Kaip gydysime savo pašautą paukštį? Apie netektį COVID-19 pandemijos metu

Asociatyvi iliustracija: pixabay.com

Šį straipsnį nutariau parašyti norėdama pasidalinti savo mintimis apie dabartinį laikotarpį. Man tai laikotarpis po kelių savaičių karantine, dabar jau su nuojauta, jog po truputį reikės grąžinti save į gyvenimą išorėje nuo namų. Per keletą savaičių dirbant ir ilsintis namuose spėjau priprasti, susikurti tam tikrą rutiną. O dabar, be pradedant mąstyti apie tolesnį gyvenimą, apima įtampa, iškyla klausimai, kas bus toliau, kaip reikės prisitaikyti prie seno-naujo gyvenimo, kokie bus mano asmeniniai pokyčiai, o gal po dar poros mėnesių (ar poros metų, kai atsiras vakcina/vaistai/imunitetas, atsistatys ekonomika, galės vykti įprasti renginiai) viskas pasimirš, atrodys, lyg nieko nebuvo, nieko neįvyko.

Besigilinant į psichologijos mokslą netyčia atradau vieną modelį, skirtą padėti suprasti, kaip vyksta gedulo procesas. Autoriai Maccalum ir Bryant (2013) remdamiesi empiriniais tyrimais ir ankstesnėmis teorijomis aprašo, kad po artimo žmogaus netekties gedulo proceso metu vienas svarbiausių ir galbūt sudėtingiausių iššūkių – perkurti savo tapatumą. Todėl, kad anksčiau svarbi dalis tapatumo jausmo (ar savojo aš supratimo) buvo susieta su mylimu žmogumi, kurio netekome. Galbūt tai buvo ateities svajonės ir planai, galbūt tai buvo kartu išgyventos patirtys, galbūt tai buvo to žmogaus teikiamas atspindys mūsų svarbioms asmenybės dalims, savybėms, poreikiams. Netekus tokio žmogaus tam tikra prasme netenkama ir dalies savęs, todėl psichologinis skausmas ištinka ne tik dėl artimojo nebebuvimo, bet ir dėl savo tapatumo krizės.

Kas vyksta tapatumo krizės metu? Lietuvių liaudies dainose kartais apdainuojamas pašaunamas paukštis (beje, neretai jis minimas dainose apie mirtį, netektį ir gedėjimą). Pašautas jis netenka plunksnų, kartais miršta, kartais nustoja čiulbėti, kai kuriose dainose jis patikinamas, kad plunksnos ataugs, reikia palaukti. Paukštis gali būti laisvės ir vilties, sielos, žemės ir dangaus ryšio simbolis. Kai jis pašaunamas, laisvė apribojama ar prarandama, viltis sumenksta, o ryšys tarp žemės ir dangaus (o psichologine prasme, tarp ego ir savasties, tarp sąmonės ir pasąmonės), sutrikdomas. Galbūt pašauto paukščio metafora tiktų iliustruoti ir aptartą tapatumo krizę. Netektis pažeidžia giliai ir skaudžiai, po jos bent kurį laiką, bent keletą mėnesių, neretai apima neviltis, mintys apkrautos mąstymu apie mirusįjį ir mirtį, apie gyvybės trapumą, apie gyvenimo prasmingumą. Kartas nuo karto kas nors patikina, jog pagerės (plunksnos ataugs), bet gedulas – individualus procesas, priklausantis nuo daug įvairių faktorių. Kiekvienas gedės skirtingai ilgai su skirtingais išgyvenimais ir skirtingomis įveikos strategijomis. Pašautas paukštis kartais išgyvens, galbūt pasveiks, bet vis tiek liks su randu. Vienam reikės daugiau priežiūros, kitas išgis pats. Taip ir ta netekties paliesta tapatumo dalis: kartais ji išgyvens, pasveiks, bet vis tiek liks su randu, primenančiu apie netektį. Kartais ji bus negyjanti ir primins apie save visą likusį gyvenimą (pagal naujausius mokslinius tyrimus ir taipogi seniausius žmogiškosios išminties pastebėjimus, gedulas nėra baigtinis procesas, jis tiesiog įgyja įvairesnių formų, leidžiančių toliau gyventi visavertį gyvenimą).

