Kai atrasime save, atrasime visą pasaulį

Dalia

Dalia Dokšaitė (Dmitrijaus Radlinsko nuotr. | Alfa.lt)

„Aplinka, baimė dėl pinigų ir kitų dalykų mus slopina, verčia sėdėti savo narvelyje – gauni pavalgyti, būni šiltai, tai ir tupėk, niekur nejudėk! Ne kiti, patys save čia įspraudėme. Laukiame išeiginių, kol galėsime daryti, kas mums patinka. Tik tam atėjai į šį pasaulį? – klausia tapytoja, japonų kaligrafijos meno ir tapybos tušu mokytoja Dalia Dokšaitė ir pati atsako: Kiekviena akimirka yra brangi. Daryk tai, kas leidžia būti laimingam, ir nebijok. Tada atsivers visi keliai ir gyvenimas bus labai įdomus.“

Lietuvė pasirinko kelią, kuriam dabar ryžtasi ne kiekvienas japonas

Vilniaus knygų mugės dalyvius supažindinate su japonų kaligrafijos ir piešimo tušu menu. Jų prabėgdamas nepabandysi, reikia prisėsti, paimti į rankas teptuką. Ar pavyksta jiems šioje aplinkoje susikaupti ir nurimti?

Susikaupimo labai reikia, bet mugėje tik pristatau, kas tai yra. Ši pamoka tėra pabandymas, paskenavimas. Nors japonų menai susiję su Tolimųjų Rytų filosofija ir atrodo mums naujai, jie turi daug atitikmenų baltiškoje kultūroje. Per kaligrafiją ir tapybą tušu kalbame apie harmoniją, darną, kur viskas yra viena, – su D. Dokšaite kalbamės prieš jos vedamą užsiėmimą sostinės parodų rūmuose „Litexpo“, kur šešioliktą kartą surengta Knygų mugė. Ramų kampelį pokalbiui su studijos „Tušo kelias“ ir Japonų kultūros namų įkūrėja teatradome gausiai lankomos mugės Spaudos centre.

Kaligrafija nėra gražus rašymas, o rašymo kelias, siekiant susikalbėti su linija. Kas yra linija? Kas yra gyvybė? Kaip ją perduoti ta viena linija? Tai yra susiję su gamta. Kaip ir tapyba tušu, tai irgi susiliejimas su gamta ir buvimas tuo, ką darai.

Šie menai nėra skirti tik menininkams. Ne. Kiekvienas save gerbiantis Tolimųjų Rytų atstovas, ypač senaisiais laikais, turėdavo keturias brangenybes, keturias priemones, naudojamas šiame mene. Kasdien stengdavosi tuo užsiimti, atrasti save, per meną susilieti su gamta, būti čia ir dabar. Tai yra filosofiniai dalykai, bet kartu ir labai paprasti. Lietuvaičius visada žavi tas japonų kultūrai būdingas paprastumas, bet norint jį atrasti, reikia nueiti tikrai netrumpą kelią.

Pati juo einate apie dvidešimt metų?

Daugiau nei dvidešimt. Visada ėjau atvira širdimi ten, kur mane traukė, kur buvo įdomu. Jeigu būčiau žinojusi, koks tai kelias, turbūt būčiau išsigandusi. Naiviai juo ėjau, iš širdies studijavau, dirbau, mokiausi, dalyvavau parodose Japonijoje ir Kinijoje, nes norėjau save įvertinti. Ėjau teisingu keliu, kurį dabar daug japonų yra pamiršę. Neturėjau dėstytojų, mokiausi pati, paskui dėsčiau kitiems. Visas mano gyvenimas yra mokymasis, turbūt tai niekada nepasibaigs, to paskutinio taško niekada nepadėsi.

Iš tingėjimo teužgriebiame paviršių, o tikri dalykai glūdi gelmėje

Vakarietis, atėjęs pasimokyti kaligrafijos arba tapybos tušu, galvoja, kad tai bus kaip stotelė, jis pasimokys ir išeis, o rytiečiams tai yra kelias, kelionė, procesas?

Kas yra tas taškas, ta galinė stotelė? Visi žinome, kad iš šio gyvenimo išeisime. Ar dėl to gyvename? Tikrai ne. Todėl labai svarbu tą kelią pereiti. Eiti juo kas sekundę, minutę, dėti maksimalias pastangas, būti tame kelyje ir tuo mėgautis. Tai yra išbandymas, šis kelias nėra lengvas, be galo įdomus, tau pačiam atveriantis tavo vidinį pasaulį.

