fbpx

Kaip aš patekau į egzotišką Krišnos kultą ir kodėl jame pasilikau?

Lietuvoje vis daugėja kritiškų straipsnių apie religijas, dvasinius mokymus ir „sektas“. Tačiau dažniausiai rašo žmonės, kurie asmeniškai tik truputį prisilietė prie minėtų reiškinių. Jeigu buvo susiję ilgiau, tuomet nuolat jausdavo, kad papuolė ne ten, kur norėtų. O kaip jaučiasi tie, kurie sąmoningai pasirinko tokį kelią ir juo džiaugiasi net susidūrę su sunkumais? Kokia yra jų gyvenimo kasdienybė, kokie išbandymai ir atradimai lydi juos? Šis tekstas būtent apie tai. Tai mano neformalus ir subjektyvus atsakas į nesėkmingus pavyzdžius. Šiuo tekstu pasistengsiu ne prieštarauti ar gintis, o papildyti bendrą vaizdą kitokia patirtimi.

Visada buvo žmonių, kurie bijo ir vengia religijų, sektų, dvasinių draugijų ir pan. Bet visada buvo ir tokių žmonių, kurie ieško būtent kažko tokio. Kai nuo paauglystės susidomėjau psichologija, filosofija ir religijomis – tapau būtent tokiu, kuris su nekantrumu troško susidurti su viena ar kita sekta. Tačiau – ne iš gerosios pusės. Mano troškimas buvo pagrįstas noru išbandyti savo aštrų protą ir kritišką mąstymą, atskleisti neaiškių grupuočių ir net religijų nešvarius darbus, išgelbėti žmones nuo „smegenų plovimo“, sugėdinti organizacijų lyderius bei aklus sekėjus, ir panašiai. Tačiau metams bėgant viskas pasisuko netikėta linkme – pats tapau vieno iš pasaulyje ir Lietuvoje gerai žinomų dvasinių judėjimų – Harė Krišna (kitaip – Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija, ISKCON) nariu. Esu juo iki dabar (jau apie 8 metus), bei viliuosi likti iki gyvenimo galo. Kaip ir kodėl tai nutiko – pabandysiu aprašyti šiame tekste.

Skaitydamas įvairius atsiliepimus apie minėtą ir panašius judėjimus – vis labiau sunerimstu. Nejau žmonės tikrai gali būti tokie pasimetę, kad nežino ko ieško, kur papuolė ir kur tai veda? Bei nejaugi žmonės tokie nekantrūs, jog neturi laiko įsigilinti į originalius šaltinius, kuriais remiasi juos sudominęs mokymas? Paradoksaliai – dažniau pasirenkama naudotis kitų nuomone, nuogirdomis ir nesėkmingais pavyzdžiais. Stebėdamas tokius atvejus iškėliau sau iššūkį – rašyti straipsnius apie tai, kas vyksta kai esi kritiško mąstymo, bet susidurdamas su sunkumais ar dvejonėmis – nemeti savo pradėto dvasinės praktikos kelio, o renkiesi eiti dar giliau. Aptarsiu tai, ko neakcentuoja žmonės kurie buvo šiame judėjime trumpai, arba buvo ilgiau, bet nejautė noro sekti mokymu ir gilintis į jį iš teigiamos pusės. Aptarsiu kokie psichologiniai ir socialiniai pliusai, bei minusai atsiskleidžia su laiku. Ką žmonės turėtų žinoti, kad apsisaugotų nuo patekimo ten, kur nenori, ir ką turėtų žinoti tie, kurie ieško dvasinio augimo, bet yra linkę į blaškymąsi ir kraštutinumus.

