Kada prasideda tėvystė?

0

birch-1498550_640

Kiekvienoje tautoje nuo neatmenamų laikų galime rasti įvairiausių tabu, ritualų bei papročių, kurių pagrindinė paskirtis buvo apsaugoti mamą ir būsimą kūdikį nuo įvairiausių ligų ir pavojų.  Itin sparti praėjusio amžiaus mokslo ir medicininių technologijų plėtra atmetė intuityvią, metaforomis ir vaizdiniais perduodamą pasaulėjautą kaip nepakankamai patikimą, prietaringą bei moksliškai nepagrįstą.

Visgi, pastarųjų dešimtmečių moksliniai tyrimai ir stebėjimai davė naujų, nenuginčijamų įrodymų, jog mūsų močiutės buvo greičiau ne prietaringos, o pastabios. Taigi, apsukę ratą vėl grįžtame prie senųjų tiesų…

Kada prasideda tikroji tėvystė, su kūdikio gimimu ar dar tuomet kai ruošiamasi jo pradėjimui? Ką gali jausti mamos pilvelyje besispardantis kūdikis ir kaip stipriai  jo vystymasis, fizinė bei psichinė sveikata yra įtakojami tėvų mąstymo, elgesio bei emocinių būsenų? Per pastaruosius porą dešimtmečių mokslininkai, psichologai padarė nemažą pažangą bandydami atsakyti į šiuos ir panašius klausimus. Šių pastangų dėka netgi gimė naujas mokslas- prenatalinė psichologija. Įvairiose pasaulio šalyse pasitelkiant naujausias technologijas-ultragarsą, biocheminių organizmo procesų analizę buvo stebimas žmogaus vystymasis, reakcijos į medicinines intervencijas, motinos elgesio, emocinių būsenų pasikeitimai. Patyrę psichoterapeutai, gydytojai bendradarbiavo tirdami ryšius tarp įvairiausių prenataliniame laikotarpyje patirtų dirgiklių ir naujagimio, vaiko, suaugusiojo sveikatos sutrikimų, nuostatų bei elgesio. Padaryti atradimai leido visiems prieiti gan vieningos išvados – kūdikiai dar iki savo gimimo jaučia ir suvokia kur kas daugiau nei mes įsivaizdavome. Būtent todėl šiame straipsnyje dar negimusio kūdikio nedrįstu vadinti vaisiumi ir lenkiu galvą prieš visas bobutes ir motinas, kurios pasitelkę savo moterišką intuiciją, nėščiosios bei vaiko elgesio stebėjimą jau seniai žinojo tą pačią tiesą-žmogus formuojamas dar iki jam gimstant, todėl turi būti saugomas,  mylimas ir ugdomas nuo pat jo pradėjimo.

Žmogiškumo įrodymai

Faktų ir tyrimų yra daugybė, todėl paminėsiu tik keletą įdomesnių.

Jau septintą nėštumo savaitę yra susiformavę visi pagrindiniai organai ir mes galime ultragarso pagalba stebėti miniatiūrinį žmogutį, palaipsniui pradedantį reaguoti į mažiausius aplinkos pasikeitimus visais savo pojūčiais-lytėjimo, skonio, klausos, netgi regos. Būdami tampriame simbiotiniame ryšyje su savo mama, mažyliai jaučia jos emocijas ir į jas iš karto reaguoja pradėdami aktyviau judėti, ar atvirkščiai-tapdami nejudrūs ir apatiški (Rossi, Van den Bergh). Į mamos patiriamą stresą jie reaguoja stipriai keisdami savo kūno padėtį, o ilgalaikio streso sąlygomis silpniau vystosi. Kartais  emocinis kūdikio nepriėmimas, mamos patiriamas didelis stresas sukelia priešlaikinį gimdymą ar net  kūdikio mirtį (J.P.Relier).