Tai yra daugiau negu piešimas. Čia nepasakysi „aš moku piešti“, nes kas minutę pats keitiesi, ta tuštuma, begalybė, kuri iš tiesų yra pilnatvė, – labai didelė. Iš jos gali daug ko pasisemti, jeigu esi atviras, tada gali priimti naujus dalykus ir eiti į gelmę.

Dabar esame pratę slysti paviršiumi. Jau moku piešti, nes „Youtube“ pasižiūrėjau, kaip tai daryti, esu menininkas. Taip, kiekvienas esame kūrėjas, bet kurioje profesijoje turime kurti. Tikri dalykai visada yra ne paviršutiniški, jie yra giluminiai. Jie mus keičia, harmonizuoja, bet turime įdėti pastangų. Juk dažnai esame tingūs, vis paviršiumi griebiame, bėgame. Kur nubėgsime? Labai greitai į galutinį tašką.

Vilniaus dailės akademijoje baigėte tapybą, todėl atradimo ir ieškojimo procesas jums turbūt buvo lengvesnis, savesnis, nei būtų, tarkime, man, visiškai su šia sritimi nesusijusiai. Atėjus į tapybos tušu užsiėmimą, teptuką pirma reikia išmokti paimti į rankas, ką jau kalbėti apie kūrybą.

Ko gero, lengviau yra tam, kuris yra neprisirišęs. Baigiau akademiją, aš moku piešti, o jei esu profesorius, dar daugiau moku… Taip pasistatai sieną, o čia reikia vidinės tuštumos, atvirumo. Tas, kuris nieko nemoka, kuris ateina smalsus kaip vaikas, turi atsivėrimo galimybę, sužinoti ir pajausti, kas yra ta gelmė. Tam, kuris daug žino, daug reikia atmesti, kad taptų švarus ir skaidrus.

Šioje veikloje yra daug dzen, bet nereiškia, kad tai būdinga Rytų ir netinka Vakarų pasauliui. Manau, reikia gerai išmanyti abiejų estetiką, meną, filosofiją ir eiti savu keliu. Kai atrasime save, atrasime visą pasaulį. Tas kelias yra kiekvieno mūsų vidinis ieškojimas.

Kuo geriau suprantu kaligrafijos ir sumi-e meną, tuo man įdomiau. Tai yra tokia gelmė! Nekalbu apie technikos įvaldymą ir tapimą amatininku. Tai yra tik pirma pakopa. Tolimesnis kelias yra dar įdomesnis. Daostiniai ir šintoistiniai japonų religijos ir filosofijos principai – visi jie yra čia, jie gyvi šiame mene. Tai nėra natūros kopijavimas. Pieši ne gražią gėlytę, o sieki nupiešti jos dvasią, jos esmę. Tai atrasti ir pamatyti ir yra kelias.

Gyvename narvelyje: laukiame išeiginių, kad galėtume daryti, kas patinka

Kas ateina į Jūsų vedamus užsiėmimus – vaikai ar nosį įkiša ir vienas kitas smalsus ir drąsus suaugusysis?

Įvairiai. Ne tik moksleiviai užsuka, kartais įkalbinu likti ir vaikus atvedusius tėvus. Dažnai jiems taip patinka ir būna taip įdomu, kad užsisėdi ilgiau už vaikus. Šie dalykai atrodo labai paprasti, bet jie yra gyvi. Pajausti tą vieną liniją ant ryžių popieriaus – oho, kiek pastangų reikia įdėti! Kaip sėdėti, laikyti teptuką – daugybė principų yra kitokie, nei esame pratę.

Pirmiausia jų darbo priemonės vadinamos brangenybėmis, tokių nenumesi bet kur, nestumsi savo ego „aš čia menininkas, dabar kursiu meną“. Ne, turi susikalbėti su aplinka, popieriumi, tušu, teptuku, su visu tuo, ką darai, būti kartu.

Kas yra tos keturios brangenybės?

