Kai gyvenimą graužia gėda

0

– Man gėda turėti problemų, – sako Andrius, šiuos žodžius jo lūpose palydi skubri šypsena.

Andriui dvidešimt septyneri, iš pažiūros jo gyvenimas klostosi puikiai. Baigęs universitetą gavo pasiūlymą dirbti tarptautinėje kompanijoje, joje sparčiai daro karjerą, atrodo mėgiamas bendradarbių, turi draugę, laisvalaikiu sportuoja, bėgioja maratonus, yra apkeliavęs nemažai pasaulio šalių.

– Būtent – iš pažiūros mano gyvenimas klostosi puikiai. Problemų aš turiu, tik apie jas niekam nesakau, nes man gėda apie tai kalbėti, – sako Andrius. – Iš pažiūros man viskas gerai, bet net būdamas su kitais žmonėmis aš jaučiuosi vienišas ir gyvenimas man neteikia džiaugsmo.

Ir kas sugalvojo gėdos jausmą? Jis graužia arba degina. Suspaudžia krūtinę ar gerklę taip, kad nepratarsi nė žodžio. Sustingdo į akmenį. Kartais taip, kad norisi išnykti. Sakoma: iš gėdos nors skradžiai žemę prasmek.

Gėdos keliamas jausmas reikalingas bendruomenei kaip reguliacinis mechanizmas, kad jos nariai neperžengtų bendrų padorumo normų. Pavyzdžiui, garsiai nenusikvatotų per iškilmingą renginį.

Anksčiau buvo įprasta, kad tėvai vaikams iš mažų dienų kalė į galvas: ko čia dabar lakstai it akis išdegęs, nedaryk man gėdos. Tokiai didelei mergaitei kaip tu gėda verkti.

O vaikai vieni kitiems sakydavo: gėda pelėda, kaip tau negėda, šoko per tvorą, pagadino orą.

Ant gėdos jausmo ir dabar puikiai klesti paaugliškų patyčių kultūra.

Visi vienaip ar kitaip esame su gėda susidūrę. „Daugiau nekelsiu nė kojos į tą parduotuvę!“.

Konkrečios vietos, kur patyrėme gėdą, kartais gal ir privengiame, bet paprastai po kiek laiko, ypač jei dar kam nors savo gėdą išpasakojame, nusipurtome ir žengiame toliau.

O kartais gėda būna tokia didelė, kad yra sunkiai pakeliama. Tai nuolatinis jausmas, tapęs antra oda, per kurią bet koks kontaktas su pasauliu gali būti skausmingas.

– Aš neturiu žmonių, su kuriais galėčiau būti atviras. Jeigu aš ne vaidinsiu, o pasakysiu, kaip iš tikrųjų jaučiuosi, man atrodo, žmonės nuo manęs nusisuks, mažų mažiausiai – pasijuoks, – sako Andrius.

Gėda uždaro, įkalina, izoliuoja.
– Kai būna visai sunku ir kartais kam nors apie tai prasitariu, atrodo, kad iš manęs tik juokiasi: nebūk vaikas, nekreipk dėmesio, nesureikšmink. Aš ir pats iš savęs juokiuosi – argi čia problemos? – Andriaus lūpose vėl pasirodo šypsena.

Jeigu žmogui depresija ir jis regimai prislėgtas, pastabesni aplinkiniai paklaus: kas tau, ar viskas gerai? Gal einam išgerti kavos? O gal vertėtų nueiti pas psichoterapeutą ar psichologą?

Jei žmogui gėda turėti problemų, aplinkiniai jo depresijos gali ir nepastebėti. Jeigu žmogus iš gėdos apie savo problemas niekam net neprasitaria, greičiausiai jos taip ir liks jį kamuoti. Uždaras gėdos keliamos nevilties ratas gali didėti, tampa įprastu funkcionavimo būdu.

– Gerai, kad pradėjau su tavim apie tai kalbėtis. Pagalvojau, juk tavo užsiėmimas – kalbėtis su žmonėmis apie jų problemas, tad su tavim apie tai šnekėti man lengviau.

Iškelta iš vidinio kalėjimo į erdvę tarp dviejų žmonių, pamatyta kito asmens žvilgsniu, priimama kito buvimu, drauge su kitu tyrinėjama gėda tampa mažesnė, labiau apibrėžta, tarsi prijaukinama. Ją galima pradėti skirti nuo paties savęs.

Gėdą pamažu gali keisti to, kas slypi už jos, – neatpažįstamų jausmų, neįsisąmonintų poreikių, automatinių elgesio būdų – pažinimas.
Išdrįsus pažvelgti gėdai į akis, netikėtai galima atrasti save.

– Dabar, kai manęs mirtinai nebegraužia gėda, aš galiu turėti daugiau gyvenimo, – sako Andrius ir nusišypso – šįkart jau ne tik lūpomis, bet ir akimis.

Geštaltinės psichoterapijos praktikė Aušra Veličkaitė
Kontaktai: 8 6540 7842, avelickaite@yahoo.com
Iliustracija: freepik.com

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here