Didelė trauma gali sukelti psichikos negalią – disociacinį asmenybės sutrikimą, kuriam išsivysčius ima reikštis keletas asmenybių. Kaip reikia gyventi turint tokį sutrikimą, interneto svetainėje bbc.com paskelbtame straipsnyje domisi mokslo ir sveikatos klausimais rašanti žurnalistė Emma Young.

Kol Melanie Goodwin sukako 40 metų, ji neturėjo jokių atsiminimų apie tai, koks buvo jos gyvenimas iki šešiolikos. Po to šeimos tragedija sukėlė dramatiškus psichologinius pokyčius. Staiga į jos suvokimo lauką pateko visos kitos joje slypinčios tapatybės, ir ribos tarp jų ėmė griūti. Melanie suvokė, kad turi kelias skirtingo amžiaus asmens tapatybes: trimetės mergaitės, šešiolikmetės paauglės ir suaugusios moters.

Tas konkretus jos įvardytas amžius nėra atsitiktinis. Skirtingi trikdantys ir gąsdinantys balsai vienoje ir toje pačioje sąmonėje atgaivino atsiminimus apie vaikystėje patirtą prievartą – nuo pirmojo, kai jai buvo treji, iki paskutiniojo, kai ji buvo šešiolikos. „Neturiu jokių įrodymų, – pabrėžia ji. – Turiu susitaikyti su tuo, kas, mano manymu, įvyko, ir su savo tikrove.“

Melanie serga tuo, kas anksčiau buvo vadinama daugybinio tipo asmenybės sutrikimu, o dabar – disociaciniu asmenybės sutrikimu. Pavadinimas pakito atsiradus suvokimui, kad tai susiję ne tik su asmenybės pokyčiais. Atsiminimai, poelgiai, nuostatos, numanomas amžius – visa tai gali keistis vietomis.

„Mes, – paprastai ji apie save kalba daugiskaita, – turime daug suaugusiojo asmenybės dalių. Vystymasis turėtų būti sklandus… Tačiau mes nesivystėme sklandžiai, todėl nuolat turime atnaujinti savo supratimą… Iš viso buvo devynios skirtingos suaugusiojo asmenybės dalys; kiekviena iš jų buvo atsakinga už skirtingą mūsų suaugusiojo gyvenimo be prievartos etapą.“

Pasak jos, turintiems šį sutrikimą gyvenimas gali tapti pragaru. Suyra tas kasdienio gyvenimo aspektas, kurį visi kiti vertina kaip savaime suprantamą, – pojūtis, kad esame viena individuali tapatybė. Staigus Melanie suvokimas, kad joje kovoja daug skirtingų tapatybių, buvo pribloškiantis. Kaip jai apskritai pavyko suderinti visas tas tapatybes?

Skilimas

Melanie savo istoriją pasakoja Jungtinės Karalystės Noridžo mieste įsikūrusio disociacijos ir traumų centro konsultacijų kambaryje. Centrui vadovauja analitinės psichoterapijos specialistas ir buvęs Tarptautinės traumų ir disociacijos bendrijos direktorius Remy Aquarone`as.

Per daugiau kaip 30 metų karjerą R. Aquarone`ui teko dirbti su šimtais žmonių, turinčių disociacinį sutrikimą. Pasak jo, dauguma atvejų jie susidūrė su prievarta vaikystėje, paprastai dar iki tol, kai jiems suėjo penkeri.

Būtent disociacija padeda vaikui išgyventi. Tiesą sakant, „tai kraštutinė prisitaikymo forma, kai naudojamasi pasąmoninėmis kognityvinėmis funkcijomis, siekiant pritaikyti mąstymą bei elgesį ir padėti užtikrinti didesnį saugumą“, – sako R. Aquarone`as.

Melanie tai apibūdina taip: „Jei atsiduriate visiškai beviltiškoje situacijoje, jūs tiesiog atsiribojate, kad išgyventumėte. Trauma jus gali įšaldyti laike. O kadangi trauminės patirtys tęsiasi metų metus, toks „įšalas“ susiformuoja daugelyje sričių.“

Ne visiems, kas vaikystėje patiria prievartą ar bet kokią kitą didelę tęstinę traumą, išsivysto disociacinis sutrikimas. Remdamasis savo darbine patirtimi, R. Aquaroneąas teigia, kad būtinas dar vienas labai svarbus veiksnys – sveiko prisirišimo prie suaugusiojo nebuvimas. Jei tokio ryšio nėra, su trauminėmis patirtimi susidūrusiam vaikui tenka tvarkytis pačiam.

