Kaip elgtis su isteriška žmona, kuri visad „teisi“, o vyras „kaltas“?0 (0)
Klausimas: Ilgai ieškojau informacijos, bet niekaip neišeina atrasti būtent panašios istorijos ar situacijos į mano pašios. Esu 31 metų vyras, gyvenu užsienyje, turiu žmoną iš Ukrainos. Susipažinome ganėtinai seniai dar 2002 metais, abu buvom labai jauni. Praėjom ledą ir ugnį, daug kartu keliavom (ir dabar keliaujam), turėjom įvairių gyvenimiškų situacijų.
Foto © Norbert Schäfer/Masterfile/Corbis
Net nežinau nuo ko pradėti, parašau kelias eilutes, po to perskaitau ištrinu ir vėl bandau sudėlioti mintis. Galbūt rašau dabar paveiktas psichologinio streso, galbūt bandydamas surasti užtarimą, galbūt ieškodamas žmogaus, kuris išklausytų ir pasakytų, kad esu teisus ir tai paglostytų mano savimeilę, nežinau…
Iš tikro aš visada galvoju, kaip jaučiasi mano žmona vienokioje ar kitokioje situacijoje… Stengiuosi nekelti isterijų, nereaguoti grėsmingai į iškilusias problemas.
Nesu idealus vyras, gal kažkurioje vietoje negaliu patenkinti visų žmonos įgeidžių ar norų, todėl tenka kartais diskutuoti. Problemos kyla iš niekur. Visada stengiuosi paanalizuoti situaciją ir rasti priežastį, bet tai nenutinka. Nes analizuoju aš vienas… Kitas žmogus visada nori būti teisus, o aš visada neteisus ir kaltas… Papasakosiu vieną situaciją ir nežinau, kodėl ji tokia, nes analizės jai nėra ir diskusijos nebuvo…
Šeštadienį pabudome anksti, apie 7 valandą ryto. Žmona pasakė, kad 4-tą buvo atsibudusi, daug galvojo apie vairavimo testą (čia jai dėl darbo reikia atlikti testą su vairavimo instruktoriumi ir jau antras kartas kaip nesiseka žmogui. Aš stengiuosi pritarti, palaikyti, surasti sprendimą).
Pasakiau, kad ji nesijaudintų ir kad būtų rami. Staiga ji prisiminė situaciją, kuri nutiko trečiadienį ir pradėjo diskutuoti apie ją visokeriopai kaltindama mane, nors toje situacijoje mūsų nuomones išsiskiria, aš negalėjau nieko pasakyti, nes ji pradėjo rėkti, keikti mane visokiais žodžiais, grasinti apie skyrybas, kad išeina ir t.t. Bandžiau nuraminti, bet ji manęs neprisileidžia, keikia visokiais žodžiais, aš aklavietėje…
Tradiciškai, situacija baigiasi tuo, kad aš atsiprašau (negaliu pernešti pykčių, vaikščiojimų susiraukus, nekalbėjimų ir t.t.). Mėgstu atsiradus problemai jas analizuoti, diskutuoti, rasti atsakymą ir daugiau negrįžti prie to klausimo. Šeimoje viskas kitaip… Visose diskusijose aš neteisus, kaltas ir t.t. Gal dėl to, kad visą laiką aš ją raminu, nusileidžiu ir nepykstu, o jei jau nesusivaldau ir leidžiu sau pasakyti ką nors negero ar pašaukti, tai būtinai atsiprašau nedelsdamas ir stengiuosi valdyti save tokiose situacijose…
Situacijų labai daug, jų susikaupę milijonas… KODĖL AŠ TAIP JAUČIUOSI? KĄ MAN DARYT? Rašydamas šitą laišką buvau su ašaromis akyse, skaudu viskas, negaliu su žmogum susitarti, rasti harmoniją, komfortą. Kodėl? Gal problema manyje??? Ir turbūt visą laiką stengiuosi ją rasti savyje, nes kaltinu visada save. Gvidas
Atsakymas: Sveikas, Gvidai. Tikrai apgailestauju, kad niekaip nepavyksta pajausti harmonijos savo santuokoje, ir nors kiek lengviau išeiti iš įtemptų situacijų, kurių pasitaiko kiekvienos poros gyvenime. Iš to, ką rašai, atrodo, jog abu nerimaujate dėl savo santykių tvirtumo ir jaučiatės nesaugiai.
