Kaip atskirti meilę nuo sadomazochistinės priklausomybės?

6

meile

Klausimas: Labas, Ramune. Visada maniau, kad esu stiprus žmogus, juokdavausi iš draugių, kenčiančių dėl savo meilės „bėdų“. Ir niekada nepagalvojau, kad kada nors man teks leisti vakarus įsiknibusiai į pagalvę, nežinodama, kaip viską ištverti. Prieš 5 metus sutikau tą žmogų, su kuriuo buvau pasiruošusi praleisti visą savo gyvenimą… Ilgai nelaukdami, nusprendėme apsigyventi kartu. Laikas bėgo, pykčiai dažnėjo, tačiau vienas dalykas nepasikeitė – mano meilė jam. Tai, ką vis dar jaučiu jam, nejaučiau niekam kitam ir vargu, ar kada nors jausiu. Sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau viską tęsti, jei nuo pat mūsų draugystės pradžios būdavo akimirkų, kai jaučiausi nuvertinta, nebereikalinga, ignoruojama, „antrarūšė“.

Žinau tik tiek, kad viską galėjau atleisti ir pamiršti vardan vakaro, praleisto kartu su juo, vardan žodžių, teigiančių, jog mane myli, jog esu jam reikalinga… Supratau, kad jo charakteris nėra iš lengvųjų, todėl iš pradžių buvau linkusi toleruoti jo kaltinimus dėl visų tarpusavio pykčių. Kaltindavau save, kad esu niurzglė, žadėdavau sau, jog mano abejonės dėl jo yra tik išsigalvojimai, pavydas. Pirmą stiprų smūgį gavau, kai užklupau jį susirašinėjantį su savo buvusiąja, antrą – kai sužinojau, kad jis su ja buvo susitikęs… Tą kartą jis manęs net neatsiprašė, tik užvertė mane kaltinimais, jog išsigalvoju, nes ji jam nieko nereiškia, o susitiko vien dėl to, kad jam tiesiog buvo „įdomu“. Įsižeidęs liko jis, teigdamas, kad tai aš jį kaltinu nebūtais dalykais.

Nuo to laiko dingo mano pasitikėjimas, liko vien tik nusivylimas ir abejonės. Neseniai vis dažniau pradėjau jausti jo abejingumą, suprantu, kad mūsų bendravimas pasikeitė. Kiekvieną kartą bandau jam paaiškinti, kaip ir dėl ko taip jaučiuosi. Deja, viskas baigiasi situacijos „perkreipimu“ ir įžeistas lieka jis. Keletą kartų norėjau viską baigti, tačiau nesugebėjau. Žinau, kad jis irgi nėra man visiškai abejingas, kad kažką jaučia… galbūt meilę, o galbūt prisirišimą. Ne vieną kartą sakė, kad manęs nepaleis, o dėl išsiskyrimo turėsiu nuspręsti pati, nes jis to neįstengs padaryti. Ramune, suprantu, jog esu visiška beprotė, įklimpusi iki gyvo kaulo į savo pačias pinkles.

Iki šiol negaliu suvokti, kas skatina mane toliau tęsti tai, kas man kartais teikia tiek džiaugsmo ir kartu taip skaudina. Pykstu ant savęs, kad esu tokia bejėgė, tokia naivi ir taip kvailai įsimylėjusi… Nežinomybė ir baimė likti be jo yra stipresnė, nei skausmas, kurį dabar jaučiu. Nesu pasiruošusi tokioms drastiškoms permainoms, ilgoms, bemiegėms naktims ir širdį draskančiam ilgesiui… Kaip man pagaliau žengti tą galutinį žingsnį, įgauti drąsos ir pradėti viską iš naujo? Ačiū už atsakymą, Laura

Komentaras: Sveika, Laura.  Suprantu, kokia tu dabar jautiesi be galo nusivylusi, sugniuždyta, negalinti priimti sprendimo, praradusi tikėjimą savimi. Manau, jog tavo problema yra susijusi ne tik su šiuo konkrečiu vaikinu, bet ir apima daug ankstesnes tavo gyvenimo patirtis. Panašiose situacijose kaip tu dažnai atsiduria gilias traumas vaikystėje patyrę žmonės. Kai artimiausi, reikšmingi vaikui asmenys, nuo kurių jis yra priklausomas ir iš kurių vaikas tikisi meilės ir saugumo, jį skaudina (pavyzdžiui yra šalti, nejautrūs, grubūs), vaikas ilgainiui pradeda nebeskirti meilės nuo skaudinimo.