Teptukas (japoniškai fude). Teptukai yra įvairių dydžių ir formų, skirtingai geba savyje išlaikyti vandenį ir tušą. Antra, tušas (sumi). Jis trinamas į akmenį, suzuri, o ketvirtoji brangenybė – washi, rankų darbo ryžių popierius. Kai ruošiesi tušą, ne tu tušo plytelę trini, o ji tavo mintis trina. Tai yra pasiruošimas darbui.

Mums būdingas lėkimas, bėgimas, laiko neturėjimas. O čia atsiduri ramioje aplinkoje, judi lėtai, tai tave keičia. Ryžių popierius yra kaip sugertukas, ką ant jo užtepsi, – nei nutrinsi, nei nuplausi. Jeigu esi nepasiruošęs ar bijai, tai iškart atsispindi tavo potėpyje. Sakoma, idėja turi eiti pirma teptuko. Štai kodėl kaligrafijos ir sumi-e menai siejasi su kitais menais, pavyzdžiui, kovos. Principai yra grynai tie patys.

Ši technika vadinama sumi-e (tai reiškia tušas ir paveikslas) arba suibokuga (tušas, vanduo ir paveikslas), kaligrafija (shodo). Visi šie menai į Japoniją atėjo iš senosios Kinijos, maždaug prieš du tūkstančius metų. Jaučiu, kad gelmė yra dar gilesnė. Kalbant apie komponavimo, kaligrafijos principus, čia dirbi, ko gero, ne 3D, o 4 ar 5 D formatu. Tame ploname ryžių popieriuje gali pajausti visą erdvę, visą Visatą.

Baigiau tapybą, scenografiją ir teatro dekoraciją Vilniaus dailės akademijoje. Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narė, aliejinė tapyba buvo mano savastis, mano gyvenimas, kitaip savęs neįsivaizdavau. Dabar neįsivaizduočiau savo kelio be šito. Impresionistinėje tapyboje man trūko gelmės, čia ją atradau. Gelmėse, ištakose visi esame artimi, tik kartais iki jų prisikasti gyvenimas per trumpas. Bent jau priartėti prie jų yra nuostabu.

Nuo impresionizmo perėjote prie egzistencializmo?

Ne, jokių „izmų“ tikrai nėra. Čia viskas paprasta kaip gamta, kaip šaltinis ar medis. Reikia daug knygų perskaityti, daug kilometrų nueiti, kad už savo namo kampo atrastum, ko ieškojai visą gyvenimą. Bet tam reikia nueiti visą kelią.

Man be galo įdomu padėti mokiniui, tiek vaikui, tiek suaugusiam, atrasti save, o ne dogmatiškai už juos sudėlioti viską į lentynėles. Čia reikia drausmės, bet taip pat spontaniškumo ir noro. Paprastumas, vaikiškumas yra viso ko pagrindas. Būti vaiku visą gyvenimą, žavėtis, matyti skaidriąją pusę, šypsotis – tai yra svarbu.

Ar Japonija iš tiesų taip toli, ar, kaip sakėte, pasisuksi ir rasi ją visai šalia, už savo namo kampo?

Tai yra reliatyvu. Man Japonija yra ir toli, ir arti. Daug kartų joje buvau, tai – be galo gražus kraštas. Viskas, man atrodo, yra šalia, tik reikia nesiblaškyti, taupyti laiką. Man kūryba yra gyvenimo būdas. Čia svarbu kalbėti iš širdies. Mes šnekame vienaip, o gyvename kitaip. Ne, reikia bent jau stengtis gyventi iš širdies, būti čia ir dabar, su kiekvienu gamtos virpėjimu būti šalia jos ir joje.

Šis japonų menas leidžia atmesti visus nereikalingus dalykus, matyti esmę. Aplinka, baimė dėl pinigų ir kitų dalykų mus slopina, verčia sėdėti savo narvelyje – gauni pavalgyti, būni šiltai, tai ir tupėk, niekur nejudėk! Ne kiti, patys save čia įspraudėme. Laukiame išeiginių, kol galėsime daryti, kas mums patinka. Tik tam atėjai į šį pasaulį? Kiekviena akimirka yra brangi. Daryk tai, kas leidžia būti laimingam, ir nebijok. Tada atsivers visi keliai ir gyvenimas bus labai įdomus. Esu to pavyzdys, aš taip gyvenu, – sakė japonų kaligrafijos meno ir tapybos tušu dailininkė ir mokytoja D. Dokšaitė.

Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė
Šaltinis: alfa.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.