Kaip elgtis su savo vyro mama?

4

anyta-Endora
Kadras iš TV serialo “Bewitched”

Sveiki. Noriu konsultacijos kaip elgtis su savo vyro mama. Problema tame, jog mes abu su ja nesutariame, tiksliau su ja nesutaria tie, kas su ja kartu gyvena ilgesnį laiko tarpą. Atrodo viską išbandėme ir kalbėjomės, ir tylėjome, ir ignoravome jos stiprų maksimalizmą bei isterijos priepuolius, su ja ir mano vyro broliai kalbėjo, bet niekas nepadėjo – mes vistiek pykstamės ir esame patys blogiausi ir tingiausi pagal ją. Su manimi ji nekalba, tik pasisveikina. Jei sūnus kažką pasakoja, ji tyli arba nesiklauso, nes žiūri televiziją / skaito spaudą, o po to apšaukia jį, jog pats kaltas arba, jog pinigų neduos, nors apie pinigus kalbos net nebūna. Gyvename kartu su ja, jau buvome išsikraustę, gyvenome labai gerai, bet mūsų paprašė sugrįžti atgal, kad padėtume tvarkytis namuose, grįžome su sąlyga, jog padėsime, kai turėsime laiko, nes abu su vyru studijuojame kolegijoje paskutiniame kurse ir aš dar papildomai dirbu pilnu etatu, taigi laisvo laiko daug neturime, bet stengiames jai padėti, o jai vis neįtinka, pvz., sutvarkome idealiai namus, ji pasižiūri, kad namai sutvarkyti, patyli, tada nueina į malkinę ir pradeda rėkti, jog malkinė nesutvarkyta (namas 4 aukštų, malkinė 2). Dar vienas paprastas pavyzdys, mano vyras rado nulaužtą durų apdailą ir parodė mamai, tai mama pareiškė, kad jis drasko jai akis… Pas mus taip visada, jei pasakai savo nuomonę ar tiesiog ką nors pasakai, viską traktuoja kaip akių draskymą ar nepagarbą. Toks pat atvejis buvo ir mano vyro paauglei seseriai, kai ji pašaukė mamą garsiau, nes mama buvo kitame kambaryje – mama pareiškė, jog dukra nesiskaito su mama ir šaukia ant jos. Kaip elgtis su tokiu žmogumi, kuriam viskas visada yra blogai, kuris visada vaizduoja save kaip auką ir su kuriuo net negali pasikalbėti normaliai, nes kiekvienas tavo ištartas žodis suprantamas kaip akių draskymas, nepagarba? Suprantu, jog ji viena nėra kalta, bet aš savyje irgi nematau kaltės, nes per savaitę atidirbu 74 val. darbe ir praktikoje, o jai vistiek atrodo, jog aš esu baisiausia tinginė. Juk ir man reikia kažkada pailsėti, ar man jau ir ilsėtis negalima tiek atidirbus? Pasakykite kaip mums elgtis, nes tokia pastovi įtampa namuose trukdo man kažko siekti, norėti, o mano vyrą kamuoja migreniniai galvos skausmai dėl nuolatinių šauksmų klausimosi.

Komentuoja psichologė Daiva Talijūnienė

Sveiki, Aušra,
gera, kad kreipiatės pagalbos. Klausiate, kaip Jums elgtis su savo vyro mama. Iš Jūsų laiško supratau, kad jaučiatės, lyg priėjusi „liepto galą“ santykiuose su savo anyta, nes rašote, kad atrodo viską išbandėte: ir kalbėjotės su ja, ir tylėjote, ir ignoravote jos maksimalizmą bei isterijos priepuolius. Tačiau Jūsų pastangos, kaip suprantu iš Jūsų laiško, nepadėjo pakeisti situacijos namuose, nes vis tiek pykstatės, esate patys blogiausi ir tingiausi anot Jūsų anytos.

Man kyla klausimas, o kas jus skatina vis įtikti Jūsų anytai? Nes, tai ką darote, vis netenka prasmės, neduoda norimo rezultato. Manau, kad savo viduje išgyvenate bejėgiškumo, pykčio, nusivylimo, beviltiškumo, o gal būt net ir keršto jausmus. Greičiausiai Jūs jaučiatės ignoruojama, neišgirsta, nes su Jumis Jūsų vyro mama nekalba, o tik pasisveikina, Jūsų nuomonę ji traktuoja kaip nepagarbą, o taip pat galimai jaučiatės nuvertinta/ neįvertinta, nes kad ir kiek besistengtumėte („stengiamės jai padėti, o jai vis neįtinka, pvz., sutvarkome idealiai namus“) ir kiek daug bedirbtumėte („per savaitę atidirbu 74 val. darbe ir praktikoje“), „jai vis tiek atrodo, jog esate baisiausia tinginė“. Panašu, kad Jūsų anytai įtikti ir neįmanoma.