Mažyliai ne tik atsako, bet ir patys aktyviai išgyvena bei geba išreikšti įvairias emocijas ( D.B.Chamberlain). Jie gali išsigandę trauktis nuo tyrimo metu į gimdą įvestos adatos ar verkti kuomet daromas abortas Ryder. Taip pat jie gali sapnuoti, šypsotis ir bendrauti reikšdami savo jausmus. Tai ypač akivaizdu stebint dvynių elgesį, kuomet mamytės pilvelyje jie bučiuojasi, žaidžia liesdami vienas kitą ar net piktai apsistumdo (Piontelli). Mokslininkai sugebėjo užfiksuoti emocines mimikos išraiškas bei tas pačias fiziologines reakcijas, kokias patiria panašias emocijas išgyvenantis jau subrendęs žmogus (Piontelli, Ryder, Ramon).

Gydytojų-psichiatrų Stan Grof, Frank Lake tyrimai parodė, kad iki gimimo bei jo metu patirti pergyvenimai įsirašo vaiko atmintin, ir gali būti atgaminti hipnozės ar  hiperaktyvaus kvėpavimo pagalba. Šios išvados buvo ilgainiui lyginamos su vaikų raidos specialistų, psichoterapeutų pastebėjimais kas padėjo rasti nenuginčijamus ryšius tarp prenataliniame laikotarpyje patirtų traumų ir tokių įvairaus amžiaus žmonių psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų kaip hiperaktyvumo sindromas, depresija, psichomotorinės raidos sulėtėjimas, įvairios baimės, astma, migrena, miego bei seksualinio identiteto sutrikimai. Čekų psichologams Matejcek‘ui ir David‘ui netgi pavyko įrodyti ryšį tarp nepageidaujamo nėštumo ir tokių sunkiai apčiuopiamų problemų kaip žema paauglių savivertė, perdėta priklausomybė bei pripažinimo poreikis paskatinusių juos elgtis asocialiai ar net nusikalsti. Visi šie faktai nenuginčijamai rodo kad psichika tikrai egzistuoja pas negimusį vaiką. Tai įgimtas bruožas, leidžiantis kaupti ir atsiminti įgytą ankstyvąją patirtį (D.B.Chamberlaine )

Prieraišioji tėvystė

Remiantis įgimtos psichikos egzistavimo teorija buvo padaryta ir džiuginačių atradimų. Dėl ypatingo psichikos imlumo, dar negimę kūdikiai geba mokytis ir gali būti ugdomi. Juos ypač gerai veikia nuolatinis tėvų bendravimas, klausoma muzika, skaitomos pasakos, poezija. Kūdikiai patyrę tokį tėvų dėmesį ir palaikymą būna žymiai sąmoningesni, labiau subrendę, sveikesni bei ramesni nei to nepatyrę jų bendraamžiai. Šios žinios paskatino naujos vaikų auginimo ir ugdymo krypties-prieraišiosios tėvystės idėjas. 1990 metais perinatalinis psichologas Jeno Raffai aprašė metodą padedantį motinoms sąmoningai formuoti vidinį emocinį ryšį su dar negimusiu savo kūdikiu, įsiklausant į savo jutimus ir bendraujant su kūdikiu suvokiant jį kaip kitą, unikalų individą. Atsiradęs  prenatalinis ryšys (prenatal bonding), padedantį jam jaustis priimamu ir gerbiamu giliausiame psichikos lygmenyje. Tai savo ruožtu stimuliuoja būsimo žmogaus vystymąsi bei skatina jį domėtis ir pasitikėti pasauliu jau užgimus. Prieraišumo formavimuisi bei kūdikio vystymuisi nemažiau svarbus yra ir tėvo vaidmuo. Pastebėta, kad kūdikiai geba atpažinti dar iki gimimo su jais bendravusių tėčių balsus, greičiau  užmezga su jais artimus emocinius ryšius bei turi mažiau elgesio problemų įžengę į paauglystę nei abejingųjų ar užimtųjų tėvelių atžalos (D.B.Chamberlaine) Tėvas ypač daug gali padėti būsimai mamai, sukurdamas  saugią ir palaikančią aplinką, supratingai reaguodamas į jos nestabilias emocines būsenas, perimdamas buitinius rūpesčius, sudarydamas sąlygas daugiau pailsėti, atsipalaiduoti. Vienas žymiausių Prancūzijos neonatalinės medicinos specialistų profesorius Jean Pierre Relier aprašo jo šalyje išbujojusį “super moters” fenomeną, kuomet būsima mama ir toliau lieka maksimaliai atsakinga už visus savo, vyro, vaikų, tėvų ir net darbdavių poreikius, ir iki pat gimdymo nei kiek nesulėtina savo gyvenimo tempo. Matydamas vis didėjantį priešlaikinių gimdymų, kūdikių raidos sutrikimų skaičių, profesorius teigia jog genamos nuolatinio nerimo motinos prarado intuityvų, gilų ryšį su savo kūdikiais, nebemoka jų lauktis, nesuvokia tikrosios motinystės paskirties-kurti Naują Žmogų. Visuomenė, savo ruožtu taip pat abejingai reaguoja tiek į sunerimusių mokslininkų perspėjimus, tiek į motinystės vaidmens svarbą. Oficialiai deklaruodama negimusio kūdikio teises tuo pačiu ji pripažįsta ir toleruoja abortus.