Jei nuolat įsitraukiate į tokį negatyvų bendravimą, manau, kad jį išprovokuoja skausmas, prisilietus prie ypač jautrių vietų ir greičiausiai – prie jūsų abiejų. Tuomet partneriai pradeda gintis stipriu pykčiu bei atsiribojimu, ir prasideda tikras sielvarto mūšis.
Tos skaudžios vietos, kuomet reaguojama itin dideliu jautrumu vos prisilietus, susiformuoja iš praeities ir dabarties reikšmingų santykių, kuriuose asmuo daug kartų jautėsi emociškai apleistas ir atstumtas. Požymiai, jog buvo užminta ant jautrios vietos – neadekvatus situacijai emocinis atsakas ir staiga pasikeitęs emocinio bendravimo tonas. Smegenys įjungia pavojaus signalą ir pasileidžia „išgyvenimo“ režimas – gelbėtis, kovoti ir gintis.
Išgyvenimo režimas gali pasileisti išgirdus iš mylimojo kritinę pastabą, pamokymą, pašaipą ar tiesiog racionalų samprotavimą, kai esame apimti emocijų. Taip gali nutikti ir jam atsitraukus ar nusukus žvilgsnį tada, kai mums reikia jo paguodos, paramos ar nuraminimo. Dirgikliu gali tapti praktiškai bet koks neatitikimas.
Galbūt ir šeštadienio rytą visai to nenorėdamas savo paprastu pasakymu žmonai: „tu nesijaudink“ nejučia pataikei į jautrią vietą, o kai taip atsitinka, žmogus visada pasijunta nesaugiai ryšyje su kitu. Tavo pastaba galėjo priminti žmonai skausmingą jai trečiadienio situaciją, kuomet ji, matyt, pasijuto nepalaikoma, nes jūsų nuomonės išsiskyrė (tai tikrai nereiškia, kad tu turėjai jai pritarti, juk natūralu, kad nuomonės išsiskiria).
Ir dabar ji galėjo pasijusti neišgirsta, nesuprasta, nors tu kaip tik bandei ją paremti ir guosti, tačiau jos pasaulio suvokime galėjo nuskambėti kitaip. Beje, pasakymas „tu nesijaudink“ reiškia: „nesijausk kaip jautiesi, nejausk jausmų“ – tikrai nėra supratimas, kurį norisi išgirsti, kai esi apimtas emocijų. Čia tas pats kaip žmogui, kuriam yra baisu, pasakyti: „tu nebijok“ arba tam, kuris kažko labai nori – „tu nenorėk“.
Neretai mums norisi tik emocinio patvirtinimo ar atspindžio, o ne racionalaus patarimo ar sprendimo varianto – „būk rami“, „daryk tą ir tą“. Nesulaukus emocinio patvirtinimo kyla nusiminimas arba neviltis, kuri gali išvirsti į stiprų pyktį ar net įsiūtį.
Svarbu žinoti, kad ūmi bei neadekvati reakcija paprastai nebūna susijusi tik su konkrečiu įskaudinimu, nesupratimu ar atstūmimu. Ji yra susijusi su praeities skausmingomis situacijomis, traumomis bei skausmu, kuris kilo dėl praeityje buvusių skausmingų santykių su svarbiais mums žmonėmis, ypač tėvais (kurie ir suformavo pagrindinį meilės santykių modelį), bei buvusiais mylimaisiais.
Svarbu atpažinti tokias skausmingas vietas vienas kitame ir pastebėjus, kad partneris užšoko ant cunamio bangos, stengtis nesiginti ir nesiteisinti arba nešokti atgal, o bandyti suprasti, kas gi sukėlė tokią audringą jo reakciją (t.y. į ką konkrečiai jis įsiskaudino, ką jam tai primena ir pan.), smalsiai ir su atjauta žiūrėti į savo sužeistą partnerį bei jį nuraminti. Labai svarbu neprisiimti atsakomybės už partnerio reakcijas – juk ne jūs esate atsakingas už tokią jo reakciją, o tik jūsų vienoks ar kitoks elgesys buvo dirgiklis, kuris ir paleido visą jo artileriją bei aliarminę gynybą, tarkime: nešnekėjimą, atsiribojimą ar suakmenėjimą.