Mano kelio pradžia – psichologija ir religijotyros studijos

Maždaug 2004-2005 metais, būdamas medijų meno studentu pajutau didelį entuziazmą papildomai gilintis į kultūros istoriją ir mokslinę religijotyra, o taip pat prisijungiau į jaunųjų psichologinės pagalbos savanorių ruošimo kursus vykstančius „Jaunimo linijoje“. Sektų ir religijų tema tapo dar aktualesnė, nes apie tai mėgdavo kalbėti ir mano kursų bendraminčiai. Dažnai skaitydavome mokslinę literatūra apie sektas, jų poveikį psichikai. Tarp jaunųjų psichologų buvo didelis interesas iš arti pamatyti kas vyksta su žmogaus mąstymu, jam patekus į uždaras bendruomenes su savo taisyklėmis. Tai tarsi koncentruotas pasaulio modelis – sužinai savo didžiausias baimes, pamatai kitų trūkumus, silpnybes, bei pamatai kaip išlenda žmonių polinkis manipuliuoti vieni kitais, ir kaip to galima išvengti. Kitaip sakant – unikali patirčių terpė žmonėms norintiems suprasti kaip veikia protas ir psichika.

Mano karjera sėkmingai judėjo šia linkme. Sutikti sektų ir religijų atstovai neatlaikydavo mano kritikos ir skvarbių psichologinių įžvalgų. Asmeniškai buvau nusistatęs prieš visas religijų apraiškas, todėl mano elgesys buvo griežtas. Tuo pačiu stengiausi išlikti žmogiškas, nedaryti asmeniškų įžeidimų, nežeminti.

Galiausiai priartėjau prie dar vienos pusės – religijotyros pagalba supratau, jog neišeis susidaryti gilaus įspūdžio remiantis tik socialiniais ir psichologiniais aspektais. Reikalinga ir asmeninė patirtis pačiose praktikose, kuriomis užsiima tikintieji. Šis suvokimas sustabdė mano, kaip „raganų medžiotojo“ karjerą, nes kiekvieną kartą įsigilinęs į vienos ar kitos autoritetingos tradicijos tikinčiųjų praktikas bei vertybes – likdavau nusivylęs: jos visai įdomios ir prasmingos. Sunku kritikuoti, kai matai nuoširdų žmonių tikėjimą, sąmoningas pastangas ir savanorišką darbą su asmeninėmis ydomis. Likdavau nieko nepešęs. Ir dar blogiau – tekdavo pripažinti, kad mano drąsa ir ryžtas šioje srityje yra nepakankami, jog drumsčiau kitų žmonių ramybę ir pasirinktą kelią, vien tam, kad patenkinti savo smalsumą ir rasti priekabių. Noras medžioti manipuliatorius ir sekėjus ėmė keistis į norą suvokti tai, ką tikintys žmonės turi tokio, ko aš neturiu.

Pirma pažintis su Krišna

Jau ankstyvoje paauglystėje susidurdavau su atsitiktiniais pakvietimais apsilankyti Harė Krišna šventyklose ar centruose, tiesiog užsukti pavalgyti, pasinaudoti jų naiviu gerumu. Bet šias progas visada praleisdavau. Sąmoningai atsisakydavau, nes jau tada nujaučiau, kad jei imsiu ieškoti trūkumų, paaiškės, kad pats esu didesnis „chuliganas“ už juos. Be to, draugų rate turėjau žmonių, kurie nuo vaikystės leido laiką su savo giminėmis vaišnavais – t.y. Harė Krišna judėjimo nariais. Per draugus gaudavau įvairios informacijos apie paprastas vaišnavų gyvenimo detales, žmogiškus iššūkius ir panašiai. Todėl susidariau labai aiškia nuomonę, kuri iš anksto nuvylė mane patį – tai ne sekta, todėl nieko įdomaus. Žmonės savotiški, bet jų principai per daug geri ir šviesūs, kad galėčiau leistis į „akių draskymą“. Be to, jų šaknys – egzotiškoje Indijoje, kuri manęs visiškai nedomino. Prabėgus dešimčiai metų, kai mano požiūris visiškai apsivertė ir prisijungiau prie Harė Krišna judėjimo – įsitikinau dar kartą: šis judėjimas neatitinka nei vieno punkto iš mokslinio sektos apibrėžimo. Žinoma, žiūrint į nesėkmingus pavyzdžius galima „pritempti“, tačiau pati mokymo esmė ir tai, ko siekia nariai – priklauso visai kitai keistenybių kategorijai. Tačiau grįžkime prie mano pirmosios tiesioginės asmeninės pažinties – tai buvo pirmasis apsilankymas šventykloje, kurio vengiau daugiau nei dešimtmetį, o pradėjęs domėtis – atidėliojau dar keletą metų.

