apribojimai

“Lengva nevogti. Dar lengviau – nežudyti. Lengva negeisti savo artimo žmonos. Daug sunkiau – neteisti. Galbūt tai ir yra sunkiausias dalykas. Gal todėl, kad mums neatrodo, jog darome kažką blogo. Pagalvok tik – neteisk! O iš tiesų – “neteisk” – tai visa filosofija.” S. Dovlatovas „Užrašai“

Kas gi yra teisimas? Tai – negatyvus žmonių, jų elgesio, principų, gyvenimo būdo vertinimas. Kai jų gyvenimo matymas nesutampa su mūsų, mes jaučiamės turintys teisę juos nuteisti, pasmerkti.

Švelniame amžiuje vaikas negali atskirti dviejų dalykų – savęs ir savo poelgių. Galbūt todėl japonai iki tam tikro amžiaus ir nebara savo vaikų? Kai mes barame trimetį mažylį, jis mūsų pyktį supranta kaip nepasitenkinimą juo ir – kompleksas garantuotas. Vėliau susiformuoja tam tikras filtras, padedantis atskirti žmogų nuo jo poelgių, ir tai daryti tiesiog būtina, nes tai, kad mums nepatinka kažkoks poelgis, nereiškia, kad mums nepatinka pats žmogus. Deja, bet šio gebėjimo daugelis suaugėlių neturi…

Teisimas – labai kenksmingas reikalas, ypatingai tiems, kurie juo užsiiminėja. Kodėl?

Mūsų sąmonė – visuomet mūsų pusėje ir viena iš jos funkcijų – mus apsaugoti. Kai mes teisiame kitus žmones, kažkur sielos gelmėse žinome, kad elgiamės negražiai, neteisingai, kad tai negarbingas užsiėmimas, o sąmonė šią informaciją fiksuoja. Atrodo tai kažkaip taip: “Aga, smerkti – blogai, vadinasi, reikia padaryti viską, kad kiti manęs neteistų”. O kaip padaryti taip, kad niekas niekada mūsų neteistų? Būtent – arba slėpti visus “trūkumus”, arba apgaudinėti, arba nedaryti to, kas gali nepavykti. Pasmerkimo baimė smarkiai riboja mūsų gyvenimą. Ko gero, visiems labai pažįstama mintis “o ką pasakys, ką pagalvos?”. Ir gyvename ne malonumui, o nuolat žvilgčiodami per petį šios amžinos baimės glėbyje – o jeigu kas nuteis ir pasmerks?

Smerkdami kitus, mes nesąmoningai pradedame bijoti, kad su mumis pasielgs taip pat, ir taip apribojame savo veiksmus. Mes nuolat žiūrime į save kitų akimis, matuojame jų matais ir pametame gyvenimo skonį. Todėl taip svarbu liautis teisti ir smerkti kitus. Tai – įprastas sprendimas, kurį tereikia priimti, suvokiant visą pasekmių gylį. Nuspręsti ir daryti.

Kad būtų lengviau tai padaryti, pasižiūrėkime į šį reiškinį iš įvairių pusių. Yra taisyklės, kurios teisingos yra mums. Kitas žmogus turi savo “gerai-blogai” rinkinį, ir tai, kas mums atrodo juoda, jam gali būti normos ribose. Ir tai – normalu. Kai mes vertiname pagal savo įsivaizdavimus, dažnai mes nežinome kito elgesio motyvų, gyvenimo sąlygų ir aplinkybių, ir gaunasi vienašališkas vertinimas, kuris iš esmės negali būti teisingas. Bandydami teisti kitą žmogų, mes iš anksto paskleidžiame klaidingus svarstymus, kurie nei mums neduoda jokios naudos, nei kitiems. Vien žala.

Be to, kai mes esame užsiėmę kitų gyvenimais, mes nesirūpiname savuoju, bereikalingai prarasdami energiją ir laiką, kurį galėtumėm skirti daug malonesniems dalykams. Mūsų emocinis indas užsipildo šiukšlėmis, nepasitenkinimu, baimėmis ir visa tai – regis, nekalto įpročio teisti pasekmė.