Pašautam paukščiui reikės priežiūros ir pagalbos. Taip ir tapatumo krizės metu reikės įvairių resursų ir energijos. Tie resursai – tai santykiai, pokalbiai, savo patirčių kitiems atskleidimas, tai individualiai vykstanti refleksija apie patiriamą skausmą, bet ir apie netekties įprasminimo galimybes. Energijai papildyti reikės realių, praktinių sprendimų – kaip save pamaitinti, išvesti pasivaikščioti, kaip dirbti, tęsti gyvenimą. Reikės ir psichologinių strategijų – kartais užsimiršimo, kartais susikoncentravimo ir mąstymo. Prireiks ir kitų, kiekvieno pasirinktų metodų įveikai – vieniems tai bus malda, atrama į religiją ar dvasines praktikas, kitiems galbūt knygų skaitymas, idėjų apmąstymas. Kartais reikės mąstyti ir planuoti ateitį, o kartais visiškai atsiduoti duotybėms ir būti nekontroliuojamose gyvenimo sferose.

Pažvelkime į COVID-19 pandemiją kaip į netekties patyrimą. Vieniems pandemija gali tapti tiesiogine artimųjų netektimi, kitiems – mirties grėsmės priartėjimu. Kai kurie dėl sekančios ekonominės recesijos gali netekti darbo, finansinės gerovės ir stabilumo. Kiti dėl įvairių susijusių priežasčių gali netekti svarbių santykių. Galiausiai, mes visi netekome ankstesnio gyvenimo ir tam tikro saugumo, pasitikėjimo pasaulio tvarkingumu jausmo. Net jeigu išoriškai mūsų gyvenimas po pandemijos atrodys panašiai kaip seniau, viduje jis visai nebūtinai bus toks pats. Ir, išdrįsiu teigti, jog nevertėtų spausti savęs, kad gyvenimas (išorinis ar vidinis) būtų toks pats kaip seniau. Net jei mus pašovė neskaudžiai, nepavojingai, vis tiek reikia tą žaizdą gydyti, dezinfekuoti, kad neužsikrėstų, kad neįvyktų koks uždegimas. Vis tiek kelių plunksnų galėjome netekti ir reikės laiko joms atsiauginti. Vis tiek į naudą bus peržvelgti savo patyrimą ir ten, kur reikia, sustoti, leisti sau pajausti, kas skaudu, kas liūdna, kas ilgu.

Iš šių apmąstymų kyla keli konkretūs klausimai, kuriuos noriu pakviesti užduoti sau ir šio straipsnio skaitytoją (tebūnie tai praktinė šio straipsnio dalis):

  • Kaip mačiau save, savo tapatumą prieš pandemiją?
  • Kaip reagavau į ją, kokie jausmai, kokios įveikos strategijos „įsijungė“ po patirto pandemijos (ar karantino) šūvio?
  • Kurią mano (tapatumo) dalį palietė šovinys?
  • Kiek mano būsena pakito, kiek laisvės ir vilties praradau?
  • Kas toliau – kaip gydysiuos ar jau gydausi, kokia mano prognozė, kurias tapatumo dalis turėsiu peržiūrėti, perkurti ir kaip?
  • Ko, išėjus iš karantino, atsisakysiu, o ko man gyvybiškai reikės?
  • Kaip patenkinsiu savo poreikius?
  • Kas galės man padėti tai padaryti?…

Manau, kad atsakymai į šiuos klausimus padės įsisąmoninti kai kuriuos svarbius aspektus apie save pačius. Galbūt tai padės užtikrinti, kad žaizdos neužsidegs, neišplis vidinė infekcija. Galiausiai, galbūt ne tik šie klausimai, bet ir anksčiau straipsnyje pateiktos mintys, padės patikėti ar pajausti, jog nors pandemijos, kaip ir bet kurios netekties negalime kontroliuoti, netgi negalime būti pilnai atsakingi už pirmines savo reakcijas, vis dėlto, kai ką pasirinkti galime. Galime pasirinkti ir prisiimti atsakomybę, kaip gydysimės, kaip gyvensime toliau, kuriuos santykius vystysime, kaip žvelgsime į save pačius – ar su nuosaikumu ir nuolankumu tam, kas duota, ar su tiek žalos pridarančia neapykanta ir žiaurumu bei per aukštais lūkesčiais sau ir vieni kitiems. Nors bent jau mano aplinkoje internetas ūžia, jog privalome būti labai produktyvūs ir karantino metu pereiti kokius nors Harvardo universiteto kursus, išmokti gaminti ir suformuoti sportišką kūną, atrasti naujas savo įprastinių veiklų formas, šiandien svarstau, kas pašauto besigydančio paukščio neraginčiau iškart prisiminti, kaip skraidyti. Pirmiau glostyčiau, maitinčiau, kalbėčiau gerus žodžius, o tik jam pačiam jau tikrai pasirengus padėčiau išskleisti sparnus.

Parengė Austėja Agnietė Čepulienė | cepuliene.lt
Psichologė

Literatūra
Maccallum, F., & Bryant, R. A. (2013). A cognitive attachment model of prolonged grief: Integrating attachments, memory, and identity. Clinical Psychology Review, 33(6), 713-727.

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.