Aušra, man čia iškyla dar vienas klausimas: kieno gyvenimą gyvenate? Savo ar anytos? Juk rašote, kad buvote išsikraustę ir gyvenote labai gerai, bet Jūsų paprašė sugrįžti… Ko pasekmė yra „pastovi įtampa namuose, trukdanti Jums kažko siekti, norėti, o Jūsų vyrą kamuoja migreniniai galvos skausmai dėl nuolatinių šauksmų. Ką norite išpirkti ar gauti, mokėdami tokią kainą?

Nors nei savo kaltės, nei anytos čia kaip ir neįžvelgiate… Atrodytų, jog situacija pati šaukte šaukia, kad Jūs savo anytos, jos nuostatų, elgesio nepakeisite… Ir tai yra realybė, nes mes kiekvienas turime laisvę rinktis, kaip mums elgtis bet kurioje situacijoje. Tuomet belieka Jums priimti savo anytą tokią, kokia ji yra: su visomis jos „isterijomis“, aukos vaidmeniu ir t.t. ir pan. Kaip? Tiesiog nebandyti daugiau nieko įrodinėti ir leisti laisvai sau nuspręsti, kieno gyvenimą renkatės gyventi, atsižvelgiant į tai, kad Jūsų anyta, kaip ir Jūs ar bet kuris kitas žmogus, yra verta pagarbos, supratimo, meilės, atleidimo, pagalbos, kad ir kaip ji besielgtų…

Tuo pačiu rekomenduočiau Jums perskaityti: Harriet Lerner. Pykčio šokis. Patarimai moterims, norinčioms pakeisti santykius su artimaisiais.

Linkėčiau Jums stiprybės ir pakantumo Jūsų santykiuose su Jūsų anyta, kad ir kokį kelią sau bepasirinktumėte.

Daiva Talijūnienė | el.p.: daiva.talijuniene@gmail.com
Psichologė, šokio, judesio ir kūno terapeutė

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Kažin, ar paguos, bet niekada neįtiksite kaip sutvarkysite namus. Neįtiks nė 10-ies nusamdytų tarnaičių kambarinių darbas. Jau vien todėl, kad tvarkote, o ne puošiate. Ir gėlių neranda vazoje.. Nors ne apie tai. Tie namai – uošvio nuopelnas, uošvio pasiekimas, tam tikras šeimos “aukso amžiaus” paminklas. Jo niekur neminite, todėl peršasi mintis, jog jo nebėra. Pasistenkite suprasti, kad visos užgaidos, rėkimas, prašymas padėti susitvarkyti ir nepasitenkinimas yra smarkiai kenčiančio ir netektį išgyvenančio žmogaus. Anyta prisiėmė ant savo pečių itin didelę naštą – atsakomybę kentėti už visus, kad jos vaikams (jūsų vyrui, jo broliams, seseriai) visai gausiai šeimai netektų gedėti. Tai labai kilnus poelgis, pasistenkite įžvelgti ir suprasti. Tik nenumatyta, jog ir pačiai, kad ir kokio tvirtumo būtų charakteris, ima trūkti mylimo žmogaus artumo. Matomai skausmas yra toks aitrus, deginantis ir akinantis, kad nebejaučiama ir nebepastebima, jog tai ėmė trikdyti tuo, nuo ko stengiamasi apsaugoti. Apsaugoti ir apsisaugoti nuo tiesos, nuo permainos ir tikrovės. Iš paskos praradimo pasiveja ir kaltės jausmas, ir liūdesys, ilgesys, kad namus tvarko jūsų vyras (sūnus), o ne šeimos tėvas, ir kalba, aiškina kažkas kažką, lyg ir girdi, bet žodžiai skamba ne iš mylimo žmogaus lūpų.
    Jei spėjimas teisingas – turite viską ir visas galimybes, kaip padėti kenčiančiam artimam skaudų praradimą išgyvenančiam žmogui, o sykiu ir visiems kitiems. NEpiktnaudžiaukite žinojimu ir supratimu konfliktinėse situacijose – neteksite visko, o mažais žingsneliais prieikite prie to. Išsiaiškinkite kuris dešimtmetis šeimai buvo minėtas “aukso amžius” (4 aukštų namas!) – tai šeimos stiprybė, savotiškas altorius į kurį patekti reikia užsitarnauti pasitikėjimą. Kaip uždirbta, kokie sprendimai, kokios charakterio savybės suformavo šeimos gerovę? Kartokite (vyrui, prie svečių-svečiams anytai girdint), kad jūsų vyras panašus į uošvį nuotraukose, jei teko pažinti – charakteriu, kad mėgsta panašiai tuos pačius dalykus, kaip ir tėvas, kad broliai turi panašumų, kad jie turi didelių tikslų ir siekių kaip ir jų tėvas ir t.t. Atgaivinkite prisiminimus. Vartykite albumus, apsilankykite palėpėje – seni daiktai moka daug papasakoti. Palengva, neperspauskite, nes ir taip gali kilti didelės emocijų audros, priešinimąsis . PArodykite iniciatyvą sutvarkyti kapus, paklausinėkite kas kur palaidoti; dabar vasara – laistykite gėles keletą kartų per savaitę. Tai tiesiog dėmesys tam, kas bandoma išstumti ir paslėpti po menkavertėmis emocijomis. Stenkitės užjausti kiekvieną kartą, kai pakelia balsą. Pakeltas tonas – lakmuso popierėlis, indikatorius, kad skauda -čia-, kad čia turi būti kitaip, kad skaudi tikrovė ne tokia, be artimo žmogaus šalia, kad artimas darytų pagal save ir gerai.. Ir sprendimai, kaip elgtis ateis savaime – tiesiog stebėkite ir geru žodžiu minėkite.

