Kaip elgtis, kad mokslo metų pradžia nekeltų vaikui streso?

16 Sep 2014 --- Portrait of young boy on first day of school, Bavaria, Germany --- Image by © Stephen Lux/Corbis

© Stephen Lux/Corbis

Mokslo metų pradžia vaikams kelia įvairių emocijų. Vieni Rugsėjo 1-osios šventės laukia su nekantrumu – juk galės susitikti su per vasarą nematytais klasės draugais, aptarti vasaros įspūdžius. Kitiems smagu pereiti į kitą – aukštesnę klasę. Tačiau dalis vaikų mokslo metų pradžios laukia su nerimu, ypač jeigu nesiseka mokslai, mokykloje patiriamos patyčios ar tenka keisti mokymosi įstaigą ir laukia įsiliejimas į naują kolektyvą.

Kaip padėti vaikams kuo sėkmingiau pradėti naujuosius mokslo metus ir ką daryti, kad pažadas geriau mokytis neliktų vien tik pažadu? Apie tai pokalbis su psichologe Inga Šulciene.

– Ar mokslo metų pradžia vaikams sukelia daug streso?

– Kaip ir suaugusiesiems, taip ir vaikams grįžimas po atostogų ir įsitraukimas į kasdienišką veiklą (darbą, mokymąsi) dažniausiai nėra lengvas. Tam, kad prisitaikytumėme prie pokyčių, reikia laiko. Tai vadinama adaptaciniu laikotarpiu, kuris gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net pusmečio (jei tai – visiškai nauja patirtis).

Kuo ilgesnės atostogos, tuo daugiau laiko reikia organizmui prisitaikyti prie pokyčių. Keičiasi dienotvarkė, miego režimas, o tai gali sukelti įvairių organizmo reakcijų – tiek fiziologinių, tiek psichologinių.

Vaikai, kaip ir suaugusieji, į pasikeitimus, kurie kelia stresą, reaguoja labai individualiai. Tai priklauso nuo asmenybės naudojamų streso įveikimo strategijų, įgimtų nervų sistemos savybių, tokių kaip jautrumas, gebėjimas toleruoti frustraciją, asmeninių savybių bei patirties, kuri kaupiama panašiose situacijose.

– Ar tėvams reikėtų susirūpinti, jeigu vaikas nenori grįžti į mokyklą?

– Daugelis vaikų gali išsakyti įvairiausių minčių apie norą ar nenorą vėl grįžti į mokyklos suolą. Normalu, kad tai kelia įvairiausių, neretai ir prieštaringų, jausmų. Labai svarbu, kad suaugusieji neignoruotų vaikų pasisakymų, o kalbėtųsi apie jų išgyvenamus ambivalentiškus jausmus, pasidalytų savo patirtimi, kaip jie jausdavosi panašiose situacijose ir kas jiems padėdavo įveikti sunkumus. Tačiau pokalbis neturėtų virsti moralizavimu ar kritišku nuvertinimu, nes tai tik paskatins vaiką labiau užsisklęsti savyje.

Jei vaikas turi galimybę atvirai reikšti savo jausmus, mažesnė tikimybė, kad jis į stresą bus linkęs reaguoti somatiniais simptomais. Tačiau nereikėtų labai nustebti, jei adaptaciniu laikotarpiu vaikams pasireikštų gana įvairi ir skirtingo intensyvumo simptomatika: trumpalaikiai miego sutrikimai (sunkiau užmigti ar dažniau pabundama naktį), nenoras valgyti arba priešingai – noras nuolat užkandžiauti, pilvo ar galvos skausmai, poreikis dažniau eiti į tualetą. Vaikai gali tapti dirglesni, intensyviau jausti nerimą, baimintis įsivaizduojamų situacijų, mažiau pasitikėti savimi.

Tačiau jei vaikas gerai jaučiasi prieš mokyklą, laukia susitikimo su draugais, didesnių sunkumų gali ir nekilti. Vyresniems vaikams tai dažniausiai būna susiję su patirtimi, kurią jie sukaupė mokykloje.

Žymiai sunkiau grįžti į mokyklos suolą vaikams, kuriems mokykla asocijuojasi su neigiamais, skausmingais išgyvenimais. Jei vaikas mokykloje patiria patyčias, turi bendravimo sunkumų su bendraamžiais ar mokytojais, nejaučia prasmės mokytis, patiria vienokių ar kitokių mokymosi sunkumų, grįžimas į mokyklą po vasaros atostogų gali būti gana sunkus. Pastebėjus didelį vaiko nenorą eiti į mokyklą svarbu kalbėtis su vaiku, stengiantis suprasti tokios demotyvacijos priežastis. Jeigu vaikas užsisklendęs savyje ir nenoriai dalijasi savo išgyvenimais, vertėtų kreiptis į vaikų psichologą.

– Neretai mokslo metų pradžia būna ir proga pakeisti mokyklą. Pirmokams tos permainos – neišvengiamos. Kaip galima padėti vaikui, kad jis lengvai priprastų prie naujos mokyklos ir naujų klasės draugų?

– Pirmokai dažniausiai laukia mokyklos ir jų motyvacija mokytis būna gana didelė. Tėvai turėtų skatinti šį norą ir vengti kalbų apie tai, kaip bus sunku, kaip reikės klausyti „griežtos“ mokytojos ir baigsis nerūpestingos vaikystės dienos. Girdėdami tokias suaugusiųjų arba vyresnių brolių ar seserų kalbas, vaikai ima labiau nerimauti ir baimintis įsivaizduojamų sunkumų, o tai tik apsunkina adaptaciją mokykloje.

