Kai man išsakomi priekaištai – apsipilu ašaromis

sad-girl-1382940_640

Klausimas: Norėčiau pasiteirauti dėl Aukos vaidmens, o galbūt, tai yra visai ne tai? Įvairiose situacijose, pavyzdžiui, kalbant – ginčijantis su bosu, kai reikia pastovėti už save, nors esu akivaizdžiai teisi, apsipilu ašaromis. Santykiuose su vaikinu, aiškinantis santykių problemas, kai man išsakomi priekaištai, apsipilu ašaromis, kai manęs paprašo, pavyzdžiui, palaukti lauke 5 minutes, bet pats pavėluoja 10 minučių, kai pasirodo, apsipilu ašaromis, nes kokia gi aš vargšelė turėjau laukti ir sušalau… Na, manau, nuomonę susidarėt, kartais tai panašu į aukos vaidmenį, kartais į bandymą manipuliuoti žmogumi (nors puikiai žinau, kad žmogus prie kurio dažniausiai verkiu nerodo jokių emocijų į mano ašaras). Gal galite paaiškinti iš kur visa tai ateina ir kodėl?

Evelina, 22 metai.

Komentuoja psichologė Monika Gerdauskaitė:

Sveika, Evelina,

IMG_1586Nežinau, kiek tai jaučiate pati, tačiau Jūsų laiškas dvelkia neapykanta sau. Frazę „apsipilu ašaromis, nes kokia gi aš vargšelė turėjau laukti ir sušalau…“ tikriausiai tariate šaipydamasi iš savęs už tokią stiprią reakciją į tokį menką įvykį. Reakcija tikrai atrodytų dramatiška, jei kas kart turėdama kažko palaukti verktumėte. Pavyzdžiui, laukdama autobuso, stovėdama parduotuvės eilėje, laukdama atlyginimo išmokėjimo dienos darbe ir t.t. Tačiau Jūsų situacija man skamba kitaip.

Jūs verkiate dėl santykių. Netikiu, jog verkdama mąstote „cha, dabar tai sumanipuliuosiu“. Neretai mes reaguojame į tam tikras situacijas stipriomis emocijomis ir negalime susigaudyti kodėl. Kylančios emocijos Jums rodo, jog tai, kas vyksta, Jums labai svarbu ir tuo pačiu labai skaudina. Verkiame dėl to, jog mums yra tikrai liūdna, o ne dėl to, kad ašaros yra geras ginklas prieš aplinkinius. Iš Jūsų įvardintų situacijų atrodo, jog jaučiatės bejėgė kažką pakeisti, negalinti išsakyti savo nuomonės bei poreikių. Skaudina situacijos, kai turite ginti savo tiesą ir nežinote, kaip tai padaryti, kai nesijaučiate svarbiausiu žmogumi savo vaikinui. Gali būti ir taip, kad į dabartines skaudžias situacijas įsitraukę žmonės nėra Jums tokie priešiški ar beširdžiai, kaip atrodo. Tačiau šis jausmas atkeliavęs iš laikų, kuomet į Jus tikrai nebuvo atsižvelgiama, kuomet, deja, nesijautėte svarbia mylimiems žmonėms.

Artimiesiems gali būti sunku suprasti, kodėl Jūs taip jautriai reaguojate į konfliktus ar kitas situacijas, kuomet pasijaučiate nevertinama. Jūsų ašaros jiems gali būti ne visai suprantamos, nes jie neturėjo ketinimų Jums parodyti, kad Jūs nesate svarbi. Iš tokių abi puses skaudinančių nesusikalbėjimų ir atsiranda sąvoka „manipuliacija“. Pavyzdžiui, vaikinui atėjus Jūs verkiate, jis nesupranta, kad ši situacija jums primena atstūmimą, todėl Jūsų ašaras gali palaikyti kaltinimu jam, nekaltam. Jis vėlavimą gali matyti kaip nerimtą nusikaltimą, kuris užsitraukia sunkią bausmę.