Galiausiai tai nutiko 2012 metais. Žmogus nepriklausantis judėjimui, bet mėgstantis papietauti Harė Krišna šventykloje, pažadėjo mane nuvesti ir supažindinti su „JŲ“ kultūra. Vyliausi, kad galėsiu išlikti kaip slaptas stebėtojas. Tarsi slaptas agentas, pasislėpęs kampe ir užsirašinėjantis viską, kas vyksta, akimis skenuojantis kiekvieną įtartiną šventyklos lankytojų judesį ar žodį. Tačiau prieš įlipant į autobusą – dingo mano žadėtas vedlys. Likau „ant ledo“, svarsčiau atsisakyti savo eksperimento, bet smalsumas nugalėjo. Nuvykau, užėjau. Kelias valandas išbuvau šventyklos programoje. Išėjau nustebęs gerąją prasme, bet nepešęs nieko rimto, prie ko galėčiau prisikabinti tęsiant savo „raganų medžioklę“. Ir netgi priešingai, supratau, kad pasielgiau kaip „šunsnukis“, nes prieš ateidamas net nepasidomėjau kaip dera elgtis tokioje vietoje, kokia yra kultūra ir tradicijos…

Niekur nenusilenkiau, su niekuo nepasisveikinau… Atsisėdau užimdamas vyresnio amžiaus žmonių vietas, vėliau persėdau ant žemės, bet irgi nesėkmingai – atsisėdau ten kur skirta moterims, kaip supratau vėliau. Kai visi lenkėsi – nesilenkiau, kai visi tarė šlovinančius žodžius – tylėjau. Kai visi buvo susikoncentravę į savo tradicinę praktiką, giedojimo meditaciją, žiūrėjimą į altorių, paskaitos klausymą – aš tuo metu įžūliai spoksojau į kiekvieną žmogų, nužiūrinėjau kaip jie atrodo, ką daro, kaip elgiasi, kaip reaguoja… Ir visa tai dariau ne pasislėpęs kažkur kampe, o pačiame nedidelės salės centre, beveik prie pat altoriaus. Tiesiog taip susiklostė dėl mano neišmanymo ir vis besirenkančių žmonių kiekio, o aš nejaučiau jokio poreikio prie kažko taikytis. Tik išėjęs supratau, kad ne tik nepateisinau „sektų medžioklės“ lūkesčių, bet atvirkščiai – gavau gražius pavyzdžius kurių nesitikėjau. Jokių priekaištų man, kaip išsišokėliui. Niekas į mane net nekreipė dėmesio, žmonės buvo nuoširdžiai susikoncentravę į savo praktiką, akivaizdžiai žinodami ko atėjo, o jų tarpusavio santykiuose pamačiau aukšto lygio kultūrą, aukštus principus, kokių anksčiau neteko matyti. Tuo pačiu pajutau laisvą atmosferą be įtampos ar prievolių, paprastumą. Iki tol apie jų kultūros ypatybes buvau girdėjęs tik kelis neįprastus dalykus: kad jie nevartoja alkoholio ir mėsos. Visą kitą pamačiau pirmą kartą.

Pažintis su Harė Krišna judėjimo esme

Į šventyklą ir panašias vietas grįžau tik po metų pertraukos. Iki to laiko norėjau viską apmąstyti ir „suvirškinti“, kad galėčiau įvertinti kuo objektyviau. Pagrindinis šios užduoties įrankis buvo knygos. Vakarietiškos religijotyros ir „sektų kritikos“ literatūrą jau buvau išstudijavęs, tad norėjau leistis giliau. Žinojau, kad Harė Krišna judėjimas remiasi senovės rytų sanskrito raštais vadinamais Vedos, dėl to nusprendžiau išsistudijuoti šiuos šaltinius, prieš darant kažkokias išvadas. Pradėjau nuo pažinties su klasikiniu keturių Vedų rinkiniu – Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atharvaveda . Nesudomino. Neradau nieko labai ypatingo ar aktualaus, apart to, jog fragmentus iš šių tekstų buvo vertęs net Maironis ir kiti žinomi lietuvių autoriai. Gražu, bet nėra už ko užsikabinti.