    Ištvermės, kantrybės ir stiprybės!

  2. Vdas. Juokinga, bet kol tėvukas buvo gyvas viskas buvo dar blogiau nei dabar, po jo mirties mūsų santykiai šiek tiek sušvelnėjo, todėl nemanau, kad viskas dėl to…

  3. Užjaučiu dėl tėvuko ir gerai suprantu jūsų ironiją, bet nuo pat pradžių kapstome giliau nei 2-3 metai. Sunku pažiūrėti į žmogų iš gerosios pusės, kai šis ištisai stengiasi įgelti, įkąsti, įžeisti, įskaudinti. Taip. Bet gera žinia, kad jūs trokštate permainų, o tai jau geras ženklas. Gi būna ir taip, kai žmonės pyksta, atsiriboja, kenčia, o keisti nieko nenori. Tuo tarpu jūs norite pasikeitimų, naujo požiūrio senai problemai. ir pasistenkite dėl šviesaus atminimo. O uošvė jug ne visada buvo tokia. Kažkada įvyko lūžis, turbūt kokiais 1993-95m., kai šeima buvo aukščiausiame pakilimo taške: pinigai, namai, įtaka, pažįstamų ratas ir pan., kaip sakau-aukso amžius–pastebite, kaip iš aukšto lygio inteligentiškai sveikinasi, tarsi pabrėžia kilmę. Tiesiog viduje tebegyvena tame pakilimo laike. O tada fiksuokite laipsnišką ritimąsi. Tai, kad pastaraisiais 2 metais santykiai pagerėjo, nekeičia problemos esmės, nes praradimo keliama kančia senesnė nei du dešimtmečiai. Čia net pasikeitusi ekonominė-politinė santvarka (laisva Lietuva) ir negebėjimas prisitaikyti gali būti kalta, kas žino!

    O sprendimą ir taip žinote, nes jūs – gera, mylinti, pareiginga ir rūpestinga. Gal tik nežinote kaip prieiti. Bet anądien atsitiktinai pamačiau šį video http://youtu.be/BsLG9NkJCrs?t=3m54s ir išsyk pagalvojau apie jus. Specialiai atsukau nuo reikalingos vietos. Aušra, būtinai pasižiūrėkite!

  4. Noriu padėkoti labai Saibaba už tai, ką jis padarė man jis atnešė laimę atgal į mano gyvenimą. Mano draugas paliko mane ir sakė man yra daugiau man buvo nusiaubta, kaip aš myliu jį tiek daug, aš nusprendžiau kreiptis į burtininko ir sutikau draugą, kuris man pasakė apie puikią gydytoją ir aš nusprendžiau su juo susisiekti, ir jis man pasakė, per tris dienas mano draugas vadins mane ir elgetauti man jį priimti maniau, kad jis juokauja per tris dienas viskas įvyko, kaip jis sakė, kad aš esu labai laimingas dabar. Taip pat galite susisiekti su juo templesaibaba@yahoo.com visų jūsų problemų.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here