Taip kaip jūsų konfliktuose reaguoji tu – visada atsiprašai – yra pilnas atsakomybės prisiėmimas už žmonos emocines reakcijas. Taip neturėtų būti. Juk poroje nebūna vienas kaltas, santykyje esate dviese. Nereiktų nusileisti, jei nesijauti neteisus, vien dėl to, kad santykiuose nebūtų įtampos, nes taip išduodi save ir neapsibrėži savo asmenybės ribų, leidi kitam manipuliuoti tavimi.
Suprantu, kad tau nepatinka „būti susipykus“, bet kartais būtina parodyti, kas mums nepatinka. Juk tu taip pat turi teisę jaustis įskaudintas, įžeistas, nesutikti. Toks santykis yra nelygiavertis, o ramybės ir harmonijos vis tiek nėra, nes nuoskaudos vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda.
Dabar pagalvok, kas tau yra taip sunku, kai ji pyksta. Ką tu tada jauti, kas yra tokio, ką taip sunku pakelti, ką tau tai primena? Ko labiausiai bijai?
Kad tave paliks? Kas nutiks, jei pabūsi atsitraukęs? Pažvelk į savo paties jautrias vietas – kada tu dar bijojai būti apleistas ar paliktas? Kieno? Kieno pyktis buvo toks baisus? Vaikas paprastai yra visiškai priklausomas nuo tėvų meilės, jam gyvybiškai jos reikia, neretai jam lengviau galvoti, kad jis yra blogas, kaltas, jei ant jo pyksta, ignoruoja, o ne asmuo, kurio meilės jis trokšta, skriaudžia ir terorizuoja jį, t.y. jo iš tikrųjų nemyli.
Suprask, tu dabar nebesi tas mažas vaikas, bejėgis ir priklausomas, tik tavyje yra didelė dalis to išsigandusio vaiko, kuris bijo likti vienas. Tau dabar reikėtų pačiam nuraminti ir paguosti savo vidinį vaiką, atjausti jį. Iki šiol tu tikėjais, kad tą nesaugumo žaizdą užlopys žmonos buvimas.
Visgi taip tampi emociškai nuo jos priklausomas, ir negali jaustis laimingas, galų gale – negali pilnai užaugti. Tau svarbu įsisąmoninti, kad turi teisę jausti jausmus, kuriuos jauti, ir nepulti ieškoti priežasties savyje, jei žmona nepatenkinta – tai gali būti net visiškai su tavimi nesusiję.
Taigi, žmona išsako tau savo jausmus, o tu prisiimi už juos atsakomybę ir puoli ją guosti, bet gal jai to visiškai nereikia? Gal tai, ko jai reikia – tiesiog išklausyti ir atspindėti, kaip ji jaučiasi, nesiūlant savo paguodos ir patarimų, kaip jai gerai jaustis? Dažnai prisiimdami atsakomybę už kitų jausmus, siūlome jiems sprendimus, kurie gali būti jiems netgi svetimi ir nepriimtini.
Tau, Gvidai, svarbu išmokti visų pirma priimti savo paties jausmus ir prisiimti už juos atsakomybę, pajausti, kad esi atskiras žmogus. Geros kloties ir santarvės.
[psichika.eu]
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
o tu nebandei jai gerai užšerti per snukį? Slavėms tai patinka.
He he :D Panaši ir pas mane situacija buvo, tik ten vaikų žaidimai buvo iš moteriškosios pusės, jei buvo 18, man buvo 20 metų buvo ir norėjau rimtų ir tvirtų santykiu, irgi butent taip pat norėjau gerovės ir suteikti meilę ir tvirtumą todėl dažnai atsiprašydavau, atleisdavau, priimdamas kaltę, o manipuliavimai manimi ir kaltinimai vis augo ir augo, keiksmai ir visokie „keiskis arba išsiskirsim.” „tu čepsi” „tu šnapsi” „tu ne taip pažiurėjai” „tu ne taip koja pastatei” „aš nenoriu laikytis už ranku nes prakaituoju” „kai mes apsikabine aš vaikštau kaip karvė” ir t.t. Kol galu gale pajaučiau savyje nepriklausomą vyrą, pajaučiau jėgą, laisvę ir nors ir ne gražu taip daryti, ne kulturinga, bet buvo prisikaupe tiek daug visko, buvo atiduota tiek daug laiko ir gerumo jog pasiunčiau ją į vieną vietą, ir žinai ką? Jaučiuosi nuostabiai, daug laiko skyriu sau, tobulėju, keliauju, mokausi, ugdau savyje savo charakterį, susipažistu su naujais žmonėmis, bendrauju, filosofuoju. Aš laisvas. Žmogus kuris supras mane ir kuris priims mane ateis dar, ir aš tuo tikiu. Taip čia šiuo atvėju ne draugystė, bet žmoną, bet ir tai ne trugdo pasiusti ir išsiskirti, nes kartais tiesiog kito kelio nera, taip ir visą gyvenima save kaltindamas pragyvensi o senatvėje gailesies kai eilini kartą klausaisi jos keiksmų ir atsiprašant p**davojimusi.