Ieškodamas toliau, susidūriau su rytų dvasinių mokymų ikona tapusia knyga – Bhagavadgyta. Išsiaiškinau, kad šią knygą vertino įvairūs pasaulio mokslininkai, o iš sanskrito kalbos ją buvo išvertę net tokie žymūs lietuvių veikėjai kaip Vydūnas ir keliautojas Antanas Poška-Paškevičius. Jaučiau, kad tame turi būti kažkas vertingo, bent jau bendram išprusimui. Tačiau pats knygos kontekstas ir istorinės aplinkybės tuo metu man pasirodė atstumiantys. Aprašoma karinė padėtis vykusi prieš penkis tūkstančius metų, tolimi kraštai, nežinomi asmenys… Padėjau į šalį ir toliau ieškojau kažko dar gilesnio, kas atsakytų į klausimą kurį sau uždaviau anksčiau: ką tie tikintieji turi tokio, ko neturiu aš. Kas yra tokio, dėl ko žmonės gali per trumpą laiką atsisakyti savo žalingų įpročių, įvairių charakterio ydų, priklausomybių ir džiaugtis paprastu gyvenimu su malda.

Atsakymas atėjo su sekančiu tekstu – Šrimad Bhagavatam (kitas pavadinimas – Bhagavata Purana). Pagal vieną iš versijų, pavadinimas verčiamas kaip „Istorijos apie palaimintuosius“. Arba detaliau: istorijos apie asmenis kurie patyrė kraštutinius gyvenimo išbandymus, krito į nuopolius ir vėl kėlėsi iš pelenų, kol pasiekė unikalų tikslą – meilę Dievui. Pastarasis tekstas pasitaikė didelės apimties. Apie 16 tūkstančių atskirų posmų padalintų į 12 tomų, kurie dalinasi dar į atskiras dalis. Pasinaudodamas laikmečio privilegija, pasirinkau tinginio variantą – audio knygą anglų kalba, be komentarų ir papildomų aprašymų. Nors klausiau beveik kiekvieną dieną, bet užtruko visus metus. Be to, periodiškai tikslindavau informaciją kituose šaltiniuose bei kvalifikuotų žmonių analizėse. Nepaisant savo proto ribotumo ir daugybės nesusipratimų, per kuriuos teko kantriai pereiti, galiausiai gavau tikslius atsakymus į savo klausimus, dėl kurių ir ėmiausi tokio ilgo tyrimo ir eksperimento. Tam, kad dar labiau užtvirtinti supratimą – ėmiausi dar vieno, jaunesnio teksto, pavadinimu Čaitanya Čaritamrita, kuris buvo parašytas viduramžiais, ir jau visiškai tiesiogiai įtakojo dabartinio Harė Krišna judėjimo pamatus. Šis tekstas šokiravo galutinai, tačiau tuo pačiu tik dar labiau patvirtino mano rastą atsakymą. Galiausiai grįžau prie Bhagavadgytos, tik jau kitu žvilgsniu, taip trečiąjį kartą gaudamas patvirtinimą.

Pagrindinis atsakymas buvo toks: Harė Krišna judėjimo esmė ir yra tos dvasinės vertybės aprašomos senovės šventųjų gyvenimuose. Dvasinė praktika, meilės Dievui siekimas ir Harė Krišna mantra. Nėra jokio kito „užslėpto lobio“. Visa kita – tik detalės, paviršius. Arba žmogus ateina čia dėl esminių dalykų, juos randa ir lieka patenkintas, arba ateina ieškodamas kažko kito ir išeina nusivylęs. Jei žmogus į judėjimą ateina dėl ramybės, palaikymo, psichologinės pagalbos, materialios sėkmės, pabėgimo nuo rūpesčių, antros pusės bei draugijos paieškų, ar kitų priežasčių, ir netgi jeigu tai randa, vis tiek lieka nelabai patenkintas, nes kitos detalės jį išmuša iš vėžių. Žmogus ima galvoti: „kodėl reikia dar kažką daryti? Kodėl reikia kartoti kažkokią mantrą? Kodėl reikia save kažkuo riboti?“ Viskas lieka neaišku… Tačiau tie, kurie pajaučia būtent dvasinių vertybių skonį – lieka patenkinti, bei teigiamai įvertina mokymo tradicijos detalės, nes visa tai padeda susikoncentruoti. Man nutiko būtent taip.

