos šventės…et, gal jiems nusiųsiu ką nors paštu. Tik nežinau, ką ir kada, bet juk reikia.“

Didžiausios dovanos – nuoširdaus mūsų dėmesio ne tik tada, kai kalendorius raudonuoja dėl viso pasaulio švenčiamų dienų, bendražmogiško bendravimo pripildytų akimirkų, gebėjimo išgirsti šalia esančio svajonę, dažniausiai negauna niekas. Išsibarstę rutinoje ir paskendę svarbesniuose reikaluose nuo visų, kas to dėmesio norėtų, atsitveriame blizgančiais popierėliais, margintomis dovanų dėžėmis ar čekiais. „Dieve, nu ką aš dabar žinau, ko tas Petras norėtų, paimsiu brangią peleninę. Mmm, o gal jis metė rūkyti? Tiek to, peleninė tiks“.

Tas tradicinis klausimas „ką tau padovanoti“ – asmeniškai mane žudo ir nuvilia. Tarsi bandytų sužinoti, koks daiktas leistų atsižymėti tinkamai besielgiančių žmonių sąraše, ir atsikratyti pareigos dalyvauti šventėje. Jau nekalbant apie tai, kad anksčiau žmonės šventę mokėjo ne tik švęsti, bet ir ją kurti. Tikrą. Kvepiančią mišku ir gerumu. O gal sniegu ir artumo pojūčiu.

Yra manančių, kad brangesnės dovanos teikia jas gaunančiam daugiau pasitenkinimo. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna primena, kad iš tiesų didžiausią įspūdį palieka dovanos, sužadinančios prisiminimus. Paprastai nedidelės, kartais – padarytos savo rankomis, visada labai asmeniškos ir jaukios. Bėgantys metai priverčia pripažinti, kad pačius gražiausius dalykus patyrėme anksčiau, nei gavome geresnį darbą ir didesnį atlygį. Būkite tikri – dovana, kaip ir šventė, bus geriausia pasaulyje, jei kitas pajus jūsų nuoširdų dėmesį, šilumą, meilę.
Psichologine prasme, pinigai įgijo savo galią dėl to, kad žmonių šioje žemėje pasidarė per daug. Pinigais mes atsiribojame, gauname galimybę nebendrauti. Jie – tarsi tarpininkas, išstumiantis betarpišką žmonių bendravimą. Anksčiau klestėję mainai skatino gyvą bendravimą. Mielus, artimus santykius išstūmė pinigai ir perkrauti vaišių stalai.

Kas gi nutiko mūsų šventėms? Jų nepavogė joks piktas pasakų herojus. Tam tikra prasme atiduodame jas patys. Šventės didelės šeimos būryje? Retenybė. Anksčiau virpulį keldavę švenčių ritualai? Atgyvena. Kam pusdienį kartu kepti pyragus ar daryti kūčiukus, kai prekybos centruose jų galima tiesiog nusipirkti? Kam drožinėti vaikui lesyklėlę, kai ją galima tiesiog nupirkti? Štai tik tikro švenčių skonio nenupirksi.

Todėl, nors galimybių turime daugiau, šventės virto įsipareigojimų krūva, stabdžiu lekiančiame gyvenime. Nemokame sukurti šventės patys, neišmokome to ir savo vaikų. Pasekmės? Ne tik mes patys, bet ir mažieji bendrauja vis mažiau. Padaugėjo nepasitikinčių savimi arba įžūlumu savo kompleksus maskuojančių vaikų. Kam eiti pas draugą į svečius, kai gali „susiesemesinti“, „pasiskaipinti“ ar „pačatinti“? Net ir šventinio gėrimo taurę su artimaisiais kai kas išsigudrino kilnoti prie kompiuterio prijungę kamerą.

Aišku, šventės lieka šventėmis. Kiek bepostringautume apie vadinamąjį idealųjį variantą, jos ir šiemet užgrius uraganu, privers muistytis, o gal net šypsotis. Ir nors vienas lauke – ne karys, pamąstyti verta. O kas, jei jūsų šventė šiemet nevirs valgymo ir gėrimo varžybomis? Kas, jei skirsite laiko tiems, kas jo tikrai verti. Neprisidengę parduotuvinėmis dovanomis, neliksime nuogi. Tiesiog reikės kiek pasukti galvą ir pasirausti atmintyje, nagi, kas nudžiugindavo mamą, tėtį, sutuoktinį, draugą?

Nors iki švenčių dar yra truputėlis laiko, noriu palinkėti. Kalėdų vakarą ir Naujųjų Metų dieną pamirškite įsijungti televizorių. Linkiu pabūti tarp pačių mylimiausių ir pajusti, kiek daug vieni kitiems jūs reiškiate. Gyvenime taip nutinka, kad brangūs mums žmonės vienas po kito pasitraukia, tuomet imame apgailestauti, kad per mažai buvome kartu. Ne dėl to, kad kažko nepadovanojome, bet dėl nepasakytų žodžių, neparodytų jausmų. Tad tegul prisiminimai, pokalbiai leis pasijusti dar artimesniems, o vėliau – prisiminti šias šventes, kaip labai labai kitokias – tikras.

Saulė Gradaitė
Šaltinis: vppc.lt

loading...