visiskai pritariu,neseniai panasia situacija isgyvenau…atleidau simtus kartu kol nepradejau isijautusio partnerio kiekviena menesi po „mentyna” tampyt del agresyvumo ir smurto.pradzioje taip pat buvo tik rekimas del kazko ko nera,nepasitenkinimai ir t.t….na bet tik pries keleta geru menesiu susiemiau save i rankas ir pasiunciau toli toli…nieko kita nebeliko ir labai dziaugiuos…
Nereikia vargti. Pas mane lygiai tokia pat situacija. Tik gyvenu kartu jau ketvirtį amžiaus. Tai patirtis yra. Ir kuo toliau – tuo sunkiau. Trūksta ryžto viską mesti. Kartais ir gyvent net nesinori. Atrodo stengiesi, o gaunasi kaip visada
Nė vienas iš jūsų nėra kaltas. Paprasčiausiai, bent man atrodo, kad judu neišsikalbat. Nė vienas nepasakot, kas iš tikrųjų už tų emocijų ir nesamoningų ginčų yra, kokie ten jausmai yra. Apskritai, būtent šiam vyrui reikėtų atsiprašyti savęs. Juk taip stipriai slopinate ryžtą išrėkti. Galiausiai vis tiek ateis toji diena, kai neiškentėsite ir pratrūksite. Nustokit savęs negerbt. Išsakykit savo žmonai, savo draugei, kaip Jūs jaučiatės. Pasikalbėkit, bet jei reikės šaukti, rėkti, verkti. Pagaliau nebebijokit tikro ginčo. Viskas bus gerai.
Nuoširdus, bet skaudus patarimas – palik ją. Kaip rašei, ji neanalizuoja jūsų kivirčų ištakų, neieško sprendimų, kaip surasti kompromisą ir nekartoti tų pačių klaidų. Taip išeina, kad šeimą \”laikai\” tik tu, ji pastangų nededa. Tokie santykiai vargu ar kur nuves… Nors gal ir nuves, bet tikrai ne teisinga linkme. Taip, tai skaudu – palikti žmogų, su kuriuo praleista tiek metų,tiek ištverta, – bet.. ar tu nori tokio gyvenimo? Ar ji yra tiek verta, kad dėl jos šitaip save aukotum? Labai gerai, kad paminėjai, kad ir pats nebuvai tobulas vyras. Supranti,kad santykiai yra kuriami dviejų žmonių darbu.. Jeigu kažkuris nedirba arba pasielgia ne taip, kaip tikėtasi, prašyta, atsiranda nusivylimas. Bet.. Kiek ji įdirbio įdeda? Iš viso – ar matai save po metų, po dviejų, po penkerių, po dešimties gyvenantį kartu su ja? Jei taip, tai koks tas gyvenimas turėtų būti? Jei ne – manau atsakymas yra aiškus..
Garbės žodis, gyvenate kaip ant tiksinčios bombos, tiktak tiktak! :)
Panašu čia reikia spręsti 3 klausimus: vidinio tvirtumo ir ramybės paieškų, abipusės pagarbos vyro ir žmonos santykiuose, žmonos, kaip moters, nepasitenkinimo priežasčių.
Kuo gali būti nepatenkinta moteris, supaprastinus iki begalybės? Savo išvaizda, padėtimi šeimoje, gerbūviu. Kaip sprendžiama: komplimentai,
gėlės,
papuošalai,
saldumynai.