Supratau, kad atrasti dalykai man labai brangūs ir vertingi. Nors visada jaučiau dvasinių klausimų svarbą, bet labiausiai nesitikėjau, kad atsakymus rasiu būtent religinėse kryptyse. Paradoksalu, bet taip mąstyti buvo įprasta mano aplinkoje. Visi tikėdavo, kad ateistiniai gyvenimo principai yra dvasingesni nei religiniai. Prireikė laiko kol pakeičiau požiūrį. Nebuvo lengva, bet to, ką radau – išmesti irgi negalėjau. Natūraliai įsiliejau į judėjimo gyvenimą. Nors bėgant laikui – iškildavo įvairių sunkumų, o kritinis mąstymas atverdavo aibes trūkumų, tačiau nei vienas dalykas negalėjo užtemdyti esmės, kuri mane domino labiausiai. Esminiai dalykai visada pateisindavo lūkesčius ir net padėdavo išspręsti iškylančias problemas.

Patarimas ieškotojams nenorintiems nudegti

Ieškotojams, kuriuos traukia egzotiška dvasinė nuotaika, spalvingos rytų kultūros detalės, Vedų filosofija, ar dorybinga bendrija, svarbiausias patarimas būtų toks: nepamiršti viso to esmės. Jeigu nemanote, kad jūsų tikslas yra dvasinė praktika – tuomet nereiktų kažko imituoti, nereiktų stengtis pritapti tik „dėl akių“. Niekas nenori vaidinimo ir apsimetinėjimų, nes kitaip kyla bereikalingi nesusipratimai, ir galiausiai nepatenkinti lieka visi.

Visur yra tam tikros tradicijos, bet svarbiausia ne tradicijos, o tikslas. Net atėjus į restoraną niekas nepyksta jeigu jam atneša meniu, paprašo prisėsti prie staliuko, paprašo palaukti kol bus paruoštas patiekalas, paprašo laikytis rimties netrukdant kitiems lankytojams ir tt. Jei žmogus atėjo į restoraną žinodamas, kad atėjo pasisotinti – visos kitos detalės jam nemaišys, o gal net padės. Lygiai taip ir su kelione į vietas ir susibūrimus skirtus bendrai dvasinei praktikai – žmogus turi žinoti, kad atėjo dirbti su savimi, su savo ydomis, priklausomybėmis, trūkumais, abejonėmis, netikėjimu… Atėjo tam, kad įkvėpti save dvasinei praktikai, bei palaikyti ta linkme judančius bendrakeleivius. O jeigu jau atėjo su kitu tikslu – būti atviru, bet gerbti ir kitų pasirinkimą – nežeminti to kas šventa ir brangu ten esantiems.

Einantiems toliau – laukia daug išbandymų ir minusų

Dvasinę praktiką pasirinkusių žmonių kelias nėra lengvas, nes susiduriama su itin giliais išbandymais ir iššūkiais. Pabėgti ir kritikuoti iš šalies – lengva, tačiau tai neduoda naudos nei kritikuojančiam, nei tiems kuriuos kritikuoja.

Didžiausias psichologinis iššūkis – tai aštrus ir kasdienis susidūrimas su savo egoizmu. Glaustai sakant – dvasinė praktika yra karo paskelbimas savo egoizmui. Todėl užpultoji vidinė pusė ima rodyti daug didesnę jėga nei „taikos“ metu. Jeigu žmogus būtent to ir ieškojo – jis vargsta, bet lieka patenkintas. Tačiau ne kiekvienas tam pasirengęs. Jei žmogus turi psichologinių problemų, ar bendrai yra nestabilus kaip asmenybė – gali kilti ir rimtesnių sunkumų, didelių dvejonių ir blaškymosi. Sunkiausia tiems, kurie linkę į kraštutinumus – jie arba bus per griežti sau ir nelaimingi, arba per nuolaidūs sau, bet nuolat jaučiantys kaltę, nepritapimo jausmą. Be patyrusio ir geranoriško vedlio bus sunku suderinti šiuos kraštutinumus ir rasti aukso vidurį.

