Kaip išdrįsti gyventi ir prisiimti atsakomybę už save?

0
ice-570500_640
Foto: Fotocitizen/Pixabay

Klausimas: Sergu sunkia depresija, nors diagnozė nustatyta prieš kelis mėnesius, jaučiu, kad tai tęsiasi daugybę metų. Dabar man 31 m., įtariu, kad viskas prasidėjo prieš kokį 10 metų, kai išsiskyriau su vaikinu. Labai skaudėjo, tada, kiek pamenu, labai ilgai liūdėjau, gal kokius 3 metus. Bet buvau jauna, studijavau, vėliau pradėjau dirbti, pyktis, nepasitenkinimas, irzlumas ir liūdesys tapo normalia kasdienine būsena. Iš pradžių dirbau ofise, gyvenau su pusbroliu, bet jam grįžus į gimtąjį miestą likau viena. Netrukus keitėsi reikalai darbe, dėl pablogėjusio regėjimo ir negalėjimo dirbti ilgą laiką prie kompiuterio pradėjau dirbti namuose. Tokios gan palankios sąlygos buvo dėl to, kad dirbu pas brolį įmonėje.

Persikrausčiau į kitą butą, bet visada jaučiausi vieniša. Tą vienatvės jausmą neretai skandindavau alkoholyje, kad palengvėtų. Po kurio laiko atvažiavo sesė į Vilnių, tada gal 4 metus gyvenom kartu ir tos baisios vienatvės kaip ir nejutau. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms sese išsikraustė ir aš vėl likau viena, man buvo didžiulis stresas. Kai sužinojau, kad ji išeina kitur gyventi, visą naktį neužmigau, verkiau, išsigandau to, ko labiausiai ir bijojau, likti viena.

Dirbdama namie pasidariau labai uždara, su tais draugais, su kuriais bendravau, nebe palaikiau ryšio, per visą tą laiką taip ir neatsirado žmogaus kuris būtų tas vienintelis, kuris palaikytų, mylėtų, suprastų, nes vis rečiau kur išeidavau, o kartais, norėdama apsaugoti save nuo galimo įskaudinimo, atstumdavau žmones kurie man patikdavo.

Jaučiausi visiškai viena šiame pasaulyje, niekam nereikalinga, nemylima, kol vieną vakarą man taip savęs pagailo, kad pradėjau tiesiog raudoti ir į galvą atėjo mintis užbaigti gyvenimą. Prisikroviau tablečių saują ir tada labai išsigandau savo šito ketinimo. Visą naktį pradrebėjau tiesiogine to žodžio prasme, galvojau kaip ištverti iki ryto. Išaušus išvažiavau pas tėvus, jie gyvena kitame mieste. Kai grįžau, mamai iškart pasakiau, kas atsitiko, bet ji gal būt ne iš karto viską priėmė. Vakare mane vėl pradėjo nerviškai purtyti ir pasakiau, kad nebenoriu gyventi, vežkite mane kur nors, nebegaliu daugiau. Tą vakarą man budintis daktaras suleido raminamųjų, o kitą dieną atsiguliau į ligoninę. Dabar jaučiu, kad vaistai man kaip ir padeda, ir miegu geriau, ir juodų minčių mažiau, tiesa, šiuo metu esu pas tėvus, bet atsirado toks jausmas, kad atsikeli lyg kažką ir norėtum, ir galėtum veikti, bet visos dienos vienodai bėga, o aš nuo to nieko neveikimo dūstu.

Į Vilnių grįžti bijau, nežinau, vienatves tikriausiai labiausiai, bet be veiklos jaučiuosi blogai. Norėčiau kažką keisti, pradėti veikti kažką prasminga, bet jaučiu, kad bijau, pati nežinau ko.

Vieną dieną atrodo sugebėsiu grįžti, bet žinau, kad ten manęs niekas nelaukia. Noriu, įveikti tą baimę, bet yra dar vienas dalykas, kad nežinau ko noriu iš gyvenimo, o tai dar labiau apsunkina viską.

Gal galėtumėte patarti, kaip reiktų išdrįsti gyventi ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą? Niekada nemokėjau būti silpna ir tokia nenoriu būti, kaip išlaisvinti save? Dėkoju už atsakymą.

Rūta (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveiki, Rūta. Skaitydamas jūsų ilgą laišką ir pats užsikrėčiau neviltimi. Dešimt metų trunkanti nesėkmių virtinė išties palaužti gali bet kurį žmogų. Nelaiminga meilė, emocinis skausmas, gili vienatvė, diagnozuota psichikos liga…

Jūsų įtarimai, kad viskas prasidėjo kai išsiskyrėte su vaikinu, gali būti ir teisingi. Nors, šiuo atveju, tai nėra fizinė žmogaus netektis, priežastys kitos, bet pasekmės gana panašios. Sielvartas netekus mums brangaus žmogaus gali trukti gerus metus ar du, jūsų atveju net ir visus tris. Ištikus bet kokio tipo netekčiai prireikia laiko, kad atitirptų kaustantys ledai ir sugytų žaizdos, kurios neišvengiamai atsiveria nutrūkus artimiems, glaudžiai suaugusiems saitams. Kitaip tariant, reakcija ar tiesiog pasekmės, išsiskyrus su artimu žmogumi, daug kuo priklauso nuo mūsų prisirišimo laipsnio, nuo bendrai patirtų malonių išgyvenimų, nuo į santykius “investuotų” emocijų, laiko ir vilčių apie bendrą ateitį.