Dažnai psichologai pataria teisti ne patį žmogų, o jo elgesį. Aš galvoju, kad teisimas – kenksmingas reikalas bet kokioje formoje. Teisdami kitą, mes iškeliame save aukščiau jo. Jeigu jums būdingas šis įprotis, yra priežasčių labai rimtai susimąstyti: o kaip jūs vertinate save? Ar teisiate, smerkiate save? Ar atleidžiate sau klaidas? Ar apskritai mokate atleisti? Visa tai – meilės sau tema. Kiek jūs save mylite?

Įprotis teisti – tai simptomas, skatinantis mus susimąstyti – o kodėl aš tai darau? Gal todėl, kad noriu atrodyti geresnis kitų akyse? Ar tokiu būdu padidinti savo savivertę kitų sąskaita? O galbūt čia slepiasi pavydas? Būna, kad įprotis teisti taip giliai suleidęs šaknis, kad tampa įprastu gyvenimo fonu, būdu išreikšti nepasitenkinimą pasauliu.

Kaip gi liautis teisti?

Pirmiausia, pastebėjus savyje trauką teisti – ją pripažinti ir priimti. Tegu kol kas gyvena. Tai – tokia pati jūsų dalis, kaip ir visa kita, ir ji turi teisę egzistuoti.

Antra, pagalvokite apie tai, kad vidinis kiekvieno žmogaus pasaulis paslėptas nuo jūsų akių, ir jūs negalite įsiskverbti į jį, suvokti visų subtilybių, paskatinusių tą žmogų pasielgti būtent taip. Todėl, kad ir ką jūs galvotumėt, jūs klysite. Kam tuomet to reikia? Tik veltui ištaškysite energiją.

Trečia, būkite nuoširdūs su savimi ir pasižiūrėkite į savo problemos gelmes, kurias apšviečia jus užgavęs poelgis. Tai, kas kituose mus kabina, yra tai, ko mes nenorime matyti savyje. Todėl, vietoje smerkimo, daug naudingiau bus padėkoti kitam žmogui už nesąmoningą pagalbą ir užsiimti savo reikalais.

Ketvirta, liautis teisti – tai atsisakyti neigiamų vertinimų ir pripažinti, kad tai tiesiog yra. Pasaulis įvairus ir jeigu įdėmiai pasižiūrėtumėm į jo sandarą, pamatytumėm, kaip viskas logiškai ir racionaliai sukurta. Nėra nieko, ko nereikėtų. Todėl, visą įvairovę vertėtų priimti visiškai ir pilnai. Tai suteiks galimybę pradėti džiaugtis gyvenimu.

Liautis teisti taip pat reiškia pripažinti visų žmonių teisę klysti. Bet iš pradžių pasižiūrėkite – ar pripažįstate savo teisę klysti? Ar esate negailestingi savo atžvilgiu? Kai išmoksime atleisti sau, atleisti kitiems bus visiškai paprasta.

Dirbti šia tema reikėtų todėl, kad uždraudę sau teisti, mes nesuvoksime neteisimo esmės, mes tiesiog save prievartausime, kas galiausiai sukels pasipriešinimą. Todėl nereikia nieko sau drausti. Reikia aiškintis, dirbti ir valyti.

O pabaigoje – trumpa istorija apie vertinimus…

Du vyrai turėjo išvežti šiukšles į sąvartyną. Pamatęs šiukšlėmis perkrautą mašiną, vienas vyras sako kitam: “Galime turėti problemų su policija. Įsivaizduok, jeigu mes važiuosime šia mašina per miestą, vėjas išnešios šiukšles ir mes apteršime pusę miesto.” Pamąstęs bičiulis atsakė: “Nesijaudink, žinau, ką daryti. Tu vairuok, o aš atsigulsiu ant šiukšlių ir jas prispausiu, kad vėjas jų neišnešiotų”.
Pakeliui į sąvartyną vyrai važiavo po tiltu. Ant tilto stovėjo dviese ir žiūrėjo žemyn. Jie pamatė ant šiukšlių krūvos išskėstomis rankomis ir kojomis gulintį žmogų. Ir vienas pasakė: “Tu tik pažiūrėk į tai! Kažkas išmetė visiškai padorų vyrą!” ☺ ☺ ☺

Pagal: life-sunshine.ru

Parengė: Ilona Tamošiūnienė