Kadangi nėra vieningo savasties pojūčio, kurį suteikia prisirišimas ir stabilumas, dėl disociacijos gali atrodyti, kad asmens tapatybė labai smarkiai kaitaliojasi. Viena Melanie tapatybės dalis yra linkusi į anoreksiją, kita dukart mėgino nusižudyti, nes su ribų nykimu susijęs skausmas ėmė atrodyti nebepakeliamas. Jos trimetė tapatybės dalis lengvai išsigąsta dalykų, kurie jai primena apie praeities traumas, pavyzdžiui, tam tikras kvapas arba vyro eisena; tokiose situacijose ji sustingsta ar net pasislepia. Antra vertus, jos šešiolikmetė gali būti linkusi į flirtą.

Suprantama, kad skirtingą Melanie elgesį lemia tai, kas tuo metu dominuoja jos prote. Negalima sakyti, kad ji elgiasi taip, tarsi jai būtų treji metai, arba kad ji atsimena, ką reiškia būti trejų metu. Ji tuomet yra būtent ta trimetė, kol į pirmą planą neišeina kita tapatybės dalis.

Sąsajos su praeitimi

Kadangi atsiminimai apie vienos tapatybės dalies gyvenimo tarpsnį ne visada prieinami kitoms asmenybės dalims, kai kurie disociacinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės „praranda“ ištisas laiko atkarpas – atrodo, kad dažnai jie peršoka per keletą dienų ar net savaičių. „Kai kurie žmonės užmezga romanus. Tiesą sakant, tai nėra nesantuokiniai romanai, nes jie tiesiog neprisimena, kad yra vedę“, – pažymi Melanie.

Melanie dėl savo sutrikimo nesuvokia, kokia tvarka viskas klostėsi jos gyvenime: „Kai vaikas gimsta, prasideda nuosekli chronologinė raida, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Jei jūsų tapatybė susiskaidžiusi, jums tenka gyventi be tokios chronologijos.“

Jos atsiminimai dar labiau išsitrina dėl to, kad prislopinamos įprastos emocinės reakcijos; tai yra būtina, kad asmeniui būti lengviau tvarkytis su didele trauma. Tačiau toks emocijų apribojimas nepranyko pasibaigus prievartai – tai dabar yra įprastinis režimas, kuriuo veikia Melanie smegenys. „Aš žinau, kad susituokiau, – sako ji. – Tačiau aš tai stebėjau iš šalies, o ne visapusiškai dalyvavau tame.“

Geras gydymas jai buvo labai naudingas. Tačiau pirmiausiai sutrikimą reikia tiksliai nustatyti, nes disociacinio asmenybės sutrikimo simptomai yra būdingi įvairiems kitiems sutrikimams. Žmonės, kurie girdi kitų tapatybės dalių balsus, gali būti priskirti šizofrenikams; tiems, kieno tapatybė kaitaliojasi tarp depresyvių ir pakilios nuotaikos asmenybės dalių, gali būti nustatytas bipolinis sutrikimas; kai žmogus slepiasi ligoninėje, nes jame tuo metu įsigali išsigandusio trejų metų vaiko tapatybė, gali būti konstatuota  psichozė; žmonėms, kurių emocinė būsena labai svyruoja, gali būti diagnozuotas ribinis asmenybės sutrikimas.

Dabar Melanie vadovauja disociacinių asmenybės sutrikimų asociacijai ir dažnai bendrauja su psichologais, psichiatrais, bendrosios praktikos gydytojais bei socialiniais darbuotojais ir pasakoja apie tai, kad šis sutrikimas iš tiesų egzistuoja. Ji ir R. Aquarone`as neseniai padėjo surengti pirmąją konferenciją apie pagalbą žmonėms, turintiems su trauminėmis patirtimis susijusį disociacinį sutrikimą. Konferencijoje dalyvavo sveikatos priežiūros sistemos specialistai, taip pat privačiojo ir savanorystės sektorių atstovai. Jie pažymi, kad vienas iš didžiausių iššūkių yra tai, kad gali prireikti daugelio mėnesių terapijos su disociacinių sutrikimų specialistu, kad pacientas pasijustų geriau, tačiau tokia pagalba paprastai teikiama tik privačiai.

Ištisus 10 metų po to, kai ėmė aktyviai reikštis jos skirtingos tapatybės, Melanie buvo pajėgi spręsti tik pačius elementariausius savo gyvenimo uždavinius. Po to ji išmoko klausytis tų atskirų tapatybės dalių ir jų pasakojamų istorijų; pasak jos, „mes išmokome dalytis vienu bendru gyvenimu“.

Parengė LRT.lt
Iliustracija: Anri Matisas „Trys veidai“

loading...