Panašu, kad esate įkalinta savo vidinių skaudulių. Ką daryti? Nekaltinkite savęs dėl to, jog Jums liūdna ar kad jaučiate kokius kitus jausmus. Skirkite laiko šių skaudžių situacijų apmąstymui. Pagalvokite, ką įsivaizdavote, jog mąsto į situacijas įsitraukę žmonės, kokie jų ketinimai. Tada ramiai paklauskite savęs, kiek šių įsivaizdavimų tėra baimės, o ne realūs faktai. Tam labai padeda pokalbiai. O jei jausmų šaknys per daug susiraizgiusios ir atkapstyti jas vienai sunku, psichologas ar psichoterapeutas čia labai naudingas pakeleivis.

Psichologė Monika Gerdauskaitė | arciausaves.lt
www.facebook.com/arciausaves

Share Button

You may also like...

3 komentarai

  1. Lina parašė:

    Verkimo reakcija į situacijas galėtų būti mazochistinės asmenybės bruožas ir jei jis dažnas, pasikartojantis ir jums keliantis nerimą, nepatogumą, tad tikrai rekomenduotina plačiau jį – verkimą patyrinėti psichologo ar psichoterapeuto kabinete. Verkimas – tai liūdesys, negavimas dėmesio, pagarbos. Tačiau po liūdesiu, dar ankstesnis jausmas, kad negaunate pakankamo įvertinimo, dėmesio, yra pyktis. Kuris kaip suprantu galėtų būti jūsų stipriai slopinamas ir neįsisąmonintas. Jaučiatės nepakankamai vertinga, svarbi. Kokios priežastis verkimo ir kodėl tokia reakcijas į stimulus? gali būti, kad tai yra nepakankamos savivertės išraiška. O savivertė, savigarba formuojama ankstyviais gyvenimo metais, tad ir priežasčių reiktų ieškoti kartu su specialistu ir iš to laikotarpio. Rekomendacija – reiktų stebėti, kad kuo mažiau atsakomybės už savo emocijas perkeltumėte kitiems žmonėms ir pati prisiimtumėte atsakomybę už savo veiksmus – nes jūs sprendžiate ar laukti ir šalti, ar čia jūsų tiesa ar vadovo.Žinoma tai labai sunku padaryti vienai, tad psichoterapeutas čia puiki pagalba išeiti iš aukos vaidmenio.
    psichologė – psichoterapeutė Lina Šalnienė

  2. Ash parašė:

    Panasiai jausdavausi ir as – asaros buvo tarsi pagalbininkes isspresti situacija, kuomet ji man per sunki. Tarsi manipuliuociau jomis ir prasyciau nepykti, o vietoj to iskart mane suprasti ir uzjausti. Rezultate gaudavau apkabinimus… Ir Neisakytus jausmus ir pasilikusia neispresta sitaucija. Tai vede i dar didesni nusivylima, tiek savimi, tiek vaikinu (mano sitaucijoje). Todel saminingai apsisprendziau issakyti savo sunkius jausmus, npaisant beganciu asaru. Vaikinui garsiai primindavau nekreipti demesio i mano asaras, pasakiau, kad tai mano nevaldoma kuno reakcija. Nestabdziau nei asaru, nei savo jausmu. Draugui is pradziu matyt buvo keista, kartais nesuprasdavo kaip elgtis.. Asaros baigesi. Toliau abu mokomes, kaip tai daryti neizeidziant kito ir saves neuzspaudziant.

  3. Nesvarbu parašė:

    Aš irgi kartais pradedu verkti kai man kas nors prieškaitauja bet ypač stengiuos vengti verkti prie žmoniu nes bijau begalo ir net nežinau kodel prie ju verkti nes tikrai manau verkimas prie ju nepades tik to labiau pablogins situacija galiu juos supykditi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.