turin-68771_640
Turin, Piedmont, Italy, Exhibition / Pixabay

Atrodo viskas kaip ir gerai. Net labai gerai. Nėra nei bado, nei karo, nei maro. Ir graži, ir protinga. Ir mylima (taip sako). Ir mylinti (taip manau). Tai kur tuomet pakastas šuo, kad periodiškai vis suicidinės mintys užklysta Užklysta nepriklausomai nuo mėnulio fazių ar moteriškų hormonų disbalanso. Įsiveržia į gyvenimą grobuoniškai su visom pretenzijom užimti šeimininko (manosios esybės) vietą…

Pradžioje, kuomet dar baikšti buvau, išsigąsdavau ir tuomet jau nuo išgąsčio mirti norėjau. Priešinausi, draskiausi, o joms nė motais: tirtanti auka jas dar labiau užvesdavo ir revoliucingai užgiedodavo „kas buvo nieks, tas taps viskuo“. ( Po šios giesmės ir hemingvėjiškų varpų skambesio galvoje Bethoveno devintąją priimu kaip lopšinę. ) Gerai , kad pirmiesiems gaidžiams užgiedojus, jos (na, tos suicidinės mintys) pasišalindavo. Bet nerimas visuomet likdavo – o jei kitą kartą gaidį papjaus, tai jos kaip velnio akmuo sutraiškys mane vietoj Anykščių bažnyčios.

Kartą, kai jau buvau išsekusi nuo barikadų statymo, švystelėjo kolaborantiška mintis: gal nesipriešint, o gatvę išpuošti ir leisti joms garbingai pražygiuot mano sąmonėje tarsi Raudonosios aikštės grindiniu? Ir kaip jūs manot? Neliko nei baimės, nei revoliucijų, o tik didingieji ketvirtiniai paradai su dūdų orkestru…

Atrodo viskas kaip ir gerai. Bet priežastis tai liko neišaiškinta! Žinoma, tarsi ir nebėra reikalo gilintis, nes šventinės demonstracijos paįvairina kasdienybę, o ir grėsmės nebėr, ir balionai akiai malonūs… Tačiau knieti (kad jį kur) tą pirminį šaltinį atrast ir suvokt, kaip gausos versmė naikinančiu nuotekų vamzdžiu virsta ir kada gerovė persveria svarstyklių lėkštelę, paspausdama po ją slypintį su(si)naikinimo mygtuką.

Ir staiga į pagalbą ateina asilas. Na, tas Buridano asilėlis, kurs padvėsė iš bado, nes neapsisprendė ar ėst, ar gert pirmiau eiti. Išvystu nuo asilėlio nuslystantį nešulį ir pabyrančias , tarsi iš Gausos rago, gėrybes. Ir aplanko nušvitimas, kad radau šuns kapą!

Bėdos slypi pasirinkime. Stokojantys deda visas pastangas, kad trūkumus pašalint ir taip kryptingai juda pirmyn. Esant pasirinkimui, tiksliau daugybei galimybių, tiesiog blaškaisi, strikinėdamas nuo vieno prie kito ir nebelieka jokios aiškios gyvenimo trajektorijos. Malonumo dozės didėja, kol tampi žiurkyte, minančia mirtiną pasitenkinimo pedalą.

Kuo daugiau pasirinkimo variantų, tuo didesnė sumaištis žmoguje. Pasirinkimas sukelia įtampą, nerimą, galiausiai pereina į stresą, kuris veikdamas destruktyviai sudarko žmogų. Net pasirinkus palengvėjimas tėra trumpalaikis, nes galiausia apninka abejonės ar pasirinkta teisingai… Taip taikos metu žmonės sudraskomi ne minų, o vidinių dramų. Kaip nuslopinti įtampą?

Ir tarsi stebuklinėse pasakose prieš mus atsiranda trys keliai. Pirmas –paklusniesiems, antras – paklusti nenorintiems, bet maištaut nepajėgiantiems, trečias – maištininkams.

Pirmasis kelias veda per religijas. Įtampos nebelieka, nes nebereikia priiminėti sprendimų, o į bet kurį iškylantį klausimą yra paruošti atsakymai su tūkstantmečių garantijom. Visos teisybės suvejamos į vieną tvirtą tiesos virvę, kuria surišami paklusnūs tikintieji ir vedami išganymo ( arba nušvitimo, arba nirvanos, arba…) link.

Antrasis kelias veda per nuolatinį svaiginimąsi (narkotikais, alkoholiu, seksu). Įtampos nebelieka, nes nebelieka tapatybės. Juslinio pasaulio pojūčiai užgožia sąmonės kuždesius (arba net absoliučiai juos sunaikina). Tačiau šis krentančių žiedlapių metas tėra trumpalaikis…

Taigi bet kuri religija yra dvasios seksas, taip kaip seksas yra kūno religija. Abiejų dievai galingi, abiejų šventovės viliojančios, Ir veda abi į ten pat – į ekstazę. Vienintelis priminimas judantiems ta kryptimi: prieš pradedami kelionę užsiriškite ant riešo Ariadnės siūlą, nes grįžti ne taip jau paprasta…

(Na, o apie trečią kelią, kelią maištininkams, jau kitą kartą.)
.
Ana Lu / Spalvota Laimės Formulė (knygos autorė)