Visą šią patirtį žmogus perkelia į vėlesnius santykius: didžiulis troškimas saugumo, meilės, jausmo, kad esi reikalingas yra tokie stiprūs ir gyvybiški, kad dėl jų žmogus yra pasiruošęs taikytis su baisiausiais dalykais, kuriuos patiria iš partnerio (kuris atstovauja tėvų figūrai). Išskyrus tam tikras išimtis, prablaivėjimus, jis kritiškai nevertina realybės ir mato ją tokią, kokią nori matyti. Jam (kaip vaikui) svarbiausia, kad tik partneris (mama, tėtis) būtų šalia ir jo nepaliktų. Baimė pasijusti apleistam, nereikalingam atrodo tolygi mirčiai.

Ko gero, Laura, tos meilės, šilumos, tikro artumo labai trūko ir tau vaikystėje, o iš reikšmingų tau kitų esi patyrusi daug skausmo, atstūmimo, jauteisi emociškai apleista. Kaip pati rašai, vien dėl kelių gražių vaikino žodžių, stebuklingo „aš tave myliu“ galėdavai tarsi išjungti savo jausmą, kad esi jo nevertinama, ignoruojama, skaudinama. Manau, neigimo mechanizmas, nors ir silpniau, vis dar veikia iki šiol. Netgi suprasdama, kad jis tave išduoda, o po to dar apverčia situaciją, teigdamas, jog tai tu įžeidei jį, vis tiek bandai save įtikinti, kad vaikinas tau jaučia meilę. Taigi begalinis meilės alkis ir gynybinis neigimo mechanizmas ir skatina tave tęsti tokius žlugdančius santykius.

Neįsižeisk, Laura, bet tavo santykiai su vaikinu yra sadomazochistinė priklausomybė, o ne meilė. Pati rašai, jog baimė likti be vaikino yra stipresnė už skausmą, kurį patiri būdama su juo. Argi baime ir skausmu grįstas santykis gali būti meilė? Tai tiesiog įsikabinimas į kitą žmogų nesvarbu kokia kaina. Tokio beatodairiško prisirišimo priežastis yra ne meilė, o baimė, kad be jo neišgyvensi. Juk, kai myli, gali būti ir atskirai, gali mylėti iš tolo. Šiais santykiais (nors ir destruktyviais, tave skaudinančiais, bet visgi jie yra santykiai) greičiausiai bandai išvengti savo vaikystės skausmo, didžiulės emocinės tuštumos, vienatvės.

Klausi, kas gi tau galėtų suteikti drąsos žengti galutinį žingsnį ir liautis degraduoti tokiame ryšyje.  Ko gero tik suvokimas, kad niekas kitas už tave to žingsnio nežengs. Beje, vaikinas taipogi yra priklausomas nuo jūsų santykių. Jo pasakymas, kad jis neįstengs paleisti tavęs ir tik tu turi nuspręsti, yra manipuliacija, kuria jis siekia dar labiau pririšti tave, nebent jis susirastų naują „auką“… Kuo ilgiau atidėliosi ir vilkinsi laiką, tuo labiau būsi savim nepatenkinta, tuo bus mažiau galimybių suvokti save, sustiprėti, pradėti vertinti save, išmokti būti vienai, atrasti pusiausvyrą. Manau, tau tikrai verta susirasti psichoterapeutą, kuriuo galėtum pasitikėti, kuris galėtų tau padėti gyti ir viską ištverti. Sėkmės ir ryžto tau, Laura.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Foto: Fabian De Salvo