Netekties sielvartas – tai procesas, kurį psichologinėje literatūroje dažniausiai priimta skirstyti į etapus. Tenka išgyventi tam tikrą pokyčių seką, kol vėl atsitiesiame. Pradžioje – šokas, susikaustymas arba „nejautra“. Realios situacijos neigimas. Taip mūsų psichika apsaugo save nuo dar didesnio sukrėtimo ir žalos. Vėliau ateina pyktis „Už ką?! Kodėl?! Kodėl man?! Taip neteisinga!“ ir panašiai. Sekantis etapas – derybos. Bandome taikytis, kažkaip derėtis su Dievu, likimu ar su kažką pakeisti mūsų nuomone galinčiais žmonėmis. Jei nepavyksta – ateina liūdesys, nusiminimas, sielvartas, apleidžia jėgos. Sekantis etapas yra priėmimas ir atsivėrimas gyvenimui, naujai patirčiai. Tačiau jei liūdesio etapas užsitęsia ilgiau nei įprasta – turime depresiją.

Depresyvi nuotaika ar jausmai gali kilti daugelyje situacijų. Paprastai tariant, tai aklavietė, siena, užtvara kuri kaip tokia iškyla mūsų mintyse bei slopina gyvybiškumą, svajas ir siekius. Kažkoks sunkus it betono blokas, niūrus faktas, kurio negalime pastumti, pakeisti, paneigti ar permaldauti. Svarbu suprasti, kad tai visgi yra mūsų minčių konstruktas, reakcija į tikrovę, dažnai perdėta ar nebūtinai visiškai teisinga, nepilnai adekvati arba ne visą laiką galiojanti.  Jei tai trunka ilgiau nei 2 svaitės, galime įtarti lengvą depresiją, jei ilgiau nei 6 mėn., atsiranda ir sunkios depresijos tikimybė.

Sergant depresija sumažėja darbingumas, senka jėgos, darosi sunku palaikyti elementarius santykius su aplinkiniais, atlikti įprastas mums užduotis, pareigas ir tai turbūt galėtų būti viena iš versijų, kodėl jums vis sunkiau ir sunkiau buvo dirbti darbe, bendrauti su žmonėmis ir visa kita. Tokia situacija kažkiek primena garsaus korėjiečių režisieriaus Kim Ki-duko filmo epizodą, kuriame išdykęs vaikas pririša akmenį varlei prie kojos ir smaginasi stebėdamas kaip ši kamuojasi, o vėliau senelis pririša tokį “akmenėlį” jam pačiam. Virvė skaudžiai trina vaikui koją, sunku paeiti, paprasčiausi veiksmai atima daug jėgų.

Apibendrinant ir atsakant į jūsų klausimą, kaip išdrįsti gyventi ir prisiimti atsakomybę už save, galima  būtų teigti, kad greičiausiai tai pavyks jums padaryti pasveikus nuo depresijos.

Įsisenėję liūdesys, melancholija, kaip vadino Freudas arba depresija, kaip įprasta sakyti dabar, jau savaime gimdo vis naujas problemas, naujas liūdesio priežastis, atima jėgas, kas galimai ir lemia jūsų drąsos, atsakomybės stoką, nepasitikėjimą savimi, silpnumo jausmą…

Minėjote, kad geriate vaistus ir jie jums padeda, tai išties puiku. Tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad vien vaistų gali pasirodyti mažai. Vaistai neišmokys jūsų gyventi. Atsiranda vis daugiau tyrimų kurie pabrėžia psichoterapijos, tai yra gydymo žodžiu, kalbėjimosi su kompetetingu asmeniu svarbą. Sėkmingam depresijos gydymui neužtenka vien atstatyti cheminę medžiagų pusiausvyrą, kuri garantuoja gerą nuotaiką, taip pat svarbu atkurti ir normalų tam tikrų smegenų sričių aktyvumą. Žvelgiant psichoanalitiškai, tektų padirbėti su ankstyvosiomis jūsų trauminėmis patirtimis, jas perdirbti, išsianalizuoti arba, taikant dabar madingą KET terapiją, tiesiog nutraukti ydingų minčių ratą.

Daug ką galite atlikti ir savarankiškai. Šiam tikslui rekomenduočiau psichoterapeuto M. Litvako knygą “Kaip sužinoti ir pakeisti likimą”, David D. Burns “Geros nuotaikos vadovas” arba neseniai išleistą Arline Curtiss “Smegenų jungiklis”. Taip pat pasirodė verta dėmesio Louann Brizendine knyga „Moters smegenys“.

Keli savipagalbos, savivertės stiprinimo metodai: trys stulpeliaidienoraštisjausmų perkeitimas.
.
Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here