Kitas kraštutinumas – perdėtai, nerealistiškai kalbėti apie būsimus pokyčius. Su vaikais reikėtų kalbėti apie tai, kaip jie įsivaizduoja, kas jų laukia mokykloje, atsakyti į jiems rūpimus klausimus, aptarti galimas situacijas, kurios jiems kelia nerimą. Vaikučiams bus ramiau, kai dar prieš Rugsėjo 1-ąją susipažins su mokyklos aplinka, pabendraus su būsima mokytoja.

Taip pat svarbu aptarti galimas įvairias netikėtas situacijas, kurios vaikams gali būti nepažįstamos ir netikėtos. Pavyzdžiui, kaip elgtis, jei juos mokykloje kas nors skriaustų, į ką jie gali kreiptis. Kaip reaguoti, jei užkalbins koks nors nepažįstamas žmogus prie mokyklos. Visa tai galima aptarti žaidžiant su vaikais ir kartu modeliuojant įvairias situacijas. Galima paprašyti vaikų, kad jie nupieštų, kaip įsivaizduoja mokyklą, o po to drauge tai aptarti.

Neretai tėvai stengiasi, kad atžala eitų į mokyklą mokėdama skaityti ir rašyti, tačiau vaiko adaptacijai daug svarbesni yra kiti kriterijai, tokie kaip emocinis brandumas bei socialiniai įgūdžiai, nuo kurių ir priklauso, kaip jis gebės užmegzti santykius su bendraamžiais, laikytis naujų jam keliamų reikalavimų.

Vyresniems vaikams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių turi keisti mokyklą, tai taip pat kelia stresą. Su jais taip pat svarbu kalbėtis, aptariant įvairias jiems nerimą keliančias situacijas ir padrąsinant, pasidalijant savo patirtimi.

– Kokie vaikai sunkiau pritampa prie naujos mokyklos ir naujo kolektyvo?

– Sunkiau prie mokyklos pritampa uždaresni, drovūs, mažiau savimi pasitikintys vaikai. Tokie vaikai nelinkę aktyviai megzti santykių su bendraamžiais. Jie dažniau užima stebėtojo poziciją, giliai viduje neretai išgyvendami dėl to, kad nepritampa prie klasės. Taip jie tarsi pakliūna į užburtą ratą, atsitraukdami nuo kitų ir nedėdami pastangų susidraugauti, jaučiasi atstumti bendraamžių, o tai skatina dar didesnį jų atsiribojimą. Tokiems vaikams labai svarbu, kad jie sulauktų suaugusiųjų (tėvų, pedagogų) padrąsinimo.

Taip pat su didesniais sunkumais susiduria vaikai, kurie turi elgesio ar emocinių problemų. Tokiems vaikams gali būti sunkiau laikytis grupės taisyklių, sudėtingiau sektis sukaupti dėmesį, įsiminti naują informaciją ir taip toliau. Jei vaikas patiria vienokių ar kitokių sunkumų mokykloje, svarbu, kad jis sulauktų tėvų, mokytojų pagalbos. Sunkesniais atvejais svarbu nedelsti ir kreiptis į psichologą.

– Tėvai paprastai iš vaikų reikalauja gerai mokytis, deja, gerai mokosi ne visi vaikai. Ar tame, kad vaikui nesiseka mokslai, yra ir tėvų kaltės?

– Vaikų gebėjimai gali būti labai skirtingi, todėl svarbu, kad tėvai nelygintų vaikų nei su broliais ar seserimis, nei su bendraklasiais ar draugų vaikais. Kiekvienas vaikas individualus ir jaučiasi nuvertintas, kai jo rezultatai menkinami lyginant su kitais.

Jei vaikui sunku mokytis, svarbu stengtis suprasti to priežastis, o jos gali būti labai įvairios. Mokymosi motyvacija didėja, kai vaikas išgyvena sėkmę, patiki, kad jam kažkas gali pavykti, mato prasmę tame, ką daro. Todėl svarbu sudaryti jam tokias sąlygas. Tai pat labai svarbu, kad vaikas jaustųsi įvertintas, o susidūręs su sunkumais sulauktų suaugusiųjų palaikymo.

Pasitaiko, kad tėvai, norėdami kaip galima labiau lavinti savo atžalą, skatina ją dalyvauti įvairioje užklasinėje veikloje. Tačiau svarbu atsiminti, kad daugiau ne visada reiškia geriau. Jei vaikas pervargęs, dalyvauja daugybėje būrelių, natūralu, kad jo mokymosi rezultatai taip pat gali kristi.

Kitas kraštutinumas – tėvų atsiribojimas ir įsivaizdavimas, kad tik pedagogų darbas mokyti jo vaiką.
Vis dėlto svarbu, kad tėvai nuolat dalyvautų vaiko gyvenime, domėtųsi jo mokykliniais pasiekimais, rastų laiko aptarti su vaiku jo mokyklines patirtis ir nevengtų bendradarbiauti su mokytojais. Įvairių tyrimų duomenimis, tai, kaip vaikui sekasi mokykloje, didele dalimi priklauso ne tik nuo mokytojų kompetencijos, vaiko gebėjimų, bet ir nuo tėvų įsitraukimo į mokyklos bendruomenės gyvenimą.

Giedrė Balčiūtė / lrytas.lt

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.