Didžiausias iššūkis socialine prasme – tai paaštrėjusi akistata su kitų žmonių egoizmu, kritika ir žmogiškais trūkumais. Vėl dilema pasimetusiems žmonėms: kaip racionaliai reaguoti į kitų trūkumus ir tuo pačiu mokytis įžvelgti kažką švento kiekviename žmoguje?

Šie išbandymai lieka aštrūs tik kol, kol žmogus į pasaulį žiūri per „AŠ ir JIE“ prizmę. Aš vienoje pusėje, o bendraminčiai, tėvai, kaimynai, kitų tikėjimų žmonės, netikintys žmonės ir visi kiti – kitoje pusėje. Toks mąstymas bus didelė kliūtis. Tai nereiškia, kad dvasiniai mokymai reikalauja viską suvienodinti, „suplakti į vieną“, nepaliekant asmeninio unikalumo. Tai taip pat nereiškia to, kad reikia remtis tik savo unikalumu, atmetant bet kokias bendrumo paieškas ir apjungiančias tradicijas. Neatsiejama dvasinės praktikos užduotis yra rasti savo unikalumo bendrumą su kitų unikalumu. Tai vadinamas „Unity in diversity“ (ang. “Vienybė įvairovėje“) principas.

Visos kitos detalės nėra tokios sudėtingos. Bet kuri bendruomenė neišvengia žmogiškų bėdų, taip pat išbandymų, susijusių su jų praktikos specifika. Kas benutiktų, jeigu žmogus yra atviras, kantrus ir nuoširdus prieš save patį – viską galima išspręsti paprastais žmogiškais būdais, viską galima suderinti randant savo lygmenį ir sąmoningai žengiant pasirinktu dvasinės praktikos keliu. Dvasiniai mokymai skirti ne tam, kad juos vykdyti, ir ne tam, kad jais dangstyti savo silpnybes, o tam kad juos pritaikyti asmeniniam tobulėjimui. Naudojant kitoms paskirtims – nesusipratimai neišvengiami.

Pabaigai

Ateityje norėčiau pasidalinti smulkesnėmis detalėmis susijusiomis su psichologijos tema iš ilgamečių Harė Krišna judėjimo narių kasdienybės ir dvasinės praktikos. Kokie dalykai vis tik sulaužo mitą apie šios kultūros „egzotiškumą“, o kokios detalės išmuša iš vėžių net atsidavusius judėjimo narius? Kokios iškylančios problemos sukelia gėdą prieš pasaulį, o kokie privalumai kelia nenumaldomą norą dalintis savo atradimais su kitais? Kodėl net dvasinės praktikos kelyje visada lydi ir tamsioji, ir šviesioji pusė, ir kaip tai sėkmingai išsprendžia skirtingi žmonės?

Ačiū visiems už skirtą laiką.
Kiekvienam linkiu harmoningo tobulėjimo visose savo gyvenimo srityse, o svarbiausia – rūpinimosi vieni kitais.
Kritika ar klausimus dėl tekste aptartų temų galite siųsti man asmeniškai: vysniauskas.a@gmail.com
Teksto ir nuotraukų autorius Andrius Vyšniauskas (dvasinis vardas – Anuttama Čaitanya das)

Share Button

You may also like...

9 komentarai

  1. Saulius Domarkas parašė:

    Ačiū.

  2. Agnē parašė:

    Geri apmąstymai. Daug kas ir man paaiškējo.

  3. Asta parašė:

    Dėkoju…

  4. Laura parašė:

    Ačiū už įdomų straipsnį

  5. Anonimas parašė:

    Labai rezonuoja

  6. Vaiva parašė:

    Sudomino šie žmones .

  7. Darius parašė:

    Straipsnis su gera analize ir pagrindimu. Ačiū autoriui už įžvalgas ir pasidalinimą.
    Praturtina.

  8. Mindaugas parašė:

    Įdomus straipsnis, ačiū

  9. Andrius parašė:

    Tikrai šaunuolis, kad parodei ir kitą pusę šio judėjimo, man patiko!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.