Kaip elgtis su pykčiu – slopinti jį ar „nuleisti garą“?

0

pyktis

„Brangusis, dar vieną bandelę?“ Tyla – čeža tik laikraštis. „Brangusis?“ – dar kartą paklausia moteris, ir jos balse jau pasigirsta nepasitenkinimas. Šypsena nedingsta nuo jos veido, bet jis jau šiek tiek iškreiptas.

„Branguu…sii…s!“ Šis šūktelėjimas – paskutinė žmonos galimybė atkreipti vyro dėmesį ir papusryčiauti dviese.

Jei sutuoktinis nedelsiant neatideda laikraščio į šalį, šypsodamasis nepaima dar vienos bandelės, – geriausia išeitis, jei dar ir atsiprašytų, – per kelias sekundes įsiliepsnoja kivirčas.

Susierzinimas, pyktis tyko visur ir jis toks pat neišvengiamas kaip lietus ir audra. Vieni jį nuslopina, o kiti išlieja, nesusimąstydami dėl pasekmių.

Ilgą laiką psichologai mažai skyrė dėmesio pykčio analizei, reikšdami didesnį susirūpinimą dėl agresyvaus elgesio, kuriuo, anot jų, žmonės apdovanoti iš prigimties, kad galėtų pašalinti gyvenimo kelyje pasitaikančias kliūtis.

Ir psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas be seksualumo pirmiausia tyrinėjo agresyvų savo pacientų elgesį. Pyktis ir įniršis vaidino šalutinį vaidmenį.

Jau beveik 20 metų emocijų tyrėjai kartu su gausiu psichologų būriu, stebėję ir analizavę elgesį asmenų, kurie kone virė nuo įniršio, atkreipė dėmesį į pakitusią jų odos spalvą, išskiriamų hormonų kiekį, procesus vykstančius galvos smegenyse.

Neduoda naudos

Pyktis neduoda naudos fizinei žmogaus savijautai. Amerikos ligų kontrolės ir prevencijos centras atliko tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau nei 13 tūkstančių abiejų lyčių, 49-67 metų atstovų.

Tyrimų metu nustatyta: dažniau pykstančių žmonių, – priešingai nei ramių, išlaikytų, – tyko beveik tris kartus didesnė kraujagyslių užsikimšimo ar plyšimo rizika. Ši išvada – pakankamas pagrindas susimąstyti dėl pykčio protrūkių.

Visiems pažįstama situacija, kai įpykęs asmuo gali sušukti: „Tave galėčiau užmušti!“ Taip, tai galėtų atsitikti. Bet ar dažnai veiksmažodžio tariamoji nuosaka virsta esamuoju laiku?

Kyla klausimas: ar žmogus savo jausmų neturėtų išlavinti taip, kad sugebėtų išlikti ramus, santūrus, nesvarbu, kas aplink jį dedasi?

Kita vertus, būtų apmaudu, jei žmogaus niekas negalėtų išvesti iš kantrybės. Kitaip sakant, jei jis visuomet būtų anemiškas lyg žuvis. Kvailas tas, kas dėl nieko nesijaudina, sakė filosofas Aristotelis prieš 2 tūkstančius metų.

Reakcija į pagarbos stoką

Žinoma, esama pagrįsto, net būtino ir gydomojo it balzamas pykčio. Jei įstaigoje nuolat žeminamas vienas kolegų, vaikas diena iš dienos skriaudžiamas brolių, seserų ar klasės draugų, kai vienas partnerių įsakmiai vadovauja, o kitas privalo paklusti, – juk tai svarios priežastys „pasipriešinimui“ įsiliepsnoti.

Pyktis gali žmogui suteikti energijos nesitaikstyti su neteisybe, pataisyti pašlijusius santykius ar pašalinti jo gyvenimo kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Bet šiuo atveju svarbu, ar žmogus elgiasi skatinamas gerų norų, kad išlaisvindamas savo energiją, nesugriautų to, ką trokšta gelbėti.

Žmogaus elgesio tyrėjai pastebėjo, jog pyktis atsiranda tuomet, jei kai kas gyvenime klostosi ne taip, kaip žmogus įsivaizduoja ir dėl to kaltina kitus ar save, nes buvo pamintos visuotinai priimtos taisyklės.

Specialistai padarė išvadą: tikroji pykčio priežastis susijusi su netinkamu žmogaus elgesiu, kuris byloja apie pagarbos stoką aplinkiniams.

Laikraščių ar žurnalų skaitymas – gera savišvietos forma, bet ne prie stalo, kai susirenka šeima. Vadinasi, skaitančiajam nusispjaut į juos, nesvarbu, ar jie yra ar ne.

Bet tyrėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kartais žmogus įžvelgia negerus ketinimus ten, kur jų nėra. Jei kolegė garsiai trinkteli durimis, pirmoji mintis: ji specialiai man gadina nervus. Bet nepagalvojama, jog tai tik skersvėjis.

Pasiduoti pykčiui ar ne?

Daugelį pykčio protrūkių galima nuslopinti jiems tik mezgantis. Deja, ne visus. Kaip elgtis tuomet, jei pykčio neįmanoma išvengti? Gal reikia bent kartą nuleisti garą, kad „nesprogtumėme?“

Į šį klausimą psichoanalizės tėvas S.Freudas atsakydavo „taip“. Daugelis dabarties psichologų pareiškia – „ne“.

Jie teigia, kad žmogaus vidus nėra didelis vandens telkinys, į kurį nuolat plūsta jausmai, kurie galiausiai jį užtvindo, jei šiems kartas nuo karto neleidžiama išsilieti.

„Bet tuomet jaučiuosi geriau“, – galėtų prisipažinti ne vienas „garą“ nuleidęs asmuo.

Tą akimirką – galbūt. Bet atlikti medicininiai tyrimai byloja ne šio teiginio naudai. Vidutinė įniršio atakų trukmė – 10-20 minučių. Tuomet kraujo apytaka dirba it purtomas medis, o plaučiai vos dvėsuoja. Niekas negali protingai, ramiai mąstyti, kai viduje prasiveržia ugnikalnis.

Kiekvienas žmogus pyktį slopina savaip. Taiką sielai gali grąžinti autogeninės treniruotės, bet ne taurelė ar kitokie svaigalai, jogos pratimai ir meditacija. Apie tai byloja Viskonsino (JAV) universiteto studijos rezultatai: buvo tiriamos rytietiškas meditacijas praktikuojančių budistų vienuolių galvos smegenys.

Tyrimas atskleidė ir tai, kad gyvenimas už vienuolyno sienų padeda įveikti kasdieninio susierzinimo, pykčio protrūkius. Po aštuonių savaičių praleistų vienuolyne stresų kamuojamas amerikietis buvo ramus ir atsipalaidavęs. Tai rodė ir jo galvos smegenų nuotraukos.

Parengė Monika Jakaitytė
Šaltinis: lrytas.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here