„Dalykai, kurių trokšta motina, dažnai atsikartoja vaike, kurį ji nešioja tuo momentu, kai jų trokšta… “ Leonardas da Vinčis

Dvasinė nėštumo higiena

Neturiu jums jokio garantuoto recepto, abejoju ar iš viso egzistuoja tobulas nėštumas ar idealūs tėvų ir vaikų santykiai. Tačiau berašant šį straipsnį sau tyliai pagalvojau, o kas jei pabandytume apjugti savo protėvių patirtį su šiuolaikiniais prenatalinės psichologijos atradimais? Juk nemažiau svarbūs yra abu tiek intuityviosios tiek sąmoningos tėvystės aspektai. Sveikos,  nuo savo moteriškos prigimties nenutolusios motinos intuityviai jaučia, kad jų kūdikiams svarbiausia yra nuolat jausti jų meilę ir palaikymą. Kaip teigia garsus vaikų ir šeimos psichoterapeutas D.Winnicot- kūdikis žvelgdamas į motinos veidą, jame tarsi veidrodyje gali išvysti save. Atkartodama, o vėliau įvardindama vaikui jo emocines būsenas mama patenkina svarbiausią emocinį poreikį-būti priimtu tokiu koks esi, besąlygiškai –„leidžiu tau būti, mes dalinamės buvimu drauge“. Ką padarė prenatalinė psichologija? Ogi, pasiūlėperduoti tą pačią žinią kūdikiui, vos sužinojus apie jo egzistavimą įsčiose ir nenustoti to daryti tol, kol jis bus psichologiškai pasiruošęs pats atsiskirti. Kaip tai atrodytų praktiškai? Būsimoji mama turėtų bendrauti su savo kūdikiu, kaip su realiu asmeniu-mintyse, garsiai, kalbėdama, dainuodama, atsakydama į mažylio judesius raminančiu pilvelio paglostymu, svajodama ir šviesiai, pozityviai įsivaizduodama būsimą gimdymą, susitikimą.  Mama turėtų stebėti savo norus ir kūno poreikius, bei jų neignoruoti, sulėtinti savo gyvenimo tempą, užsiimti tokia dvasinį komfortą užtikrinančia veikla kaip kūryba-piešimas, muzikavimas, poezija, dienoraštis, rankdarbiai… Kūryba, buvimas su savimi ir mažyliu, leidžia atkurti, sustiprinti ryšį su savo intuityvia moters prigimtimi ir tampa neįkainojama pagalba, įgūdžiu gimdymo metu ir vėliau, jau auginant kūdikį. Na, o perdėtas žinių, informacijos akcentavimas neretai blokuoja, stabdo intuityvų motinos suvokimą ir neturėtų būti painiojamas su tikruoju sąmoningumu, kuomet mama sau gali pasakyti  „aš stebiu ir suvokiu kas iš tiesų vyksta, nors tai nesutampa su mano žinojimu kaip viskas turėtų vykti…“

Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt

 

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here