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. Sveiki. Skaitau ir rieda ašaros, tokia pažįstama situacija. Prie žmogaus buvau prisirišusi 6 metus. Beveik kasdien verkdavau dėl jo išsakytų skaudžių žodžių, priekaištų, prikaišiojimų ir nuolatinio nepasitikėjimo. Mylėjau stipriai, bet visa tai per daug slėgė ir žeidė, kol galiausiai priėmiau sprendimą. Praėjo beveik metai, vis dar skauda, bet įsitikinau, jog laikas gydo. Supratau, jog reikia mylėti bei saugoti ne tik kitą, bet ir pačią save. Meilė negali būti vien tik skausmas ir baimė, tai kažkas šviesesnio. Linkiu tos šviesos ir Jums.

    • Roberta, labai tiksliai pasakyta, myleti reikia atsargiai ir samoningai saugant save ir kita zmogu. Taciau ta supranti tik tuomet, kai pasoki makabriska soki, isgyveni ir isjauti visa palete jausmu kurie apvercia tavo mastyma ir subrandina pati, padeda suvokti savaji “AS”. Beveik po keturiu metu tokio sokio aiskiai galiu pasakyti meile turi buti sauganti, globojanti, besirupinanti, dziuginanti, padedanti abiems mylintiems.

    • Sveika,mano istorija panaši,tik aš taip ilgai nesikankinau-apie pustrečių metų,ir tai galvoju,kad per ilgai leidau save taip žeminti.Tik laikas dar kol kas negydo,praėjo jau daugiau nei metai…Dar vis beprotiškai skauda…

  2. Tai yra elementari narcisistinio tipo asmenybės elgsena. Kas gero iš to, tai nebent kad atskleidžia autorės priklausomo tipo asmenybės sutrikimą ir parodo kelią gyjimui. Mano atveju 9 metus išgyvenus su kaip manau narcisistinio tipo sutrikimą turinčiu asmeniu privertė suvokti jog mano vadinama meilė buvo didžiaja dalimi ne kas kita kaip ilgesys kuri dar vaikystėje supainiojau su meilės jausmu. Taip pat radau daug ribinės asmenybės sutrikimo bruožų pas save ir t.t. Esmė tame, jog santykiai atskleidžia labai daug apie mus jei nepuolame kaltinti visų aplinkui ir leidžia išsigydyti senas neteisingas programas. Kitu atveju tokie santykiai persekioti visa gyvenimą nes patys tokius partnerius pasirenkame ir santykius kuriame. Linkiu kuo greiciau nutraukt šį makabrišką šokį ir pasinerti savęs tobulejimo keliu nes viskas tik nuo to ir prasideda

  3. Tarsi mano istorija. Isgyvenau lygiai taip pat. Tie santykiai mane suzlugde tiek emociskai, tiek fiziskai. As saves tiesiog nekenciau, nebesirupinau isvaizda, tiesiog degradavau viduje. Keliata metu taip kankinausi, palaipsniui toldama nuo jo. Kai viskas nutruko, dar keliato metu reikejo reabilituoti kuna ir siela. Su isvaizda pasiseke lengviau, esu vel as, isvaizdi moteris, sulaukiu daug demesio. Bet vat su siela ne labai, prisiminus ta laika tiesiog nupurto is bjaurumo. Viskas butu gerai, bet dabar bijau, beprotiskai bijau vel tai isgyventi. Bijau nebuti mylima, kaltinama, negerbiama. Ir ta baime tokia stipri, kad pati savo noru renkuosi vienatve. Jeigu atsiranda zmogus salia, as blaskausi, nebepasitikiu, ilgiuosi, bijau.. O taip norisi to stabilumo ir harmonijos savo sieloje ir santykiuose. Vieno tik gailiuosi, kad leidau tam zmogui taip ilgai mane zlugdyti, reikejo jau po pirmo skandalo parodyti duris. Neatideliot to, kas buvo ir taip neisvengiama. .

    • turbut tereikia tinkamo zmogaus, kuris savo veiksmais leistu Tau patiketi, kad santykiai gali buti kitokie…juk tam du zmones ir buna kartu:)

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here