Abipusė pagarba – čia reikia atsakyti, kas yra šeima, ir kokiame šeima dabar etape. Ar šeima tėra gerbūvis, būstas, automobilis, vakarėliai ir televizorius, be jokių pareigų? Ar šeima, kaip visuomenės vienetas, turi aukštesnį „tęstinumo” tikslą?
Vat apie „tęstinumą” nė žodeliu neužsiminta, ypač kai moteris jau save skaičiuoja virš 30-ties.. Kame kliūtys? Emigracija? Nuosavo būsto neturėjimas? Visi pinigai neuždirbti? Ar, ar? Ar tai tik tėra figos lapais dangstomi atidėliojimui?
Vyrui pridera ir neatrodo kvaila suteikti šeimos ateities viziją, strategiją gyvenime, kas bus kaip šeima, tam tikrą tikslą kur link einama, ko siekiama, skaičiuojant penkmečiais, dešimtmečiais. Tuo pelnoma pagarba. Priduriant, kad aukštesnis (ne materialus) šeimos tikslas greta savitarpio supratimo suradimo, tai patirties, gyvenimo, gyvybės perdavimas. Kažkuo nesitiki, jog šis klausimas yra deramai aptartas, iškalbėtas, o laukti moteriai gali būti vis sunkiau..
Iš Gvido laiško kyla abejonės ar emocinė būklė tam tinkama (jeigu planuoti), reikalinga daug ramybės, minimumas streso, daug meilės ir supratimo. Meile ir supratimu Gvidas apkabina tobulai. Nereikia pamiršti, kad ir moteris pasikeičia,pasidaro ramesnė, atsakingesnė už savo emocijas laukdama ypatingos dienos.. Gvidai, pripažinkite, kad suprantate ją, padėkite žmonai savąja meile susivokti jos nerimastingumo priežastį – žmogui joks darbas, jokie vairavimo egzaminai, ar kažkokia situacija prieš kelias dienas, nesuteikia ir nesuteiks gyvenime prasmės, kadangi neteikia džiaugsmo savęs nerealizuojant kaip moteriai arba motinai. Čia ir glūdi visas auksas.
Pagaliau, vardan ramybės manau pirma reikia nuimti „tabu” nuo šios temos ir iš asilo jos lūpose, kaipmat pavirsite žavingu žirgu! Pagalvokite, Gvidai, žmona jumyse galėtų matyti ir kalbėti apie vyrą, kuris pratęsia giminę. Kodėl to nenorite – nejaugi žmonoje nematote moters, kaip savo vaikų mamos? Jei yra taip, tada dėsninga, kad ji nemato jumyse „vyro” – mato viską, tik ne savo vyrą, vaikų tėvą.. Įsivaizduokite, kad esate vienas kitam kaip veidrodis.
Taigi apibendrinant, gyventi taupiai ne moters dalia, nors jos vyras ir nustatė tokį tikslą. Tiesiog būtina dovanoti auksą, sidabrą, gėles, pyragus, tortus, šokoladus, apiberti savąją karalienę komplimentais. Tai mažiausia ką galima padaryti.
Planas maksimum, pagalvokite, kas yra šeima, koks jos egzistavimo tikslas. Tik nereikia išsigąsti naujų pareigų – didele dalimi tai net ne pareigos, o džiaugsmas. Pareigos iš meilės teikia vien džiaugsmą.
Sykiu, tai tam tikra pagarba iš aplinkinių, įvertinimas, kaip vyro.. Pradžioj minėjau vidinio tvirtumo, ramybės paieškas. Užtikrinu, kad vidinio užtikrintumo, vyriškumo, vyriško-tėviško pasitikėjimo savimi nuo to tik padaugės. Negi tai nesuteiktų ramybės??
Dar syk raginčiau Gvidą pergalvoti tai. Patikėkite, tam niekada nebus pakankamo reikiamo pinigų kiekio, tinkamiausių aplinkybių ir laikas niekada neatrodys tinkamas, visada trūks išsilavinimo ar neužimamų pareigų…
Ne-są-mo-nė! Ir savęs apgaudinėjimas! Netempkite gumos, kad netektų savęs gailėti, nes jaunystės laikrodis tai nepaliaujamai tiksi…tik tak, tik tak.. Ar nevertėtų to tiksėjimo pagaliau paversti tuksėjimu? Man atrodo tame ir visos nesantaikos šaknys?
Su geriausiais ketinimais, linkiu vien laimės, džiaugsmo, ramybės..